„Aš vis dar geriu ir nepakenčiu negeriančių". Tai Otaras Joselianis, kuriam sekmadienį, vasario 2 d. sukanka 80. O prieš tai jis buvo čia, „Žiemos ekranuose", tris vakarus „Skalvijoje" prieš jo filmų seansus galima buvo matyti jį gyvą, su dar likusiais Vilniuje bičiuliais padraugavusį. Taurę vyno už Otarą! Ramus ironiškas žmogus. Jokios įtampos. Jokio poreikio vytis, kas nepavejama. Jis turi savo repertuarinių „arijų", kurias su lengva šypsena pakartoja, kai tik yra kas klauso ir net įrašo - kad gyvenimas neblogėja, nes istorija įrodo, jog jis visada buvo blogas; kad „Goskino" uždrausdavo visus jo filmus, nes juose nebuvo nė užuominos apie tai, kad šitoje žemėje esanti sovietų valdžia; kad Holivudas ištvirkino publiką savo „makdonaldais" ir dabar „kinas serga"; kad Verdis - jis padainuoja šmotelį iš „Traviatos" - irgi yra komercija, tfu.
Statinę vyno už jo pasaulį, kuriame žmonės, net ir neturėdami laiko, moka pasidaryti pauzę ir tiesiog gyventi kaip gyvenasi, būti kartu - nors tik iki „Pirmadienio ryto"! Užsimaniau įlipti į ekraną ir likti Joselianio „Drugelių medžioklėje". Ten dvi babytės pusseserės - Solanž ir Mari-Anjes - ramiai ir draugiškai gyvena ištuštėjusioje giminės pilyje, ir visi tame Provanso miestelyje turi savo malonius užsiėmimus: dviračiai, bažnyčia, daržovių pirkimas, dūdų orkestrėlio repeticijos, kroketas miestelio aikštėje, arbata po to ar tiesiog buvimas gamtoje. Visi savi ir neįkyrūs. Ir ramybę turi, ir ne vieniši, nors šeimom neaplipę kaip Gruzijos kaime.
Joselianis rado teisingą artistę Solanž vaidmeniui. Tokia padykusi ir moteriška, su žilu kuodeliu ir kirpčiukais. Varinėja dviračiu, žvejoja tvenkinyje, draugauja, dainuoja, groja fisharmonija ir trombonu, koja mušdama taktą. Kaip norėčiau tokią pažinoti. Būti greta jos ir „nusirašyti".
Manau, Joselianis būtent dėl tokio įspūdžio ir filmavo ją - Nardą Blanchet. Ji ne aktorė, o Joselianiui ir nereikia aktorių. Tai tiesiog Narda Blanchet, dviejų kinematografininkų Vincento ir Severino Blanchet mama, su kuria Joselianis susipažino 1979 metais, kai pasirodė Prancūzijoje ir iškart nuvažiavo pas ją į dvarą. Jis filmavo ją dar trijuose filmuose. Todėl taip užtikrintai sakau: ji tikra, nesugalvota, ir su ta pilimi, ir su tuo kuodeliu, su simpatišku, išdykėlišku bendravimu, natūraliu, iš kartos į kartą paveldėtu orumu.
...
Ir kaipgi Joselianis, to pasaulio Viešpats, pasielgia su Solanž: ir ji, ir ta pilis, ir tas lėtas gyvenimas savų žmonių apsupty, visa, kas miela, tikra ir jauku, pasmerkta išnykti. Apie tai filmas. Abi damos jokiais nepritekliais nesiskundžia, netgi priima į savo pilį krišnaitus ir juos maitina, „nes jie linksmi kaip žiogai". Kartais parduoda vieną kitą antikvarinį baldą. Pilies neparduoda, juk tai giminės namai, prisiminimai. Bet pusseserė - pilies savininkė - miršta, pilį paveldi jos sesuo iš Rusijos, panašiai padori ir miela babytė, dar ikirevoliucinė, o gyvenanti pasibaisėtinoje maskvietiškoje „komunalkėje". Joselianio ironija bolševikų padariniams - tiršta, be prošvaisčių: sovietijoje buitis ankšta ir antisanitarinė, santykiai nuožmūs. Iš tų tirščių maskvietė paveldėtoja su dukra ir atvyksta į laidotuves Provanse. Dukra iškart parduoda pilį, net neįsijautusi į savo aristokratiškas šaknis. Pinigai ir daiktai saldžiau, tą Joselianis ironizavo dar diplominiame „Balandyje".
