Su šiuolaikinės operos-performanso kūrėjų trio ‒ režisiere Rugile Barzdžiukaite, libreto autore Vaiva Grainyte ir kompozitore Lina Lapelyte kalbamės apie „Saulės ir jūros“ poziciją gamtos, ekologijos kontekste bei (ne)įmanomus pokyčius žmogaus kaip vieno iš daugelio rūšių atstovų gyvenime.
Nuo pirmojo mūsų pokalbio, kai vyko operos-performanso „Saulė ir jūra“ premjera, prabėgo nemažai laiko. Jūsų kūrinys pasiekė daugybę žiūrovų, įvertintas Venecijos bienalės pagrindiniu apdovanojimu - „Auksiniu liūtu“. Kaip ir ar pasikeitė kūrinys, Jūsų pačių santykis su kūriniu?
Lina: Kūrinys liko toks pat, tačiau pasikeitė kūrinio santykis su aplinka ‒ jis dabar drąsesnis, laisvesnis, labiau pasitiki savo žiūrovais. Mes pačios, pusę metų stebėdamos ir prižiūrėdamos šį darbą Venecijoje, išmokome būti atidesnės dainininkų poreikiams, jų nuovargiui, tapome išradingesnės ir atlaidesnės erdvių, smėlio klausimams. Mano asmeninis santykis tiek su šiuo, tiek su kitais kūriniais yra panašus į motinystę.
Vaiva: „Saulė ir jūra“ per tą laiką tapo tarsi darboviete, neatsiejama mūsų, operos „bendrasavininkių“, kasdienybės dalimi. Nors intensyvus gastrolių kalendorius vis dar dėl koronaviruso situacijos apsuptas klaustukų, bent kartą per savaitę su komandos nariais (o jų yra kur kas daugiau nei mes trys) susitinkame „Skype“, turime bent dvylika „WhatsApp“ grupių, skirtų įvairiausiems operos-performanso klausimams. Tai ‒ didžiulis aparatas, kurį nuolat reikia prižiūrėti, priimti įvairius su logistika, biurokratija ar organizacija susijusius sprendimus. Pats kūrinys, kaip teisingai įvardino Lina, nuolat atneša netikėtumų ir, atsidūręs naujose erdvėse, kinta, bet - kalbu remdamasi savo asmeniniu santykiu - leido nuo jo labiau emociškai atsiskirti ir kūrybinę energiją kreipti naujomis linkmėmis.
Rugilė: Dabar kūrinys yra tarsi pats save apgynęs. Kritikų, žiūrovų, kviečiančių institucijų atsakas nuteikia smagiai, tapo aišku, kad „Saulė ir jūra“ veikia universaliai. Nuo pirmojo operos rodymo lietuvių kalba, šlifuojant kūrinį nusistovėjo, labiau išsigrynino jo struktūra. Venecijoje mes įtraukėme savanorius, kurie suteikė labai daug gaivos. Pirminis užmojis buvo toks, kad opera atrodytų labai tikroviškai, kad derėtų fikcija ir dokumentika, tad savanorių įtraukimas labai padėjo.
Kalbėti apie klimato kaitą per „Saulę ir jūrą“ pradėjote gerokai anksčiau, nei šis probleminis klausimas buvo aktualizuotas klimato kaitos aktyvistės Gretos Thunberg bei kitų. Kaip per šį laiką pasikeitė žiūrovas?
Lina: Kūrinio interpretacija 2017 m. Lietuvoje ir 2019 m Venecijoje skyrėsi kardinaliai. Subtiliai užmaskuoti sluoksniai Venecijoje buvo daug tiksliau iššifruoti negu Vilniuje, galbūt tai reiškia, kad per pusantrų metų žmonės pasikeitė, tapo labiau susirūpinę globalia situacija, o galbūt pati Venecija ‒ perpildytas, nuo turistų skęstantis miestas muziejus ‒ suteikė kūriniui papildomą sluoksnį, kuris leido perskaityti Vilniuje neatsivėrusius klodus. Tiek Gretos fenomenas, tiek mūsų kūrinio apdovanojimas rodo, kad pasiekėme tam tikrą piką, kurio epicentre klimato kaita kaip viena svarbiausių, tarptautinio susivienijimo prašanti problema. Vieningumo nebuvimas puikiai atsispindi ir žvelgiant į koronaviruso valdymą... Esame per dideli savanaudžiai, kad siektume bendrų tikslų.
