Šįmet, praeita savaitė. Festivalyje „Kitoks" (teatras vaikams) - Auksės Petrulienės ir jos „Psilikono teatro" spektaklis, kuriame rodomi pavojai, kylantys iš agresyvių genetiškai modifikuotų produktų. Spektakliu „pasisakoma" už ekologiją, gryną tyrą maistą. Dar festivalio spektakliuose Klaipėdos „lėliukai" pasakojo apie vandenyną, dieną ir naktį. Birutės Banevičiūtės „Mažuose stebukluose" iš vikšrų besiritantys drugeliai, bręstantys nesvarumo būklėje - dar viena tema, priartinanti sceną prie gamtos (kultūrą prie natūros).
Ekologija, kaip brendas, pasiekė teatrą. Bet tai savaime negarantuoja kūrinio perkamumo ir susidomėjimo, juolab ir spektakliai nebūtinai kilo iš komercinių paskatų. Bet klausimas, kaip gali kalbėti teatras apie ekologiją, kol kas reiškia, ar jo pasakojimai nebus nuobodūs, jei imsimės tokios gan abstrakčios temos? Auksės Petrulienės žaidimai gražūs, kai ji kalba suaugusiems, nes dialoguose su žiūrovais (t.y. subtitruose) apstu šmaikščių frazių, ironizuojamų klišinių situacijų. Vaikams jau reikia kitaip, o ir siužetas neišlaiko nuoseklumo ir fantazijos logikos. Kaip tada sušukti įtaigiai, kad - ei, gelbėkime ir gelbėkimės, nes jau visko prisivirėme iki kaklo!?
Būtent taip norėjo sušukti britų režisierė Katie Mitchell savo naujuoju spektakliu „2071", - ir čia šoku į pernykštę šaligatvio plytelę, spektaklio premjerą lapkritį Londono Royal Court teatre. Penkiasdešimtmetės režisierės spektakliai pagal Čechovą, Virginią Woolf, Beckettą, o pastaruoju metu ir operos leido ją vietiniams kritikams tituluoti viena didžiausių vizionierių (o dar turint omenyje dramatofilišką britų kontekstą...), kurios žvilgsnis vis plečiasi, ir dabar ji aktyviai dirba su medijomis, jas pačias išmaniai eksponuodama ir konceptualizuodama. „2071" - ne pirmas jos „ekologinis" darbas: 2012 m. su mokslininku Stephenu Emmottu per jo performatyvią paskaitą „Dešimt milijardų" (Ten billions), kurtą Avinjono festivaliui, ji skaičiavo mūsų be saiko augančią populiaciją; su dramaturgu Duncanu Macmillanu pjesėje „Plaučiai" (Lungs, vok. Atmen, Berlyno Schaubühne teatras, 2013) rūpinosi Žemėje gaminama ir švaistoma energija ir todėl spektaklį apšvietė ir garsino vietoje minantys dviračius personažai ir Berlyno ar kitos vietos, kur jis vaidinamas, sportininkai. „2071" - dar viena paskaita, kurios autorius - Britų Antarktidos tyrimų centro ir Londono Mokslo muziejaus direktorius Chrisas Rapley. „Scenografija" - tik kėdė ir staliukas stiklinei vandens, o už mokslininko nugaros - ant sienų ir grindų gulančios videoprojekcijos su grafikais, lentelėmis, monochrominėmis (konceptualiai skurdžiomis ir drauge madingomis) iliustracijomis apie globalų atšilimą. Mokslininkas 75 minutes pasakoja apie esamus ir būsimus pavojus dėl atšilimo, apie tai, kaip jį sustabdyti beveik ne/įmanoma. Tačiau teatre visa tai skamba sausai ir šaltai kaip Arkties ledas. Tik kai pats Rapley pasitelkia asmeninę patirtį ir prisimena, kaip dalyvavo ekspedicijoje, kur iš 3 km gylio buvo ištrauktas ledas, kurį - t.y. jau sušalusį orą - galėjo kvėpuoti pirmieji žmonės, - supranti mokslininko aistrą ir tokius, „tikruosius" apdovanojimus. Ir čia atsiranda užuominų į dramą. Tačiau nors pavadinimas ir asmeninis (2071 metais Rapley anūkui bus tiek pat metų, kiek jam dabar, 67-eri, todėl ir pasakojama