Šiemet Avinjono festivalyje nebuvo nė vieno lietuvių teatro kritiko, nors tai vienas svarbiausių teatro įvykių Europoje. Ar važiuos kas iš kolegų į kitą teatro Meką – Edinburgo festivalį, kuris kasmet vyksta rugpjūtį? Kažin.
Atrodo, išimtį lietuvių teatro kritikai daro vienam festivaliui – „Kontakt“, gegužę vykstančiam Torunėje (Lenkija). Nenuostabu: festivalio rengėjai kasmet būriui kritikų pasiūlo viešbutį ir bilietus į spektaklius.
Šiemet nemažai rašyta ir apie ypač garbingą renginį Salonikuose (Graikija) – Europos teatro prizo festivalį. Rašančiųjų iš Lietuvos ten buvo net penketas. Gal koks stebuklas įvyko?
Gal. Festivalyje svečio teisėmis dalyvavo Oskaras Koršunovas. Festivalis gerbia savo laureatus, o juk O.Koršunovas anksčiau yra jų apdovanotas Europos teatro naujosios realybės prizu, kaip ir Eimuntas Nekrošius – prieš tuziną metų.
Buvę laureatai kviečiami su naujais spektakliais arba statomų kūrinių eskizais. Salonikuose Oskaras rodė „Hamleto“ eskizą. Ta proga teatras turėjo galimybę pranešti festivalio rengėjams keleto kritikų duomenis. Šie buvo pakviesti į Salonikų programą ir nuvyko.
Avinjonas ir Edinburgas atviri visiems, kurie domisi, bet niekas iš žiūrinčiųjų specialiai nekviečiamas, nesiūloma viešbučių, kurie užsakomi dar žiemą.
Paskaičiusi šiemečio „Kontakt“ reportažus, supratau, kad būtina vykti į Rygą – žiūrėti naujų Alvio Hermanio spektaklių. Arba medžioti, kada kokiame festivalyje jie vaidinami. „Kultūros baruose“ perskaičius Ramunės Marcinkevičiūtės straipsnį apie Auksinės kaukės festivalį Maskvoje, traukia matyti tai, ką matė ji. Negi lauksi, kol „Sirenos“ atveš viską, kas tave sudomino?
Neabejoju, kad taip svajoja ne vienas kolega, rašantis apie teatrą. Bet turbūt ne vieną jų apima ir neviltis, kaip tą kino prodiuserę, kuri šiemet vyko į tarptautinį festivalį pristatyti savo filmo ir aimanavo, kad turi keliauti, kaip sakoma, „už savus“, nors važiuoja dirbti.
O išeitis yra, tik jos vardas klaidina – edukacinės stipendijos, skirstomos Kultūros ministerijos. Jos dalijamos dukart per metus, ir nemažai jų taip ir nepasiekia adresatų.
Ar nepatyręs žmogus sugalvotų, kad, panūdęs susimokėti už kelionę į festivalį, jis gali paduoti paraišką edukacinei stipendijai? Ir dar turi būti gudrus: apsiskaičiuoti, kiek kas kainuotų, ir pasiprašyti stipendijos tokiam skaičiui mėnesių, kad stipendijos dydis atitiktų kelionės sumą.
Kai išmoksime žaisti šį keistai painų žaidimą su dosnia valstybe, gal ir pajudėsime į avinjonus. Žinoma, jeigu stipendijas gausime ne po to, kai festivaliai bus jau įpusėję, o viešbučiai mirtinai užkimšti.