O Solanž? Ji vienintelė iš plačios giminės neparodė nuoskaudos, kad nepaveldėjo pilies, kurioje taip šauniai gyveno savo senatvės metus. Ji turi planų: išvyksta keliauti su tame miestelyje viešėjusiu macharadža. Kiek tas macharadža tikras, kiek aferistas, čia visai nesvarbu. Yra jo personalinis vagonas, kompanija, kelionės perspektyva. Svarbiau, kad jauni šikniai ant bėgių deda sprogmenis, idant traukinys išlėktų į orą, ir paskutinis kadras su Solanž - ji važiuoja, žiūri pro vagono langą, ruošiasi klausyti žinių per radiją - „malonių dienos naujienėlių". Nieko blogo nenujaučia, nors kasdien tas radijas jai pritransliuodavo aibes kriminalinių „naujienėlių". Kodėl režisieriui reikėjo su ja taip kriminališkai pasielgti? Kad nekentėtų, nejaustų nostalgijos namams, į kuriuos nebegalės grįžti? Kad išnyktų su nykstančiu savo pasauliu.
Iškart po to labai gera žiūrėti „Pirmadienio rytą". Ta pati nuostabi moteris gyvena kitame mažame miestelyje, mažo namelio pirmame aukšte. Virš jos - sūnaus šeima, anūkai, o su ja - jos draugės. Kortuoja, išgeria taurelę „tokio ypatingo gėrimo", kurį parneša sūnus, skaito su anūku knygas, o tas vaikas moka užvesti jos kabrioletą, vos pajutęs, kad babytė nori pasivažinėti.
Narda Blanchet filmuose ir liko. „Drugelių medžioklėje" jai 76, „Sudie, mano karvide" - 83, „Pirmadienio ryte" - 86. Ji olandė, gimusi kaip Bernarda Vleming. Vasario 13 d. su taurele ypatingo gėrimo galima paminėti ją, 2010 metais išėjusią. Gyveno 93 metus.
...
Vieną dieną į atmintį atklydo seno rusiško filmo replika: „Mulia, nenerviruj" - „Mulia, nenervink". Taip sakiusią moterį vaidino Faina Ranevskaja. Išliko įspūdis, kad grandiozinė madam tą repliką atsainiai kartojo ne tokiam įspūdingam vyriškiui. Kaip vadinosi filmas?
Radau iškart. Užteko paieškoje įrašyti frazę su „nenerviruj". Filmas „Pamestinukė" (rusiškai „Подкидыш"), 1939 metai, režisierė Tatjana Lukaševič. Tai buvo vienas pirmų sovietijos filmų „visai šeimai" apie penkiametę, pasimetusią nuo šeimos. Mergytė ėjo per giedrą (??) Maskvos miestą, bendravo su kiekvienu sutiktuoju, ir visi troško ja pasirūpinti, o į filmo pabaigą šeima surado pasimetėlę. Ponia, vardu Lialia, kuri reikalavo, kad vyras jos nenervintų, sumanė Natašą įsivaikinti, o vyras, aišku, stabdė savo Lialios polėkį ir vis gaudavo jos „Mulia, nenerviruj".
Ir tada prasideda: man reikia Fainos Ranevskajos daugiau. Nes kas pirmiausia ateina atmintin, išgirdus jos vardą - jos sarkastiški posakiai, kurie išleisti atskiromis knygšėmis, o šios populiarios kaip anekdotų rinkiniai. Ir tai viskas apie aktorę?