rūpinantis anūko karta), be šio atminties inkliuzo visa paskaita buvo nuasmeninta skaičių ir faktų sesija. Smulkus hepiendas pasivijo post factum - Rapley minėjo ketinamas pasirašyti JAV ir Kinijos sutartis dėl šiltnamio efekto mažinimo, ir jau po savaitės tokia buvo pasirašyta. Visas spektaklis taip pat padvelkia madingu flirtu su visuomene: mes jums „karštą" temą, jūs mums - dėmesį ir ekonominį kapitalą. Royal Court teatro menedžeriai sumaniai išnaudoja „ekologiją", ir spektaklį apipina debatais apie „žalią" verslą, „žalią" teatrą, atsakingą meną, vaikų auklėjimą, transportą, perdirbimą ir kitus magiškus žodžius. Anglų kritikai po spektaklio suskilo, ir jei vieni (Michaelas Billingtonas) atrado naujienų ekologinėje situacijoje, kiti (Dominic Cavendish) spektaklį prilygino ištęstai kalbai TED konferencijoje, o Aleksas Sierzas paklausė, kodėl Royal Court, garsėjantis kaip dramaturgų kalvė, šįkart neparūpino tokioms problemoms aptarti tinkamesnio dramaturgo už tą, kas dabar taip paplitusiai vadinama „devised teatre", t.y. kolektyvinės kūrybos teatras.
Per šį spektaklį nuolatos šokinėjau dar „plytele atgal": vis dėlto jei „2071" spektaklio ištarmė yra bandyti rūpintis klimatu (gal ne tiek asmeniškai, kiek telkiantis į didesnes lobistų ir kitokias grupes), tai panašios „paskaitos" Vilniuje - „Kosmosas+" - ištarmė buvo beviltiška: nieko nepadarysi. Žvaigždės skries, asteroidai atakuos, Saturno žiedai suksis, o mes galėsime tik lyginti savo aprėpiamojo pasaulio dydį su nesuvokiamu makrokosmo. Kirsten Dehlholm kūrinį gelbsti įspūdingi vaizdai ir garsas (nors vasarą teko stebėti kur kas įdomesnį nei spektaklis Kultūros nakčiai sukurtą „Kosmoso +" vj+dj variantą); Mitchell spektaklyje mokslininko kalba vis dėlto buvo mokslininko, joje nebuvo dramos, bet nebuvo ir dramaturginio analfabetizmo ar dialogų dirbtinumo, koks yra „Kosmose +". Summa summarum - kol kas sunku teatrą prakalbinti abstrakčiom tiesom. Globaliai, vadinasi, niekaip. Scena vis dėlto yra individuali drama.
xxx
Ore pakabinti ir „bręstantys" prinokti šokėjai - gal tai irgi naujas trendas šokyje? Greta Banevičiūtės drugelių dideliuose plastiko maišuose kitą vakarą toje pat Menų spaustuvės scenoje kabojo ir plastiko maišuose „užlydyti" Airos Naginevičiūtės „Stiklo sodų" personažai. Mūsų būties nusikaltimo (kalti, nes esame) liudininkai, naujieji homunkulai, užmigdytos mūsų aistros... Arūno Adomaičio scenovaizdis su Viliaus Vilučio šviesomis nuostabus, įtaigus, post-gyvenimiškas - akivaizdžiai geriausias ir net funkcionaliausias iš tų, kuriuos mačiau Lietuvos teatre per pastaruosius metus: nekonkretus ir atviras, leidžiantis į jį krauti savas mintis ir asociacijas, nes nėra abstraktus iki begalybės. Bet kai tik tie personažai itin elegantiškai iščiuožė iš maišų ant scenos dangos ir prasidėjo jų manieringas baletas, - šokis ir vyksmas (siužetas?) užsilydė į savo nežinia kokių problemų apimto pasaulio maišą ir tapo tiesiog nuobodus. Nes tapo, kaip įprasta ant Lietuvos linoleumo, globalus, neiššifruojamas, vėl juodoji skylė. Ir net nesuprantama, kodėl į šokėjų tarpą buvo pasikviestas reto talento aktorius Valentinas Novopolskis, kuriam buvo pasiūlyta pamėginti sušokti greta profesionaliausių Lietuvos šokėjų. Nebent gali spėti, kad kažkas stipriai pakoregavo pirminį sumanymą.
