Pasiteisinimas yra, jei jo reikia: nuolatinio susikaupimo troškęs darbas neleido atitrūkti, liepė save riboti ir pripažinti, kad gali ir nebūti multitask generation atstovas, ir net nebandyti tokius vytis. Antraip šuniui ant uodegos nueis ne karta, o darbas. Todėl rugsėjį pradėtas kloti „šaligatvis" buvo vis atidedamas, sustojama po pirmo puslapio (visgi puslapio, ne sakinio), vėliau virsdavusio pradžia paskiroms plytelėms, mozaikai, galiausiai ištrupėjusiems fragmentams, kurie vėl atidedami.
Ir kai kas iš to vis nerimsta, kapanojasi, lenda į paviršių. Ne tik kaip noras dalintis (tam yra soc.tinklai ir kita soc.pagalba), daugiau - klausti, bandyti suprasti. Juk, kaip sako kūrybinio rašymo mokytojai, rimtai negalvoji, kol nepradedi rašyti, kad ir kaip tai atrodytų nesolidu. O norint pradėti eiti reikia pradėti eiti, kitaip tai persako „Tėčio pasakos" personažai.
xxx
Tebeskambant „Mūsų klasės" premjeros paskutiniams akordams į sceną sulekia visi kūrėjai. Spektaklio finalas-nusilenkimų pradžia: prisistato kaip personažai ir kaip aktoriai. Mojuoja marškinėliais kaip per futbolo varžybas, lenkiasi ir švenčia. Laimingi ir patenkinti, nes nudirbtas didelis darbas. Įveikta sudėtinga medžiaga. Kaip - klausimas ne vietoje, svarbu pats faktas. Ir faktas, kad pastatytas spektaklis, svarbesnis už faktus, kurie buvo jame. Jei čia nesuveiktų visą spektaklio laiką galiojęs atsiribojimo (tiksliau pasakius, atribojantysis) efektas, galima būtų makabriškiau už Gogolį klausti - ponai, ką švenčiame? Kad žydus pašaudėm? Kad dar kažkiek jų liko? Kad visi, ir jie, ir lenkai, vėliau vienaip ar kitaip mirė? Ar kad ir po istorinių kataklizmų gyvenimas tęsiasi? Ne, yra švenčiama „derliaus nuėmimo šventė", pabaigtuvės. Apie ką spektaklis - kitas klausimas. Svarbu - pačią temą „pakėlėme", pakedenome, atsiskaitėme.
Yana Ross užkūrė spektaklyje galingą teatrinį mechanizmą, net savotišką instrumentą: sukaupusi visa tai, ką matė užsienio teatre (o matė tikrai daug), ji į spektaklį įpynė kone visas šiuolaikinio teatro priemones, kokias įmanoma technologiškai įgyvendinti LNDT: didžėjaus pultą, videoprojekcijas, dūmus, atsiribojimą, gyvą orkestrą ir medijuotą balsą, simbolius ir natūralizmą, literatūrinę kalbą ir provokuojančius keiksmus. Visko tiek daug ir taip stipriai atakuojama tuo „Molotovo kokteiliu", kad masinis žiūrovas nesuabejos: tai yra stiprus teatras. Jį paveiks ne pačios metaforos, ne technologijos, o tai, kad jos yra naudojamos - vadinasi, tai yra gerai. Ir tai paradoksaliai yra didysis režisierės nuopelnas: jei būtų pastačiusi spektaklį-skaitymą (kokį pats dramaturgas Tadeuszas Słobodzianekas pastatė Varšuvoje), tokiai publikai jis „nebūtų teatras", juo labiau ne įvykis. O dabar yra, vadinasi, ir apie Holokaustą galima susimąstyti. Idealiausias McLuhano aksiomos išsipildymas teatre: media is the message.
Ši situacija dar įdomi ir tuo, kad tiksliai atspindėjo ir daugumos lietuvių požiūrį į šią temą. Analogija buvo bene tą pačią dieną: Lietuvos prezidentė iš ryto pagerbė Holokausto aukas, o popiet to paties Vilniaus geto teritorijoje prie Rotušės linksminosi su grįžusiais porą pergalių nuskynusiais krepšininkais (netirštinkime spalvų, veikiau juokinga, kad vienas jų į varžybas išvyko kai ką dar ir ant savo krepšio pasipaišęs).
Todėl nusiraminkime, viskas gerai, nes viskas gyvenime greta. Ir būtent tai visų švenčiamu spektaklio finalu mums bandoma įteigti.
Bet jei kalbame apie Słobodzianeko pjesę, kur lenkai žudė savo klasiokus žydus, kur draugiškas miestelio pasaulis skilo pusiau - abejoju, ar istoriškai galima šią temą nuvynioti iki Lietuvos erdvės. Skaitau Vandos Zaborskaitės „Autobiografijos bandyme" (Vilnius, 2012) jos prisiminimus apie tarpukario Panevėžį. Greta gatvių, prekyviečių ir įvairiausių gėrybių jose aprašymo trumpai užsiminta: „Buvo dar lenkų ir žydų gimnazijos, kurių mokytojai ir mokiniai likdavo už lietuvių visuomenės ribų, į ją nesiintegruodami" (p. 50-51).