Vasarą bus 30 metų, kai jos nebėra. Ji gyveno 87 metus. Lialios psichologinis smurtas Muliai gyvenime trenkė pačiai artistei. Kadangi daug filmavosi, buvo atpažįstama tiek, kad ramiai gatve negalėjo eiti. Yra prisiminimas: sutinka Ranevskaja būrį vaikų, o tie jai čirškia vienas po kito: „Mulia, nenerviruj!" Ranevskaja neapsikentusi: „Vaikai, eikit šiknon" („Deti, idite v žopu"). Ir Brežnevas, segdamas Ranevskajai ordiną, vietoj sveikinimo žodžių pašnibždėjo į ausį tą Mulią. Artistė jo nepasiuntė ten pat, kur vaikų, bet sugėdino, kad išsidirbinėja kaip darželinukas.
Komikė, tragikomikė, savo antraplanes ir epizodines moteriškes vaidino taip, kad yra laikoma viena didžiausių XX amžiaus Rusijos aktorių. Ranevskaja - jos slapyvardis, nes kartą ankstyvoje jaunystėje vėjas išpūtė jai iš rankų motinos siųstus pinigus, o ji žiūrėjo sakydama: „Pinigų gaila, bet kaip gražiai jie skrenda". Kolega tarė, kad taip pasakyti galėjo tik „Vyšnių sodo" Ranevskaja.
Iš tikrųjų tai Fani Feldman, ikirevoliucinio stambaus verslininko duktė. Gimusi Taganroge, kaip ir Antonas Čechovas. Kai pareiškė, kad nori būti aktore, buvo tėvo išvyta iš namų (štai kodėl motina slapta siųsdavo pinigus dukrai, vaidinusiai provincijos trupėse it Nina Zarečnaja). Dabar prie tų namų Taganroge - paminklas aktorei. Ką gi jis vaizduoja? Lialią! Matyt, jos replika Muliai tapo nemirtinga dar ir dėl to, kad žiūrovų kasdienybėje buvo milijonai progų ją vartoti.
...
Ranevskaja gyvenimo pabaigoje pareiškė tokią viziją: „Kai mirsiu, antkapyje užrašykit: „Mirė nuo pasibjaurėjimo". Ji vaidino Maskvos teatruose, ilgiausiai - „Mossoveto", buvo įvairių ordinų ir valstybinių premijų laureatė, o gyveno ... pilyje? Gyveno kambaryje be langų - „kaip Diogenas statinėje", „ kaip kibiras, nuleistas į šulinį". Kai gavo kitą butą, bičiuliai padėjo persikraustyti, ir Ranevskaja staiga: „Kur mano laidotuvių reikmenys, jų bet kuriuo momentu gali prireikti". Visi puolė ieškoti, net neįsivaizduodami, kas tai. Ranevskaja pati rado dėžutę su išbraižytu užrašu „Laidotuvių reikmenys"- ten buvo ordinai.
„Esu kaip sena palmė stotyje: niekam nereikalinga, o išmesti gaila". „Senatvė - tai kai žvakutės ant torto kainuoja daugiau, nei pats tortas, o pusė šlapimo eina analizams". Taip ji atsišaudydavo į savo vienišą kasdienybę, kurioje gyveno su šunimi. Perkeltum ją į Provansą pas Mari-Anjes ir Solanž (o juk visa Feldmanų šeima emigravo revoliucijos išvakarėse), Rusijos kultūros istorija netektų porcijos juodo šarmo, kuris tapo perpasakojimų perpasakojimais. Yra trys keturi variantai siužeto, kaip jaunas aktorius pasibeldžia į duris, atidaręs jas randa nuogą Ranevskają ir sustingsta, o ji savo bosu: „Jus glumina, kad aš rūkau?"
Tie jos posakiai - ir niekai, ir ne niekai. Ranevskajos konfliktiški santykiai su „Mossoveto" teatro vyriausiuoju režisieriumi Jurijumi Zavadskiu išliko per jos replikas. Jis jai: „Faina Georgijevna, jūs su savo vaidyba surijote visą mano režisūrinį sumanymą!" Ji: „Taigi ir jaučiuosi kaip prisirijusi mėšlo". Jis: „Lauk iš teatro!", ji jam: „Lauk iš meno!". Kodėl jūs vis ėjote iš teatro į teatrą, paklausė jos teatrologė Natalja Krymova. „Ieškojau švento meno". Radote? „Radau - Tretjakovo galerijoje". Skaitau tuos visus aforizmus, pridedu prie nufilmuotų groteskiškų vaidmenų ištraukų, kurių pilna youtube, ir Ranevskajos paveikslas atrodo taip: vaidmenyse - humoro bedugnė, o asmenybė dygi iki begalybės, pats sarkazmo įsikūnijimas.
