Garsiąją pjesę „Belaukiant Godo“ Samuelis Beckettas (1906-1989) parašė po Antrojo pasaulinio - ir iki dabar ji buvo itin laukiama visose europinėse scenose. Spektaklio publika privalėdavo pati susimedžioti atsakymus ir beveiksmio veiksmo prasmę.
Depresyvūs, nieko radikaliai reikšmingo sustojusiu taikiu laiku nedarantys (ne, buvo sukurta ES), bet niekur nuo scenos nenueinantys, nepasikariantys ant medžio, o tiktai vienas kitą baksnojantys valkatos laukia Išgelbėtojo. Jis neateina, nes valkatų širdyse nebėra Dievo - jų tikėjimas vos rusena.
Argi nekeista: iškart po karo, kuriame blogis juk buvo nugalėtas, Samuelis parašo tokį stagnacinį ir kitą karą numanantį tekstą! Pjesės pradžia nesiskiria nuo pabaigos, frazės, klausimai sūkuriuoja, kartojasi, svogūnas lupamas ir lupamas, žmogaus prigimties nepakeisi. Ašaros kaupiasi, kaupiasi ir bejėgiškas, absurdiškas juokas.
Jaunimo teatro spektaklio „Belaukiant Godo“ (balandžio 7 d.) stilistikoje tų gyvybingo juoko elementų, sakyčiau, mažoka. Gal todėl spektaklio krumpliaračiai nesisuka taip, kaip galėtų ir privalėtų. Režisieriaus Gintaro Varno ir jo aktorystės meną bebaigiančių studentų statoma, trypiama, dailinama beketiško teksto horizontalė vis dėlto (bent jau mano akyse) neatsistoja, neiššauna staiga kaip vertikalė. Gal vaidmenys dar sužaižaruos bent atskiruose epizoduose, prajuks kaip anie jaunimiečiai bebenčiukai prieš pusšimtį metų. Bet kol kas iš savo Mokytojo jie negauna patikinimo, kad kažko verta laukti.
/ / /
Vilniaus mažojo teatro „Saša, išnešk šiukšles“ (balandžio 8 d.) yra tarsi atvirkštinė tos pačios monetos pusė - šiuo atveju netgi beketiškos monetos. Ukrainiečių dramaturgė Natalija Vorožbit (g. 1975) - dar vienas (po baltarusės Svetlanos Aleksijevič) neramioje zonoje gimusios kūrybos atradimas mums, sumiesčionėjusiems ir persirašiusiems iki koktumo europiečiams. Natalija meta į orą monetą: ką gi, joje tikrai ne abstraktus herbas, joje - skaičius. Sveikas ir viltingas skaičius! (Labai rekomenduoju jos interviu „Šiaurės Atėnuose“ 2021 04 20, taip pat jos 2020 m. režisuotą filmą „Blogi keliai“ apie ukrainiečių sąmonę žalojantį karą.)
Pjesė parašyta 2015 m., taigi dar gerokai prieš visų mūsų užfiksuotą vasario 24-ąją, ir vis tiek šiandien ji pataiko į dešimtuką. Ačiū Dievui, iš Ukrainos trumpam išsiplėšęs režisierius Stasas Žyrkovas pjesės nesugadino depresyviomis, patriotinėmis ar distopinėmis miglomis. Šioje tragikomedijoje įžūliai dominuoja komedinis pradas. (Jeigu ką nors iš žiūrovų - pvz., vieną fotografą su tolstojiška barzda, užsimojusį uždaryti „Spragtuką“ ir kt. - tai piktintų, primenu pasaką apie apsuptą pilį, kurioje aidi juokas ir dainos.)
Seniai šitaip sveikai intonuoto, atviro teatro nebuvo mūsų niūriuose teatruose. Juoko ir ašarų atseikėta skoningai (nors tobulėjantis spektaklis galėtų spaustis iki pusantros valandos). Paradoksaliausia, kad dabar mums visa tai rodo užspeisti ukrainiečiai! Tiesmukos, ne ciniškos, o tik švelniai pašaipios gyvenimo prozos sulydyti su idėjos antstatu nūnai nesugebėtų nė vienas mūsų teatrinės šalies meistras ar pameistrys. Virtuvėje su standartinių baldų komplektu baisu būtų ir pasirodyti. Taip pat kaip ir su labai nepatriotiniu ukrainietės našlės šūkiu: jeigu tu, mano vyre, žadi vėl eiti kariauti, tai jau geriau nesikelk iš kapo! Aktoriai Neringa Būtytė ir Tomas Stirna nuo pačios pradžios drąsiai paima ir išlaiko aukštą slaviškos aistringos kalbos registrą. Meistriškai pažaboja kalbas apie mirtį - ji pratęsia gyvenimą, ir tiek. Į S. Becketto absurdo klausimėlius N. Vorožbit atsako kaip savo galią, viršenybę jau pajutusi moteris: Saša, tu pagaliau imk ir išnešk šiukšles!
Ir šioje vietoje negaliu nepridėti kartaus gabalėlio apie Mariupolyje (savo filmo filmavimo aikštelėje) sušaudytą turbūt pirmą lietuvį Mantą Kvedaravičių. Mano galva, Mantas Čečėnijoje, Ukrainoje, Graikijoje kasėsi iki savo tapatybės. Įkvėpimo ir tiesos ieškojo smurto prigimtyje, karo svaigulyje. Jam, kaip antropologui, buvo svarbūs lauko tyrimai. Panašiai kaip ir kitam mūsų režisieriui - kiaurai per sienas einančiam Šarūnui Bartui. Deja, Mantas nesugebėjo savęs išsaugoti ir įtvirtinti. Nesiruošė jis daryti ir filmo apie Lietuvos lauką („Lietuvoje yra dumblas, kur viskas susimaišę...“). Apmaudu, kad tiek daug liko už kadro.