Kita proga lygiai tą pat išsakė pianistas Zecharia Plavinas (Kultūros barai, 2012 m. Nr.1): lietuviai ir žydai buvo dvi skirtingos bendruomenės, ne taikiai ar net gražiai sugyvenusios, o gyvenusios ir tik pakentusios viena kitą, bet nė vienai kita nebuvo nei įdomi, nei verta pažinti: „Tai bene blogiausias
taikaus sambūvio variantas", reziumuoja Plavinas. Ir tai, mano manymu, galėtų būti vienas esminių taškų, jei jau pasiryžtume iš esmės ir per mus pačius nagrinėti šią temą - ne klostyti ją nėriniais su Holivudo suspensais - „taip gražiai sugyvenome, ir staiga...", - bet patyrinėti tai kaip ne pakantumo, o pakentimo istoriją. Taip galima būtų, spėju, nueiti dar toliau, iki lietuviškos mąstysenos ir kaimo bendruomenės fenomeno, kuris, kužda ir Krėvė, ir Vaižgantas, pakankamai stipriai trenkė diktatūra ir apskritai nepakantumu kitam ir kitokiam. O čia pat jau ir Vytautas Kavolis, ieškantis modernaus ir laisvo žmogaus ir cituojantis XIX amžiaus „Žemaičių šnekas": žydas nebuvo laikoma žmogumi, nes senajai kaimo kultūrai „tikrieji žmonės buvo tie, kurie dirba gamtoje". (Vytautas Kavolis, Žmogus istorijoje, p.131). Aūū, Mykoliuk, Severija, Grainio liepa!..
xxx
Vivisekcijos nėra mūsų mėgiamiausias žanras. Edipą išskrosti galime, visą Shakespeare´ą - ir sudeginti, ir moderniai sušaudyti pakariant. Skrosti save - už ką? „Talheimeriškai-orestėjiškais" dažais apšlakstytuose latvių „Legionieriuose" latviai savęs nelinčiavo, bet šaipėsi - išlaikydami doku-dramos rimtį - iš tingiai sočių demokratiškų švedų už latvių „sugrąžinimą Tėvynėn". Virtualus kerštas po 70 metų. Vienas aktorius ironizuoja, kaip jis persipjaus gerklę ir jam pasipils burokėlių sultys. Keletą kartų groteskiškai pjaunasi, kol ima ir - fabulos lygmeny - nusižudo. Ironija virsta tragedija, o neva atsainiai naudojami teatriniai štampai ir burokėlių butaforija - tikru istorijos krauju.
Ir vis dėlto šiandien atgaivinamos istorijos - beletristika, teatro pastišas, kurį prisimename, tam skiriame vakarą, temą, žongliruojame ja, pasišaipome... Klausimas, kaip susitikti su savo istorija realiame gyvenime, kai istorija virsta tavo geras draugas? Zaborskaitės „Autobiografijos bandyme" problematiškiausias ir kontroversiškiausias skyrius - „Vytauto Kubiliaus istorija". Skyrius, iš esmės galintis tapti tinkamu komentaru Eglės Marcinkevičiūtės-Wittig tekstui „Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis", kuris nemaloniai „akupunktūriškai" (nes akademiškai ir su minimumu emocijų) badė intelektinius valstybės kūno taškus per keletą „Kultūros barų" numerių-seansų ir galiausiai išėjo atskira knyga. Čia Vanda Zaborskaitė aprašo, kaip gerokai po laiko sužinojo apie artimo žmogaus kadaise įvykdytą išdavystę, ir kaip po to tas žmogus buvo visąlaik greta, ji jį globojo, gynė... Tai jau ne literatūra, o kraupokas gyvenimo šaltinis su šlykščiomis žmonių ir pozicijų pervartomis, kuris gali virsti drama, tragedija, bet tapo tiksliu kelių istorijos laikotarpių liudijimu ad hominem. Viskas galiausiai pasibaigia krikščioniška prof. Vandos Zaborskaitės atjauta kaip tam tikru sprendimu, moraline laikysena. O tai Marcinkevičiūtė-Wittig ir mini kaip pavojingiausią ir daug nudirbusį mūsų dabartinei valstybei virusą, išduodantį tikro principingumo ir teisinių mechanizmų stoką.