Yra tik vienas jos filmavimas ne vaidmenyje, o gyvenime (jeigu gyvenime artistas būna be vaidmens) - tai tas pokalbis su Krymova. Ranevskajai tada 80. Neatpažįstamai jauki, švelni ir liūdnai besišypsanti. Ir ana replika apie šventą meną, surastą ne teatre, o Tretjakovo galerijoje - be kandžios ironijos, tik su tuo viso pokalbio švelniu liūdesiu. Taip pat skamba ir tradicinis nueinantiems aktoriams skundas - apie tai, kad iš teatro dingsta „virpulys" („трепет"), o be jo aktorius tampa marionete, ir scenoje daugėja prastos, neskoningos vaidybos („kabotin", „kabotinstvo" - iš pranc. cabotin). O ji tikinti, kad teatre reikia ne vaidinti, bet gyventi. Gyventi!
Ji ir vaidmenis pasitvarkydavusi, kad galėtų juose gyventi. Neparašytas replikas įsidėdavo, netinkamas išmesdavo, bet pirmiausia visą vaidmenį persirašydavo į mokyklinį sąsiuvinį. O tada palengva tapdavo, pavyzdžiui, keistąja misis Sevidž arba ta Motina, kurią gyvenimo pabaigoje vaikai atskyrė nuo Tėvo (Rostislavas Pliatas), nes abiems vienuose namuose neatsirado vietos (spektaklis „Toliau - tyla"). Tėvai - mylintys seniai, dievinami artistai - atsisveikindavo amžiams, salė žliumbdavo, o Ranevskaja Krymovai: tegu, gyvenime mažiau verks. Krymovos kometaras: ir kaipgi jie vaidindavo - Pliatas santūrus, viską apgalvojęs, surepetavęs ir profesionaliai kartojantis, o ji - nenuspėjama, kaskart viską pergalvojusi, kitaip susirepetavusi.
O gal tais paskutiniais dideliais dramatiniais vaidmenimis scenoje ji, aštuoniasdešimtmetė, vijosi tai, ko neturėjo visą gyvenimą? Į aktorės likimą ir valstybės politika buvo įsipainiojusi: turbūt ne vien dėl režisierių sumanymų Ranevskajai su jos semitiškais bruožais nuolat tekdavo vaidinti juokingas begėdes. „Epizodinių vaidmenų karalienė" daugumą savo darbų, ypač kine, laikė visišku šlamštu („Pinigai pravalgyti, o gėda liko"), savo gabumus - nepastebėtais, neišnaudotais. „Viskas, ką norėčiau pasakyti, liko manyje".
Bet! „Aš laiminga, man sekėsi sutikti žmones - nuostabius, šviesius, tyrus, geraširdžius..."
...
„O tu man nusakyk, Otarčikai, tokią situaciją - gyvenimas pasisekė?". Dokumentinį filmą „Mano draugas Otaras Joselianis" kūrė dailininkas, operatorius ir režisierius Andrejus Paškevičius. Klausinėjo Otarą, filmavo jį ir filmavosi su juo, t.y. per visą filmą klausėsi Otaro pasakojimų, kaip tas gamykloje dirbo, negavęs režisieriaus diplomo, kaip vėliau jo filmus uždrausdavo „Goskino", kaip Paryžiuje jis parduotuvių vitrinas plovė, kaip nelengva gyventi su kinu ir iš kino...
Ir staiga - konkretus klausimas: „gyvenimas pasisekė?".
Otaras pažiūrėjo į savo draugą, šyptelėjo ir pareiškė: „Supranti, per paskutiniuosius dešimtmečius sutikau tave". Kokių dar kriterijų, skaičiuoklių ar rezultatų? Gyvenimo sėkmė - ne darbai. Susitikom - vadinasi, gyvenimas pasisekė.