Vaiva: Pamenu, kad apie Gretą Thunberg, jautrią paauglę iš Švedijos, protestuojančią prie parlamento ir verkiančią dėl nykstančios gyvūnijos, pirmą kartą perskaičiau turbūt 2017 m. „The Guardian“. Pasirodė labai įdomus sutapimas su tuo metu rašomu libretu - jame jau buvo atsiradęs dviejų mergaičių, seserų dvynių, pasažas; daina, kurioje paauglės apverkia besibaigiantį pasaulį (sesių duetas ‒ tai pats, galima sakyti, tiesmukiausias, mums tarpusavio ginčų sukėlęs, veikėjas). Vėliau apie Gretą su trenksmu visi išgirdome netrukus ir tai, taip, regis, sutapo su Venecijos laiku. Įsiminė Agnės Narušytės recenzijoje paminėtas dainininkių Auksės ir Saulės Dovydauskaičių sugretinimas su Greta, esą net šukuosenos, dvi kasytės, sutampa. Nedarėme to specialiai - viskas labai įdomiai susirimavo, pasąmoniniu būdu susijungė.
Subjektyvia mano nuomone, kai mačiau vieną pirmųjų operos-performanso rodymų, atrodė, kad apgalvota estetinė kūrinio forma ir turinys yra du lygiasvoriai sandai. Dabar, žvelgiant į informaciją žiniasklaidoje, atrodo, kad labiau įsitvirtino būtent klimato kaitos klausimas, apie jį rašoma, diskutuojama daugiausia. Kokia Jūsų nuomonė?
Vaiva: Ne visai sutikčiau su tokiu teiginiu. Recenzijose nemažai skirta dėmesio tam, kaip apie šią temą kūrinyje kalbama, taigi estetinės formos ir turinio klausimas neatrodo paliktas nuošaly.
Lina: Manau, kad visi elementai vienodai svarbūs. Tiek kūrybos procese, tiek jau atsiradus baigtinei kūrinio formai, visos sudedamosios dalys viena kitą veikė. Estetiniai sprendimai „Saulėje ir jūroje“ nėra savitiksliai ‒ jie susipynę su gvildenamomis temomis ir leidžia sunkiasvorį turinį ne tik suprasti, bet kone kūniškai patirti.
Rugilė: Kai pernai po premjeros Norvegijoje turėjome susitikimą su Bergeno meno akademijos studentais, jie iškėlė klausimą, kodėl festivalio komunikacijoje „Saulė ir jūra“ pozicionuojama vien kaip klimato kaitos refleksija. Studentams atrodė, kad kūrinys turi daug daugiau sluoksnių. Iš tikrųjų žiūrovų percepciją labai stipriai lemia, kokia yra kūrinį lydinti komunikacija. Pačioje „Saulėje ir jūroje“ mes stengėmės netėkšti temos į veidą, o ją net kiek užmaskuoti, taip darėme ir kūrinio aprašyme per lietuviškąją premjerą 2017 metais. Po dvejų metų bienalėje mūsų kuratorė Lucia Pietroiusti labai apgalvotai pasiūlė nemaskuoti temos, atvirai deklaruoti, kad tai pagrindinė kūrinio ašis, ir tai pasiteisino. Dabar kūrinys stipriai aktualizuojamas ekologijos temų kontekste, net kai kurie mokslo žurnalai pasirenka jį kaip viršelį, tarsi tai būtų embleminis temos atspindys. Žvelgiant iš viešųjų ryšių perspektyvos, tai mums nėra blogai. Tačiau dabar jau atidžiau žiūrime, kaip festivaliai mus pristato, ar kūrinio aprašymai neskamba per deklaratyviai.
Operoje-performanse klimato pokyčių, vartotojiškumo, užterštumo temos dabar gali būti matomos iš laiko, erdvės ir tikriausiai pasikeitusio gyvenimo sąlygų perspektyvos. Kaip Jums atrodo, ar pandemijos, karantino laikas prisideda prie atsigręžimo į šiuos probleminius klausimus? Ar galima žiūrėti pozityviai, kad žmogus, turėdamas daugiau laiko savęs ir aplinkos refleksijai, prieis prie reikšmingų išvadų ir pokyčių?
