Be abejo, nenuvalyti. Aktyvūs, skatinantys pėsčiąjį būti atidų, kad nepaslystum, nenuslystum į gatvę, neužgriūtum savo problemomis kito ar neplanuotai neįlėktum į kokią kavinę. Be abejo, ir gatvė nelieka ramesnė, joje tik iš pažiūros tykiai tysančios balos pravažiuojančių ratų dėka tiesiogine prasme persikelia ant tavo drabužių. Švelnus sausio dušas. Ratai su jų vairavimo kultūra, tikiesi, nulėkė po velnių. Šaligatvis - ir savotiška privilegija iš šalies žvelgti į pagrindinės juostos eismą, greitį, mašinų madas ir kitokį meinstrymą. Prabanga - neskubėti ir derinti gatvės judesį su architektūros statika.
Bet jei manai, kad išsaugosi žvilgsnį iš šalies, įsisupsi į nesuinteresuoto ir todėl neva pranašesnio bastūno tipą, romantiškąjį flaneur apsiaustą, būni tuoj pat nuo to išganytas. Esi suinteresuotas, nes eini, o tada tave ir aptaško.
Anksčiau, tariesi, savo pastabas galėtum pradėti nuo „Mielas dienorašti", tačiau žvelgiant iš dabarties pozicijų, toks kreipinys būtų teisingas gal tik XX a. pradžios gimnazistėms, taikiusioms popieriui ašaringų autoterapijų kursą. Šiandien bene viskas, kas parašoma, nuo pirmos fiksuojamos minties yra skirta viešam perskaitymui, ir tai skaitys tikrai ne pats dienoraštis, o bet kokia auditorija. Nekalbant apie tinklaraščius ir įrašus a-socialioje erdvėje. Net ir realūs popieriun sugulę dienoraščiai yra paskelbiami - po mirties ar iki jos, nelygu autoriaus svarba ir susisvarbinimas. Lakioji frazė „Rankraščiai nedega" šiandien netenka savojo svorio - ji tiesiog darosi nebesuprantama.
Nes asmeniškumai nugali faktus, žanrus ar taktą. Gal tik išskyrus skaičių kalbą, bet ne jų interpretacijas, visa „skriptūra" personalėja, kad ir kiek būtų sustiprinta argumentų kontraforsais. O vistiek tarpais tenka išgirsti kokio praeivio „priekaištą", kad kritika nėra objektyvi. Tarsi tai nebūtų savaime aišku.
xxx
Po Jono Vaitkaus režisuotų Anos Jablonskajos „Stabmeldžių" Rusų dramos teatre pasigailėjau, kad dar nemačiau režisieriaus Klaipėdoje pastatytos Dorotos Masłowskos pjesės „Mums viskas gerai". Tema ne identiška, panaši tik veikėjų grupė - trys moterų kartos ir jų požiūriai į besikeičiantį gyvenimą, - bet abi pjesės socialiai aktyvios ir kapstančios giliau už gatvės grindinį. Kas Masłowskos Senelei buvo tikras gyvenimas (Varšuvos išvadavimas iš fašistų), tas Anūkei - tarsi brolių Grimmų pasaka, perkelta į komiksus (komiksinę ir televizinę kultūrą puikiai perteikė pirmasis pjesės statytojas Grzegorzas Jarzyna teatre „TR Warszawa"). Lenkei rūpi kasdienybė ir jos teikiami iššūkiai, (ypač - kaip realybę atspindi kalba); Jablonskajai kasdiena sunkiau pakeliama ir ji keliauja į transcendenciją, susitelkdama ties Dievo samprata. Ir Dievas čia nužengia visiškai kaip iš komiksų ar transformerių parduotuvėlės: Senelė peržegnos - ir alkoholikas išgis, ji paskambins popui - ir nekilnojamo turto verslas suklestės... Bet toliau viskas verčiasi aukštyn kojomis, jaunatviškai suabejojama tuo Transformuotoju ir jam besąlygiškai atsidavusiais, bet siužetas vyniojasi ne taip sklandžiai, ne taip originaliai jau pačiu pjesės lygiu. Ko norėti, Jablonskajai buvo tik 30, bet, antra vertus, ir noras keisti pasaulį buvo nemaskuojamas...