Priešinga kryptimi - vėl plytelė atgal į lapkritį - nuėjo fizinio šokio kūrėjas Lloydas Newsonas, DV8 Physical Theatre vadovas ir choreografas savo teatro koprodukcijoje su Londono Nacionaliniu teatru (!!! - ir tai dar sykį patvirtina, kaip Nacionalinis keičia savo vaidmenį, iš uždaros dramaturginio teatro tvirtovės tapdamas atvira įvairioms medijoms ir žiūrovų skoniams prieplauka). Spektaklis „Džonas" (John) - šokio ir dramos sintezė, kur šokio mažiau, o daugiau - kalbamojo teksto. Arba - viskas yra šokis, ypač kai seniai jau viskas tapo tekstu. Šokėjams čia reikia pajungti ir kūno atmintį, dėmesį, ir psichologiją, kai jie priversti jungti gestą ir žodį, ir dar prie šios nelengvos užduoties taikytis prie nuolatos besisukančios dekoracijos (ir tai yra geriausia spektaklio dalis), kur pro kambario, policijos nuovados, saunos interjero duris ir langus turi išlysti, pasilenkti, pereiti, atsigulti... Dėmesio valdymas ir judesio mechanika plius žodis, intonacija, partneriavimas.
Newsonas keletą metų rengėsi spektakliui apie orią mirtį, apie eutanaziją. Bet suprato, kad reikia remtis ne mokslininkų pranešimais, o žmonių kalbomis. Pasirinko senstelėjusį, bet kartais tinkamą verbatim metodą ir užrašinėjo susitikimus su įvairiais žmonėmis. Kol suprato, kad norėdamas kalbėti apie mirtį, turi kalbėti apie tai, ko netenkama - gyvenimo meilės, draugystės. Tada priėjo prie sekso temos, prie abejonių apie monogamiją kaip laimės garantą, - ir galiausiai į ofisą įžengė Džonas, o kai jis papasakojo savo, tipiško Rytų londoniečio istoriją su merginomis, narkotikais, kalėjimų ir gėjų sauna - Newsonas suprato, apie ką bus spektaklis. Ir jis gavosi lyg iš keleto filmų ištraukų: truputis Bilio Elioto vaikystės, šiek tiek traukinių žymėjimo paauglystės, kol galiausiai prieinama prie antropologinio gėjų saunos tyrimo: kas ji yra, kas joje renkasi, kokie bendravimo kodai etc. Žinoma, Newsonas vėl atėjo į tą pačią gėjų bendruomenę, kur visąlaik ir buvo, ir kompoziciškai pernelyg išplėtė būtent tą saunos dalį. Dramaturgo vis dėlto pritrūko, o problemos tapo pernelyg prikišamos ir tarsi vienos mažumos. Beliko šokėjų gebėjimai ir prie jų dėmesio koncentracijos prisidėjusi aktorinė meistrystė. Kaip taikliai pasakė viena žiūrovė - „Enjoyable". Tik tiek.
xxx
Kaip kalbėti šiandien apie tai, kas tarsi iškalbėta? Ir kam tada kalbėti? - to spektakliu „Ledo vaikai" ir klausia Birutė Mar. Tiksliau, ji klausė to ir prieš spektaklį, tai juntama ir iš „expose - pasiteisinimo", kodėl ji pasakoja apie tremtį (nes ji pasakoja apie savo mamą, vadinasi, ir apie save), ir iš paties kūrinio, jam ieškotų raiškos būdų. Nes - kaip kalbėti, kad tai nebūtų uždaras istorijoje pasakojimas, kad jis taptų aktualus? T.y. susiduriame su ta pačia Kossu-Aleksandravičiaus suformuluota 1931 metais dilema apie nacionalinį baletą: yra aukštas menas ir brangi tėvynė. Kaip kurti - vardan meno ar vardan šiandienos?