Rugilė: Manau, refleksijoms ir išvadoms tikrai yra erdvės, bet sunku atsakyti, ar bus realus poveikis. Mokslininkams palyginus metus prieš pandemiją ir šiuos metus, paaiškėjo, kad teršalų kiekis atmosferoje beveik nepasikeitė. Sumažėjo keliavimo generuojamų emisijų, bet padidėjo buityje naudojamos elektros energijos poreikis, didžiosios dalies prekių vartojimas ne tik nesumažėjo, bet net išaugo. Tad neatrodo, kad ekologijos srityje bus greitų pokyčių. Pandemijos laikas tikrai palankus ir žmogaus psichinės sistemos klausimams kvestionuoti.
Lina: Vienu metu mačiau pandemiją kaip galimybę permąstyti mūsų veikimo principus, dabar atrodo fokusas nukrypo į vakcinavimo spartą, o ne savikaitą. Pozityvu tiek vienas, tiek kitas, tačiau vienu metu stipriai jaučiau galimybę iš veikiančio žmogaus tapti būnančiu žmogumi.
Vaiva: Karantino paralyžius nebūtinai atnešė daugiau laiko ar padovanojo valandų kontempliacijai, o atsakyti už visus žmones - neįmanoma. Visgi galima pastebėti išaugusias atsigręžimo į gamtą tendencijas: nemažai žmonių karantino metu persikėlė į sodybas, kaimą; per šiuos metus priartėta prie pirmapradžių, archajiškų kopūstų rauginimo, sėklų daiginimo ar tiesiog, ištikus bedarbystei, išgyvenimo praktikų. Ko gero, miestai su didesniu gyventojų tankiu taps vis pavojingesnėmis zonomis, o galimybė bei gebėjimas savarankiškai užsiauginti maisto ar pasitelkti nepriklausomus atsinaujinančios energijos šaltinius, taps išlikimo sąlyga. Dabar tiesiog vyksta repeticija.
Dažnai kyla diskusijų dėl pačios antropoceno sąvokos vartojimo, nes antropoceno terminas iškelia paviršiun antropocentristinį mąstymą, nuo kurio ilgą laiką buvo gręžiamasi. Antropoceno atveju hierarchiškai žmogus užima aukštesnę poziciją už gamtą, jo rankose tarsi yra visa galia ir kontrolė. Ar ši sąvoka gali būti vartojama kalbant apie Jūsų kūrybą, o galbūt, kadangi šį klimato kaitos kontekstą analizuojate jau ne vienus metus, turite pasiūlymų, kaip kitaip įvardinti?
Lina: Antropoceno sąvoka apibūdina tai kame tarpstame, štai ir Covid19 akivaizdoje visas pajėgas telkiame kovai, savo veiklos padarinius maskuojame dar intensyvesne veikla, kantriai laukiame, kada vėl tapsime stipresni... Progresas ir greitis yra neatsiejami šiandienos elementai. Mūsų kūrinys taip pat apie tai kalba - jame ir neviltis, ir tam tikri euforijos elementai suvokiant žmoniją balansuojančią ant bedugnės krašto.
Rugilė: Antropoceno sąvoka galbūt šiek tiek nusivalkiojo, nes daugelis kūrinių su ja atrakinami. Nepaisant to ir žiūrint į ją kaip į epochą, kaip periodą, įdėti kūrinį į šį stalčių yra tikslu. Žmogaus dominavimas, susireikšminimas prieš kitas rūšis yra tikrai aktuali ir rūpinti tema.
Vaiva: Venecijoje, operą nepertraukiamai rodant pusę metų, smėlyje užsiveisė blusų, žiogų ir kitų nariuotakojų klasės atstovų. Juos, nors ir necheminėmis priemonėmis, bandėme išprašyti, sukontroliuoti, nes pirmiausia (antropoceniškai) galvojome apie dainininkų - žmonių - komfortą. O dabar pati gamta su įsismarkavusiu virusu kontroliuoja mūsų gyvenimus ir planus - tad, manau, antropoceno eroje šiuo metu galima kalbėti apie tam tikrą „Post Scriptum“.