Visgi stebėtina, kaip Vaitkus kone kiekvienam savo darbui suteikia transcendentinį lygmenį (nesakyčiau, kad gylį ar aukštį), taip drauge išsisukdamas iš socialios terpės, versdamas ją karnavalu. Aiškiausiai - paleisdamas po sceną klajoti savo žmogiškojo mato archetipą (iš esmės reikėtų rašyti - Arūno Smailio iš „Stepančikovo dvaro", bet tokį rasime ir „Širdyje Vilniuje" Angelą, ir kitus šiandieną „pakylėjančius" personažus): šįkart nenuogas Gediminas Sederavičius savo japoniškomis fleitomis, būgneliais, varpeliais ir kitu instrumentarijumi kuria kiekvieno epizodo nuotaiką ir greta to - vientisiausią personažą, gyvai reaguojantį į gyvųjų dramas. Pjesėje jis vadinamas Benamiu, nors rusišką „Bomžą" režisierius kilsteli iki Ubago, t.y. U boga.
Visa kita yra gerokai „ubagiška": Jono Arčikausko scenografija ir reto neskoningumo kostiumai nebe kilsteli į metaforinį lygį, o greičiau nuleidžia į praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio teatrą. Kad ir kiek stengtųsi Jevgenijos Gladij Kristina, jos pankiška šukuosena, lyg atkeliavusi kone iš sovietinių iš „kapitalistinio pasaulio" iliustracijų, dar labiau sustiprina trafaretišką vaidybą, žydras Marinos perukas yra jau ne šaržas, o tiesiog prasta teatrinė seniena. Labiausiai stebina Vaitkaus bandymas suteikti sąlygiškumo pačiam teatrui, kai bet koks garsas (mobiliojo telefono mygtukų, durų skambučio, nuleidžiamo vandens) sklinda per fonogramą; kai kalba visiškai neorganiškai pereina į šokį, dar itin nevalyvą ir netikslų (ko norėti, pirmas spektaklis). Deja, šios teatrališkumo ir „senosios teatro kalbos kvestionavimo" koncepcijos čia yra visiškai netyčinės.
xxx
Teatro kritikas Valdas Vasiliauskas prisipažino, kad savo paties surengtu savos knygos pristatymu norėjęs atvesti į teatrą politikus. Pavyko, buvo ir Seimo pirmininkas, ir partijų nariai, ministrai. Be abejo, greta šio „teksto" buvo ir režisūrinė potekstė - ne bet kas galėtų užpirkti Vilniaus mažąjį teatrą. Vakaro antroji dalis fojė buvo gyva ir neoficialiai standartinė - politikai bendravo su politikais ir verslo žmonėmis, kultūrininkai - su kultūrininkais. Tradicijos sunkiai keičiasi, nes susiklosčiusios vidinės strategijos reprodukuojamos - į begalinę ateitį. Tradicijas priminė ir per knygos aptarimą paminėta teatrologų karta, kurią nusakė artimas amžius ir studijos Maskvoje ar Leningrade; tad ir vėliau kalbose, natūralu, buvo minima Rusija ir jos disidentai, pats knygos autorius su pavydu prisiminė vakarą Rusijos ambasadoje, kur buvusio prezidento Medvedevo administracijos vadovas - „nesumeluotas inteligentas" - vardino Donato Banionio vaidmenis. Man atmintyje bemat iššoko CNN laida, kurioje buvusi Prancūzijos finansų ministrė, dabartinė Tarptautinio valiutos fondo prezidentė Christine Lagarde kalbėjo ne apie kokį Depardieu, bet citavo Aristotelį. Bet tai jau skirtingos geopolitinės kryptys...
Tik kodėl, mąstai, visi knygų pristatymai pas mus vis dar padvelkia pakasynomis - ir ne dėl to, kad ant stalo degė žvakė, turėjusi suteikti jaukumo ir tiesusi asociacijas su Tumino spektakliais? Jei išleido žmogus knygą - tai ją reikia be saiko girti, net jei ir išties ji to verta (juo labiau čia - kiek prisiminimų, detalių prikelia senos recenzijos, o pagal straipsnius galima būtų rengti ir konferenciją „Ar iš tiesų atsisveikinome su Geto teatru?"). Kodėl vietoj galinčių kilti klausimų, skatinančių bent kokią mintį - vieni komplimentai? Ar knyga išties tokia nebegyva? Ir iš kur - iš mokyklinių poezijos ir muzikos montažų? - tebegajus standartas pradžiai pakviesti muzikantą (šįkart - klasikinės gitaros studentą), o jau kelios jo paskambintos melodijos tarsi legitimizuoja vakarą? Prisiekiau, kad jei kada išleisiu kokią knygą, tai sukviesiu prie stalo jos kritikus, o salės gilumoje ištisai skambinantis flamenko gitaristas ties aštresne mintimi šauks „Ole!"