Pasirinkusi literatūrinį iliustratyvų pasakojimo būdą, Birutė Mar pasirinko brangią tėvynę. „Menui" liko jau kone privalomos vaizdo projekcijos (laimei, santūrios, o kai kurios ir sukuriančios laiko inversiją: šiandien rašomas datas ant senų nuotraukų). Tėvynė - ir aktualija - laimi tuomet, kai salė prisijungia dainuoti „mėlynų vosilkų". Kai salėje tyla, ji tampa gūdesne, ir lieka istorijos pamoka. Bet ji - jautri, atvira, nes, paradoksas, ji stebėtinai arti, ją nuo šiandieninių „laisvės vaikų" skiria tik viena karta. O ją patyrusieji - ar apie ją, kaip Birutė, bent jau gyvai girdėję, - sėdi salėje.
Po pasaulį važinėja ir kelia sąmyšį Bretto Bailey paroda „Exhibit B": muziejus-paroda su gyvais eksponatais apie rasizmą ir nepertraukiamą žiaurumą. Ten menininkais istorijas pasakoja senojo gamtos mokslų muziejaus principu, drauge atrasdamas ir vietinių „eksponatų" (pvz., parodoje Maskvoje buvo „eksponuojamas" kirgizas, kurio brolį užmušė Maskvoje). Taip šimto metų senumo istorija jungiama su šiandiena (ir net „seni" eksponatai vis dar patvirtina, kaip jie yra šalia). Akivaizdu, kad formos požiūriu Brettas Bailey pasinaudoja tuo, ką 1992 m,. Amerikos atradino metinėms kūrė Coco Fusco ir Guillermo Gómez-Peña - aštrų ir šmaikščiai pateikiamą, bet nemažiau rimtą performansą „Du neatrasti Amerikos indėnai...". Tik Bailey kalba ne apie indėnus ir kur kas žiauriau, be jokios ironijos. Londone „Exhibit B" sulaukė protestų ir atšauktos parodos, Lietuvoje - menkos diskusijos „Kultūros baruose" Nr. 12 dėl protestų Londone. Aišku, diskusija - jau gerai, tik nesuprantu Redo Diržio logikos, kai jis kaltina Audronį Liugą rasizmu, nors kritikas gynė menininko savarankiškumą eksponuoti kūrinius nepaisant (demokratiškų?) protestuojančiųjų tiesmuko pasipiktinimo. Jei Brettas Bailey tampa naujuoju rasistu, tada kyla klausimas, ar apskritai galime kalbėti apie rasizmą, holokaustą, genocidą, visas kitas tamsias žmonijos istorijos dalis? Ar apie tai turi teisę kalbėti tik tas nelaimes patyrusieji, o visi kiti jau užsiima tik komercija ir industrija? Ar tik tremtiniai turi teisę kalbėti apie savo nelaimes, o jų anūkai jau virsta komersantais? Pagaliau tokie klausimai ir priekaištai dažnai būna tik retoriniai ir teoriniai, kol nepatiri paties kūrinio: gali iki užkimimo keikti Castelluccį už jo Dievo sūnaus veido eksponavimą, tačiau aš pats, net ir matydamas menininko intencijas epatuoti, negaliu paneigti jo kūrinio įtaigumo ir galios - ir net religingumo, po kurio tuščiai graudūs atrodo visi menotyriniai išvedžiojimai (kaip ir raudos prie teatrų). O protestai tik patvirtina kūrinio aktualumą, nors ši dažnai tik paviršinė ir primityvi reakcija kaip tik ir bando uždengti kūrinio gelmes.