Vaiva, viename Jūsų interviu teko girdėti apie pastebėtą paradoksą. Jūsų kūrinio „Saulė ir jūra“ rodymą rėmė Vilniaus miesto savivaldybė, kuri kone tuo pat metu sutiko, kad būtų naikinama dalis medžių Vilniuje. Ar daug tokių paradoksų pastebite ne tik Lietuvos, bet ir platesniame kontekste, kai tema ir jos aktualumas, svarbumas priimamas, bet kažko imtis, kad ir minimaliais žingsniais, vis nesiryžtama?
Vaiva: Pavyzdžiui, į jūsų interviu klausimus atsakinėju gamindama ne visai vegetarišką patiekalą. Į Veneciją smėlį gabenome iš Lietuvos, nes taip buvo pigiau.
Bienalėje nemaža meno kūrinių plėtojo klimato kaitos temą, lankytojai darėsi nerimą transliuojančių veidų asmenukes, o kitą minutę, prisėdę ant žolės, mėgavosi malonia saule, valgė greitojo maisto gaminius iš plastikinių indų ir toliau gyveno savo įprastus gyvenimus.
Manau, paradoksas yra neišvengiama egzistencinė praktika, o sveikas santykis su juo leidžia nenueiti vien į „juoda“ ar „balta“ principu grįstą radikalizmą.
Kalbant apie neigiamą įtaką aplinkai, dažniausiai (ne visuomet) kaip didžiausi kaltininkai įsivaizduojami pramonė, technologijos, taršus transportas, aplinkai žalingi didžiosios visuomenės dalies buities įpročiai. O pats menas ir meno kūrėjai, Jūsų nuomone, ar irgi turėtų prisiimti atsakomybę, permąstyti prieš rinkdamiesi kūrybai „medžiagas bei įrankius“?
Vaiva: Nemėginame nuslėpti savo anglies dvideginio paliekamų pėdsakų ir jų nemaskuojame - turbūt todėl visuomet apima keistas jausmas (minėtas paradoksas), atsidūrus vienoje diskusijų platformoje su aršiais aktyvistais.
„Saulė ir jūra“ šiaip jau nėra labai „ekologiškas“ kūrinys. Vertinant iš grynai žaliosios perspektyvos, Žemei būtų daug geriau, jeigu nevyktų tokio masto renginiai kaip bienalės, o mes, dvidešimt devynių žmonių grupė, negastroliuotume lėktuvais po pasaulį, nestatytume visokių konstrukcijų ir kitaip neeikvotume planetos resursų. Kita vertus, manau, kad menininkų aktyvistų radikaliai „eko“ principais grįsta pozicija katastrofos nesuvaldys. Tai labiau simbolinė laikysena, gražus gestas kaip žvakutės uždegimas.
Lina: Kūrėjai yra tiesiog žmonės, užsiimantys tam tikra veikla ‒ vieniems kūrėjams svarbu dirbti su materija, kitų praktikos efemeriškesnės, tačiau visos jos dalyvauja gamybos ir vartojimo procesuose, suka ekonomikos skaitiklį. Vis dėlto kiekvienas judėjimo ir veikimo trajektorijas keičiantis judesys, į kurį įdėta galvojimo, net žvakutės uždegimas (žinoma, ji gali būti ir iš vaško, ir iš parafino), yra svarbus.
Rugilė: Mes daug svarstėme, ką daryti, kad būtų kuo mažiau kenkiama. Vienas iš bandymų buvo sujungti turus į grandinę, kuo artimesnėse valstybėse vienas po kitų, kad sumažėtų skrydžių.
Rugile, šalia „Saulės ir jūros“ ir Jūsų filmas - „Rūgštus miškas“. Dalyvaujate diskusijose, esate pasinėrusi į klimato kaitos problemas. Abiejuose Jūsų kūriniuose pasiūloma kita žiūros perspektyva. Kaip manote, ar viena iš daugelio gyvūnų rūšių ‒ žmogus ‒ dar turi galimybių sustoti ir pasikeisti, kad neįvyktų didesnė katastrofa?