Vis dėlto minčių buvo: Valdas Vasiliauskas fiksuoja laiką. Natūralu, kad tai pasirodė svarbu tiksliausiai teatrinio laiko fiksuotojai Ramunei Marcinkevičiūtei. Nes geras spektaklis kuriamas ne „Lenkijos, vadinasi, niekur" erdvei, o tai, kuri už lango - ir kaip šią tiesą pamiršta rašantieji teatro istorijas? Žinoma, laikas taip pat subjektyvus: Vasiliauskui Tumino „Vyšnių sodas" susilietė su sausio 13-osios įvykiais (nes tikriausiai spektaklį pamatė po jos), man - dar iki jų. Bet tai detalės, - juk viso jo statymo metu po Vilnių žlegsėjo tankai, o Tuminas kūrė apie besimainančią epochą, kur nemokančius gražiai išeiti keičia negražūs kiti.
xxx
Kritiko knygos pristatyme kultūros ministro nebuvo. Jis pasirodė paskutinę sausio dieną Klaipėdos dramos teatre. Išklausė padejavimų dėl nebaigiamų statybų ir sudėliojo prioritetus: Valdovų rūmai ir žemaičių krikšto 600 metinės. Taip netyčia uždavė fundamentalų klausimą apie tautos išlikimą: kada liausimės statyti mauzoliejus mirusiems ir pasirūpinsime dar gyvais? Nes jei norėtų, krikštą lengvai susietų su Klaipėdos teatru: jei ES pirmininkavimui turi stovėti vieni rūmai, tai kodėl krikšto jubiliejų reikia švęsti alkoje?
xxx
Sausį atkeliavęs festivalio „Wiener festwochen" bukletas nustebino ne tik tuo, kad gegužį prasidėsiančio festivalio programa jau parengta gruodį (čia jau neišsemiami plotai kalboms apie kultūros ir miesto politiką, kultūros finansavimą, tęstinumą ir svarbą). Bukleto sudarytojai porą puslapių skyrė ne būsimam įvykiui, o buvusiam liūdnam - gruodį nuo širdies smūgio mirė vienas garsiausių Europos aktorių, pasak bukleto sudarytojų - „istorijos ir žmonių pasakotojas", olandas Jeroenas Willemsas. Jis su režisieriumi Johanu Simonsu planavo festivaliui statyti Michelio Houellebecqo „Žemėlapį ir teritoriją". Mūsų teritorijas aplenkė bene garsiausias „Hollandia" trupės spektaklis pagal Luchino Visconti scenarijų „Dievų žlugimas". Bet spektaklį „Balsai" (Voices) turėjome malonumo matyti Naujosios dramos akcijoje 2005 metais.
Atmintis gali prikurti romantinių istorijų, kiek 2000-aisiais buvo bendrauta su Willemsu Torūnės „Kontakto" festivalyje, bet dabar smagu pamatyti žiuri verdikto (tąsyk jai, regis, pirmininkavo Rolandas Rastauskas) dokumentą: spektaklis buvo apdovanotas trečiąja premija, o Jeroenas Willemsas, paskelbtas geriausiu festivalio aktoriumi, gavo dar ir žurnalo „Polityka" prizą už spektaklį, „tiksliausiai atspindintį mūsų laikų rūpesčius". Įdomu, kaip festivalio dokumentuose pažymėta „Balsų" autorystė: Piero Paolo Pasolini ir Coras Herkströteris. Pastarasis - buvęs kompanijos „Shell" prezidentas, kurio metiniu pranešimu aktorius ir pasinaudojo. Panašu, kad vien dėl „Hollandia" spektaklio prezidentas įsirašė į kultūros istoriją ir tapo žinomas kur kas didesniam ratui žmonių nei būdamas didžiulės kampanijos magnatu.
