Poeto, eseisto, fotografo Juliaus Kelero dramaturgijos rinkinyje „58 sapnai ir kitos vienaveiksmės pjesės" (2009) išspausdinti trys kūriniai: „A-B (Antstolis-budelis)", „58 sapnai", „Taksi numeris penki". Visos pjesės turi tam tikras nuorodas-paantraštes (eilės tvarka): „Visų šalių antstoliai vienykitės! Šmėkla klaidžioja po Europą. Antstolių šmėkla. Žmogus žmogui - antstolis", „Tragikomiška bagatelė", „Du nesusikryžiuojantys monologai apie prabėgusį laiką". Šios paantraštės - išankstinė autoriaus pastanga būti skaitytojo teisingai suprastam. Tačiau kiekvienos pjesės idėja ir be paaiškinamosios paantraštės aiški, netgi tiesmuka...
Jeigu J. Kelero poezija - tiršta, intensyvi vaizdinių pynė, kur tikrovės ženklai, virtę archetipiniais pasąmonės atspaudais, panardinti į metaforų srautą, suvokiamą istorijos tėkmėje ir savosios žemės peizaže, tai dramaturgo J. Kelero „sapnų" pasaulis minėtame rinkinyje konstruojamas racionaliai atsiribojus, iš kritiškos distancijos, tam tikrų gyvenimo reiškinių ir herojų „demaskavimo" principu. Poetas žengia į socialinės problematikos sritį, modeliuodamas visus tris veikalus pagal identišką schemą: tai pjesė-monologas, tik formaliai suteikiant jai dialogo-polemikos pavidalą ir dažniausiai - su scenoje nesamu pašnekovu. Tokio pašnekovo paskirtis - „palaikyti" ir rutulioti dramaturgui rūpimą temą. Kadangi J. Kelero pjesėse nėra veiksmo, jis beveik „nematomas", tiktai „girdimas", bet šios pjesės galėtų būti priskirtos radijo pjesių žanrui. Tačiau.... Vis dėlto visus dramaturgijos bruožus, žanro savybes ir formos pavidalus praradusioje (be ribų ir krantų išsiplėtusioje) šių dienų dramaturgijoje bei teatre niekas nebesistebi, jei scenos vidury už stalo sėdintis, stovintis ar gulintis atlikėjas kelias valandas pasakoja savo herojaus gyvenimo istoriją, dėsto savo (t. y. dramaturgo) mintis kokia nors aktualia politine ar visuomenine tema, pasineria į memuarus, burnoja dėl neteisingai sutvarkyto pasaulio, keikia Dievą ar žmoniją. Bet jei toks veikėjas turi kokį nors, kad ir menamą, pašnekovą, kai tezė nepaliekama be antitezės, tai žiūrovas (skaitytojas) gali džiaugtis, kad jam pasisekė - vis dėlto diskusija yra diskusija, ne vien bylojimas monologu, t. y. mušimas į vienus vartus. Vos parašiusi šiuos žodžius, radau ir jų patvirtinimą R. Vasinauskaitės straipsnyje „Avinjono istorijos" („7 meno dienos", 2009 07 24). Šalia įvairiausių teatro eksperimentų, matytų Avinjono festivalyje, straipsnyje rašoma apie Bulbonų karjere rodytą režisieriaus Amoso Gitai spektaklį, kuriame kritikams „didžiausią įspūdį paliko ne režisieriaus sprendimai, bet aikštelė ir Moreau (aktorė Jeanne Moreau - G. M.), sėdinčios prie staliuko aikštelės viduryje, skaitymas. Jos pauzės, anot kritikų, buvo gerokai įtaigesnės už mėgėjišką šešių akmentašių vaidybą, stipresnės už būgnų garsus, nuolat permušančius akmens gausmą". Įtaigiausios buvusios pauzės? Kas tad šiandien yra dramaturgija?
Trumpoje knygos „58 sapnai" anotacijoje rašoma, kad dramaturgas pjesėse „...plėtoja galios, komunikacijos, tapatybės, atminties ir žinojimo reliatyvumo temas, bandydamas pateikti savąjį atsakymą į šiuos klausimus. Tai skaudžios hamletiškos refleksijos apie šiuolaikinę postindustrinės epochos žmogaus situaciją". Dar nesusipažinusi su pačiomis pjesėmis, tik perskaičiusi šiuos knygą pristatančius žodžius, susimąsčiau, ką gi pasakys „šiuolaikinis Hamletas" tomis išvardytomis temomis apie postindustrinės epochos žmogų? Nusprendžiau, kad jis pasakys, jog galių pusiausvyra visuomenėje yra neadekvati, antihumaniška, komunikacija tarp žmonių sutrikusi, atminties ir žinojimo sritys reliatyvios ir miglotos, o pats žmogus - susvetimėjęs... Perskaičiusi J. Kelero pjeses įsitikinau, kad dramaturgo pateikiami atsakymai į visus minėtus klausimus yra kaip tik tokie.
J. Kelero pjesėse matomi ir menami (nematomi) veikėjai gana schematiškai suporuojami po du - jų dialoguose pamažu ryškėja pjesės tema, fabula, idėjinis ar emocinis konfliktas ir nelaukta - tenka konstatuoti autoriaus išradingumą - atomazga. Žinoma, nei psichologinis pagrindas, nei sceniniai charakteriai, nei individualybės šios krypties dramaturgijai nereikalingi. Pjesėje „A-B (Antstolis-budelis)", kurioje antstolio padėjėjas, sėdintis kontoroje už stalo ir savo ilgą monologą kalbantis į telefono ragelį, plėtojama „galios", individo ir valstybės struktūrų priešiškumo tema. Antroji pjesė, „58 sapnai", kurios veikėjai - „normalus" jaunuolis Kostas ir mergina Sima, destruktyvi ir depresyvi būtybė, stipriai „prakiurusiu stogu" - bendrauja (kalbasi) perskirti stiklo sienos (ta siena reiškia susvetimėjimą, atskirumą, negirdėjimą), rodydami visišką komunikacijos sutrikimą, juolab kad pjesė baigiasi netikėtu jaunuolio nužudymu. Trečioji rinkinio pjesė „Taksi numeris penki" iliustruoja „atminties ir žinojimo reliatyvizmą": pjesėje pakaitomis girdime scenoje „veikiančios" vidutinio amžiaus moters, buvusios aktorės Adelės pasakojimą apie vedybinį gyvenimą ir „neveikiančio" veikėjo jos vyro balsą, pateikiantį savąją jųdviejų bendro gyvenimo versiją. Šie nesutampantys pasakojimai byloja ne tik apie atminties ir žinojimo reliatyvumą, bet paliečia ir žmogaus tapatybės klausimą: ko gero ir asmens tapatybė šiuolaikiniame pasaulyje yra prarasta... Tokios yra dramaturgo „hamletiškos refleksijos" apie šiuolaikinę postindustrinę visuomenę. Galima suabejoti, ar tai išties originalūs ir autentiški atsakymai į „amžinus Hamleto klausimus"...
Galbūt, kad dramaturgas būtų išgirstas, jis turėtų pasitelkti „akmentašių darbo garsus" ar „būgnų tratėjimą", kaip tai daroma garsiajame Avinjono festivalyje.