Rugilė: Man atrodo, kad tai yra „lėtoji“ katastrofa, vykstanti nuolat, tik sąmonėje ji įsitvirtina ištikus tam tikriems įvykiams. Kad vyktų realūs pokyčiai, turėtų radikaliai transformuotis kritinės žmonių masės sąmonė. Dabar išvešėjęs patogumo siekimas, biurokratinis mąstymas, sprendimų permetimas kitiems. Aš nesu pasinėrusi vien į klimato kaitos temas, tai tik viena iš probleminių ledkalnių viršūnių. „Rūgštus miškas“ yra apie kiek absurdišką žmonių, paukščių ir medžių konfliktą, tad tema tarsi ekologinė, bet filmas labiausiai apie žmones. Šiuo metu dirbu su visai kita tema. Manau, jaučiu prasmę ieškodama prieštaravimų ir paradoksų dabar veikiančioje sistemoje, vadinamoje žmonija.
Lina, vienoje laidoje Jūs palietėte labai svarbų momentą, kurį įvardinote dviem sąvokomis: aktyvizmas ir aktyvavimas. Savo kūrybą priskyrėte aktyvavimui. Gal galėtumėte pakomentuoti kiek plačiau?
Lina: Jau nebesu tikra, kurios frazės kurios iš mūsų ištartos. Bekalbėdamos padarome viena kitai netikėtų atradimų ir sąsajų. Aktyvavimas ir aktyvizmas skiriasi savo intensyvumu ir poveikio spektru. Aktyvizmas greičiausiai turi viena tikslą, vieną žinutę. Aktyvavimas, ką galbūt daro „Saulė ir jūra“ ir apskritai didelė dalis meno, gali nejučia sujautrinti, sujudinti, priversti suklusti. Aktyvizmas yra be galo svarbi priemonė, norint keisti dalykus, ir aš asmeniškai norėčiau skirti tam daugiau laiko. Mane įkvepiantis pavyzdys yra „Sengirės fondo“ inicijuotas projektas, kviečiantis kolektyviai pirkti mišką, kuris būtų paliktas gamtai ir apsaugotas nuo pelno siekiančių interesų.
Ar nuo „Saulės ir jūros“ premjeros pasikeitė kas nors Jūsų kasdienybėje santykio su gamta, aplinka klausimu?
Lina: Ne tiek tiesiogiai pats kūrinys, bet pats jo gyvavimo periodas leido permąstyti savo aplinką. Svarbus momentas, kurį supratau tiek iš kūrinio, tiek iš jo egzistavimo, kad žmogaus bandymas pateisinti savo veikimą yra svarbiausia visų krizių priežastis - tiek klimato kaitos akivaizdoje, tiek kuriant žmogiškuosius santykius. Pozityvi kaita įmanoma neieškant pasiteisinimų, o girdint kritiką, analizuojant ir pripažįstant savo klaidas, atsiprašant...
Rugilė: Man kūryba, nors ir ekologiniais klausimais, išprovokavo dar dažnesnį skraidymą, keliones. Ruošdamasi Venecijos bienalei ir po jos dalyvavau ir filmo pristatymuose, buvo etapų, kai kas mėnesį įveikdavau po transatlantinį skrydį, kūnas pervargo nuo įvykių ir įspūdžių gausos. Tas laikas buvo visiškai kitoks nei šis periodas, kai jau pusmetį esu Lietuvoje, ketvirtą mėnesį Nidos meno kolonijoje, kur galima tikrai rimtai susikaupti ir būti gamtos apsuptyje.
Vaiva: Pandeminė situacija ir gyvenimas priartino prie gamtos bei introvertiškesnės, mažiau vartojimą aktyvuojančios veiklos. Penkis karantino mėnesius praleidau Kanadoje, atokiai nuo miesto. Išmokau kapoti malkas, įkurti židinį, patobulinau kulinarinius gebėjimus, atradau sėslumo malonumą (nenumaniau, kad toks egzistuoja!), turėjau galimybę atsidėti rašymui ir prisiminti vaikystėje „augintą“ molinį zuikį taupyklę, kurį, svajodama „nusipirkti kaimą“, uoliai „penėjau“ metaliniais rubliais. Nujaučiu, kad šis nerealizuotas kaimo projektas greitu metu gali išsipildyti.
Dėkoju už atsakymus!
„Teatro žurnalas“, Nr. 22