„Balsai" buvo ne tik vienas geriausių mano matytų monospektaklių - tai buvo ir moderniausias savo mąstymu šio žanro kūrinys, demonstruojantis aktoriaus galią tapti kitu visiškai nepersikūnijant, o tik prisiimant kažkokius bruožus, keičiant stilių. Groteskiškas kabare ir intymi išpažintis, intelektualūs tekstai ir ekonominiai viražai pabrėžtinos restorano hiperrealybės fone. Tuomet su 38 metų Jeroenu Willemsu susitikau dėl interviu „Teatro" žurnalui (2000, Nr. 1). Keletas jo sakinių iš pokalbio, kurie ne tik aktualūs visada, bet dar ir įdomūs:
Aktoriaus suvokimas yra labiau susijęs net su jo klausymusi, o ne su stebėjimu. Ir vienintelis kelias vaidinti su kitu, partneriauti iš tiesų yra klausyti kito.
Būtina leisti žiūrovui susikurti galvoje savą istoriją, kaip skaitant gerą knygą. Kiekvienas susikuria savą istoriją, o knyga išlieka gera. Man blogas pavyzdys yra kai kurie amerikiečių filmai, kuomet aktoriai vaidina taip, kad galima tik viena filmo interpretacija. (...) Kaip žiūrovas pasijunti idiotiškai, - palaukite, leiskite man pačiam pamąstyti, leiskite man pačiam aiškintis vaizdus taip, kaip aš noriu!
Pernai gruodžio 3 d. jis repetavo gala pasirodymui 125-osioms Amsterdamo Karališkojo Carré teatro metinėms. Pasijutęs blogai buvo nuvežtas į ligoninę, tą pačią dieną mirė. Nepaisant to, kad gala koncerte turėjo pasirodyti ir karalienė Beatričė, renginys buvo atšauktas. Vienas didžiausių Europos teatro festivalių „Wiener festwochen" savo keletu puslapių taip pat rado progą pažymėti šią netektį, taip drauge ir įvertindamas artistą. Bet tai vėl - kitos kryptys...
xxx
Erico Rohmero retrospektyva. Viena tokia jau buvo, prieš keliolika metų. Filmai - tarsi susitikimas su savimi pačiu: kodėl tada taip jaudino „Žalias spindulys" ir kodėl tokie nekinematografiškai patrauklūs buvo blyškūs tonai, spalvų išblukimu tarsi perteikę vasaros kaitrą? „Cahiers du Cinema" kritikas Jeanas-Philippe´as Tessé „Pasakos" salėje pasakojo apie Rohmerą, ir galima buvo žavėtis jo kinematografiniu mąstymu: kadruotė, siužeto struktūra, filosofija. Rohmero filmai, kuriuose „tarsi niekas nesideda", pasak kritiko, nagrinėja personažų (dažniau - personažių) svajas: kas galėtų būti, jeigu aš susidėčiau su juo? Tiesiog „galimybių studija". Nors iš esmės siužetai - tarsi modernios persirengimų ar situacijų komedijos, kur vieni apsimeta kitais ir suvaidina nešekspyrinę vasaros ar žiemos pasaką.
Smulkiai pasakodamas „Poliną paplūdimyje" kritikas užsiminė apie kadrą, kuriame Pjeras mato nuogą merginą Anri namuose - ir padaro savo išvadą, o vėliau kiti kuria savas ir jas nagrinėja. Tai, sako kritikas, ir yra Rohmero kino - ir apskritai kino - metafora: mes matome tik tai, kas rodoma, o kas yra už „lango rėmų" - mūsų vaizduotės vaisius.
Šis pasakojimas sugrąžina mane atgal į teatrą: prieš keliolika metų tame pačiame „Teatre" džiaugiausi tendencija, kai spektakliai tapo be kulisų, kai tapo viešinamas teatrališkumas ir teatro mechanizmai. Tendencija tapo inercija, dar prisidėjo aibės atsiribojimų ir autokomentarų, ir teatras liko be paslapties. Metaforos - taip pat tam tikras išviešinimas, nurodymas, kaip žiūrėti ir kaip tai traktuoti. Rohmero filmuose metaforų nėra. Rodydamas žmones „kokie jie yra", jis tarsi viską išslaptina, bet lieka žmogaus polinkių, terpės, mąstysenos paslaptis. Ir smagu stebėti menkiausius psichologinius veikėjų niuansus, jų minčių kryptelėjimus, išduodamus gestų, kūno kalbos, antakio kilstelėjimo, šypsenos, ir stebėtis, kaip viskas juokingai ir naiviai sukasi tose jų - mūsų - galvose! Žiūrovui jo filmuose yra ką veikti.