Įdomiau visgi regisi kaltojo laikysena, verta išaugti iki dostojevskiškų įžvalgų: kaip būti keliasdešimt metų greta, būti geru draugu ir kolega - ir kokie motyvai, pasiteisinimai leido-vertė neprisipažinti, neišpažinti savos kaltės? Štai čia yra drama, kurioje nėra vieno atsakymo, ir kur švietėjiška inteligento misija ima dvigubintis, kryžiuotis su kompromisais, kelias šakojasi į tiesos ir prisitaikymo takelius. Nukenčia visi, bet galiausiai visi susitinka vieno ar kito Antakalnio intelektualo bute. Gali šokti, linksmintis, dainuoti - ne, ne kaip „Mūsų klasės" pabaigoje, veikiau kaip labai ją primenančiame, bet gerokai platesnes karo, aukos ir aukojimosi sampratas nagrinėjančiame Krzysztofo Warlikowskio „(A)pollonios" finale.
xxx
Kęstutis Navakas išvertė Rilkes eilėraštį, pradedantį Erikos Fischer-Lichtes knygą „Performatyvumo estetika" (jos vertimą ir tvarkėme visą vasarą ir rudenį). Bet iškilo abejonių dėl cezūrų, ritmo. Pasitikrinimui pabandžiau internete surasti, gal koks vokiečių aktorius yra įskaitęs tą sonetą Orfėjui. Vokiško neradau, bet atradau anglišką. Netikėtą, nes ne vertimą, bet greičiau Rilke´s eilučių soneto laisvą interpretaciją, atitinkančią eilutes, ir vis dėlto - paaiškinimą. Bet kaip tai skaito Rogeris Housdenas! Žmogus, tyrinėjantis literatūrą ir sufizmą, vedantis piligrimiškas ekskursijas po literatūriškiausias Anglijos vietas ir gražiausią poetų stilių, keliaujantis po Aziją ir Artimuosius Rytus, Irane sėdėjęs kalėjime ir tos kultūros neišsižadėjęs! Radikaliai pasikeitęs, kai Londono knygyne atrado Rumi ir Hafizą. Kaip save vadina - amžinas žodžio grožio studentas, dvasingas, bet ne religingas (spiritual but not religious). Jo persakomas Rilke´s sonetas - laisva laisvo žmogaus interpretacija, bet gal net labiau žavi ne interpretacija, o jos pateikimas - gestai, žvilgsnis. Ir keista regisi tik tai, kad auditorija yra ne Berklio studentai, o atėjusios į knygyną moterys.
The turn of the body, the curve of the body - kartoja ir pats pasisuka („Šuoly figūros jai posūkio taškas tėra įdomu"). Mmm, nusistebi frazės grožiu. Svarbiausia - leidžia auditorijai tą grožį nebe racionaliai suvokti, o drauge girdėti ir patirti. O kitą vakarą San Franciske dainuoja Hafizą, sukurdamas poezijos koncertą...
Įdomu, galvoju, kiek būtų kitoks mūsų visų rinktinis veiksmų ir minčių paveikslas, jei mūsų, buvusių studentų, auditorijose butų skaitę tokie dėstytojai? Prisimindamas savuosius, turiu pripažinti - visiems jiems (natūraliai?) buvo toli iki laisvesnių žmonių laikysenos. Nebūtinai minčių, tiesiog - elgesio, mąstymo būdo. Provinciškai tvarkinga, užsisagstyta, baugu. Greta realiai ir metaforiškai nesušukuoto, balsu klaidžiojančio po savo mintis (bet studentams dar sunkiai suvokiamo) Donato Saukos, greta keturių puikių Aušros Marijos Pavilionienės paskaitų apie bytnikų kultūrą ir keleto rusistų aistringų paskaitų beveik visa kita lieka atmintyje kaip nuobodus bambėjimas, savų rankraščių, jau parengtų spaudai, skaitymas nepakeliant akių, beviltiškai standartinės frazės ir mokymas vietoje analizės. Neabsoliutinu, buvo dar ir studentiškų laisvių, ir daug reikalaujamų žinių. Ir vis dėlto kai atvyko semiotikų desantas iš Sorbonos, visi supratome, ką reiškia magiškas žodis „Sorbona": mąstymas plius retorika lygu gyvybė. Ar tai ir buvo tie vaisiai, kurių sėklas aprašė Vanda Zaborskaitė, kalbėdama apie Universiteto lituanistikos korpuso „valymą" nuo „nacionalistinių elementų" 1958-1961 m.? Gera, galvoji dabar, kad anuomet nežinojome, kas buvo tie mums Žemaitę ir kitus skaitantys profesoriai.
Bet ir jie buvo profesionalai, savo srities žinovai. Žvelgdamas į Housdeną , kalbantį paprastas tiesas („kaip visi žinome - viskas keičiasi"), matai vieną esminį skirtumą tarp laisvo, sąmoningo žmogaus ir užėmusio postą. Jis susižavėjęs tuo, apie ką kalba, ką skaito. Jis labai mėgsta tai, mėgsta aistringai pažinti - ir nori tuo dalintis. Paprastai ir aiškiai, o tai taip pat drąsu. „Huffington Post" bloge kviesdamas skaitytojus rašyti atsiminimus kaip gerą pavyzdį pacitavo japonų haiku poetą Šiki, kuris po daugelio metų sugebėjo tiksliai ir poetiškai nusakyti save patį nekrologui:
Mėgo eilėraščius
Valgė persimonus.
Dėl atsiminimų, dėl istorijos, aiškino Housdenas Rilkę, Orfėjas nesusilaikė ir atsigręžė atgal: o kitaip - iš ko gims istorija ir ką papasakoti neatsigręžus?