xxx
Aktualumas gali reikštis tiesmukai ir labai veiksmingai ar bent jau kaip rezultatyvi reakcija. Skaitau Alekso Sierzo straipsnį apie britų teatrą taupymo metais (in the age of austerity) - taip, to paties, nukaldinusio garsųjį terminą visai brutalistų krypčiai - „in yer face". Jis - visiškai britiškai, ir, matyt, su tuo teks susitaikyti ir neieškoti toje saloje vizionieriškumo - teatro judesius vertina tik per dramas. Ir tam pagrindo pilna: štai buvo suformuotas Camerono kabinetas, paskelbė taupymo politiką - bet jau mėnuo iki rinkimų Laura Wade parašė dramą „Posh", kurioje tyčiojasi iš „The Riot Club", kurio narai yra Davidas Cameronas, iždo kancleris George´as Osborneas ir Londono meras Borysas Johnsonas. Pjesė 2012 metrais atsirado Vest Ende (nors Royal Court taip pat jau priskiriamas prie šio „endo"), pernai pastatytas filmas. Panašių pjesių - kaip politinės reakcijos - Sierzas mini dar kelias, o dramaturgų per visą šį penketo metų taupymo laiką vardina dešimtimis. Iš jų lietuvių scenas pasiekė tik Jezo Butterwortho „Jeruzalė". Visgi atrodo, kad „in yer face" tradicija tęsiama, jei pavadinimą verstume kaip tiesioginę reakciją.
Kontinente reaguojama kitaip. „Scanoramoje" pamatytas Olivier Assayaso filmas „Zils Marijos debesys" regisi net kiek senoviškas, bet tokia ir buvo intencija: ramiai, priešingai šiandienos skubumui, multitaskingams ir parareliniams montažams, pasakoti istoriją apie aktorę, kuri grįžta į savo karjeros pradžią ir toje pačioje pjesėje rengiasi vaidinti jau ne 20-metę Sigrid, o dvigubai už ją vyresnę Eleną. Istorija neskubri, nuosekli ir - geriausiai man skamba žodis „europietiška". Repetuojami vaidmenys ir įvykę gyvenimai persipina, filmas įgauna bergmaniškų dviejų moterų santykių spalvų; dėl ramių pokalbių apie traktuotes, apie kūrybą ir tradicijas jame randasi „tomomaniško" atspalvio; veiksmas rutuliojasi Europos centre - Šveicarijoje, kurios kalnai ir tarpekliais slenkantys debesys siunčia žiūrovui kontempliaciją apie ramų buvimą. Jie nesustabdomi, nenumaldomi, beprotiškai gražūs. Juose, kaip tuose salonų pokalbiuose, yra solidumo: pasakė, kad atslinks - ir atslinko. Ir į šį buvimą įsiterpia dabartinė holivudinė realybė su vaikais-kyborgais, kuriuos į žvaigždes pakelia 13-metės, o vietoje nuoseklių vaidmenų traktuočių pasineriama į trumpų gyvenimo epizodų vaidmenis. Šveicarijoje ji mandagi, atsargi, čia senoji Europa laimi ar bent jau leidžia pajusti amžiaus skirtumą, bet anglosaksiškame Londone su paparacių diktuojama pasaulio hierarchija ji viską šluoja. Pralaimėjusieji pamirštami čia pat, peržengiami be jokio linktelėjimo atsisveikinimui. „Visiems įdomu, kas bus po to. Reikia eiti pirmyn", auklėja 20-metė žvaigždutė patyrusią aktorę. Aktorės Juliete Binoche patyrimas kuria ne tik šį filmą - ji šią istoriją ir pasiūlė Assayasui, pati jusdama ne vien savąją situaciją (ji perdaug protinga, kad tai vertintų kaip „tragediją"), bet griebdama kur kas daugiau ir toliau. Filmas nepriešina tų realybių, jis ne vien apie kartas, apie požiūrį į darbą (asistentė dingsta, nes ji netapo - pačios žvilgsniu - „tobula"). Tai išmintingas ir jautrus žvilgsnis į slenkantį kaip debesys laiką, į glotnias neįpareigojančias pažintis mobiliųjų ekranais ir akmenuotas kalnų grandines, už kurių gali užkliūti. Ir likti ten. „Čia, Zils Marijoje, gera gyventi, šiame šviežiame, šviesiame ore, kur gamta ir stebėtinai švelni, ir šventiška, ir paslaptinga". Friedrichas Nietzsche, laiškas Resai von Schirnhofer, 1884.
