Paskutinėmis 2011 metų dienomis Vilniuje svečiavosi garsus Rusijos teatro režisierius, teatro pedagogas Viktoras Ryžakovas, atsilankęs žiūrėti savo mokinio Vido Bareikio spektaklį „Telefonų knyga" ir Zaros Antonyan teatralizuotą koncertą „MetroNomes". Nuo 2001 metų režisierius dėsto MCHAT´o studijoje-mokykloje, vadovauja judėjimo „Naujoji drama" režisūrinėms ir dramaturgijos laboratorijoms, yra V.Mejerholdo Centro meno vadovas ir pedagogas.
1960 m. Chabarovske gimęs Viktoras Ryžakovas baigė Tolimųjų Rytų meno institutą, Ščiukino teatro akademiją, GITIS´o aspirantūrą. Dirbo Maskvos jaunojo žiūrovo teatre, kuriam vadovavo jo pedagogai Henrieta Janovskaja ir Kama Ginkas. 1993 metais organizavo pirmąjį Nepriklausomų Rusijos teatrų festivalį Sočyje. Nuo 1995 iki 2001 - Kamčiatkos dramos ir komedijos teatro meno vadovas, tarptautinio projekto, pristatyto Edinburge, Los Andžele, Tbilisyje, Lodzėje, Vienoje - „Karaul Nr.8" režisierius. Jis pelnė prizus įvairiuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose teatro festivaliuose - Grand Prix Torūnės festivalyje „Kontakt" (2003); Nacionalinė premija „Auksinės kaukės" festivaliuose 2004, 2008 metais; festivalio „Naujoji drama" Grand Prix 2003, 2005, 2007 metais; pagrindinė Vengrijos teatro festivalio premija už geriausią spektaklį 2010 metais... Negalėjome praleisti progos...
- Kas studijuoja pas jus režisūrą Mejerholdo centre?
- Kurse - aštuoni studentai iš įvairių šalių, tarp jų - du iš Lietuvos: Vidas Bareikis ir Loreta Vaskova. Šiaip valdininkai sako, kad turėtų studijuoti po vieną žmogų iš šalies, bet jiedu - talentingi jaunuoliai. Manau, ne vieta renkasi žmogų, o žmogus - vietą. Taigi atsisakiau vieno kandidato iš kitos šalies ir pasirinkau Loretą bei Vidą.
- Smalsu, kaip vertinate jų asmenybes, jų, kaip teatro kūrėjų, galimybes? Mes patys gailime jauniems komplimentų, gerų recenzijų... O Vidas jau yra ir režisavęs, ir sukūręs vaidmenų.
- Vidas ir Loreta Maskvoje neleidžia laiko veltui. Žinomas posakis: yra laikas rinkti akmenis, laikas juos ir mėtyti. Jie tai supranta ir naudojasi Maskvos teikiamomis galimybėmis, pirmiausia - žiūri daug spektaklių. Štai du vasaros mėnesius vykstančiame A. Čechovo festivalyje galima pamatyti daugybę vaidinimų iš įvairių pasaulio šalių, lapkritį vyksta teatro festivalis V. Mejerholdo centre, čia taip pat gausu renginių. Praktiškai kiekvieną savaitę kas nors įdomaus pas mus būna, rengiamos režisūros meistrų laboratorijos, galima bendrauti su kolegomis iš užsienio. Maskvoje jaunuoliai tiesiogiai susipažįsta su rusų teatrine mokykla: MCHAT´o studijoje su rusų studentais kuriamuose spektakliuose režisūros magistrantai dirba režisieriaus asistentais, taip pat - ir mano spektakliuose, kuriuos režisuoju MCHAT´e ir „Satyrikono" teatre.
Žinoma, jūsiškių darbai skiriasi nuo jaunų Rusijos režisierių spektaklių. Vidas ir Loreta mąsto savarankiškai, nesistengia nieko kopijuoti. Ypač Vidas greitai prisitaiko prie naujų žmonių, jis - aktyvus, lengvai bendraujantis. Loreta santūresnė.
2012-ųjų rudenį Maskvoje planuojame surengti didelį režisūros magistrantų festivalį, į kurį norėčiau pakviesti ir Lietuvoje vaidinamus Vido bei Loretos spektaklius bei unikalų čia režisuotą armėnės Zaros Antonyan koncertą „MetroNomes", kuriame bandoma ieškoti savos teatrinės kalbos - siužetas gimsta per vaidinimą, yra balso, lėlės, aktoriaus tiesioginė jungtis. Beje, Vidas ir Zara dabar repetuoja Prancūzijoje, Vidas kuria vaidinimą „Klubas 27". Taigi prieš akis - dar visi studijų metai. Studentų spektakliai bus vaidinami ir Kišiniove, kur, tikėtina, sulauks įdomių pasiūlymų dirbti užsienio šalyse. Kurse studijuoja ir jaunuolis iš Moldovos. Spėju, kartu su jūsiškiais jis gali sugalvoti įdomių sumanymų. Teatre tautiškumo nėra, svarbi kosmopolitiška idėjų jungtis. Jomis teatras ir vienija daugybę žmonių. Štai žiūrint teatralizuotą koncertą „MetroNomes" nebuvo svarbu suprasti kalbą. Tai šiuolaikinio teatro bruožas ir vertybė.
- Kaip atrodo lietuvis teatralas Maskvoje?
- Visi žino, kad Lietuvoje esama galingos režisūros mokyklos: Eimuntas Nekrošius, mūsų vyresnysis draugas ir metras, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, ir visus Maskvoje pakerėjęs Rimas Tuminas... O dar Maskvoje įsitvirtinęs Mindaugas Karbauskis! O lietuviškų šaknų turintis Kama Ginkas! Žodžiu, ryšiai tarp Rusijos ir Lietuvos teatrinių kultūrų tamprūs, ir mano simpatijos Vidui bei Loretai - neatsitiktinės...
- Gimėte Chabarovske. Ar dar tai - jūsų miestas? Gal jis - tarsi kita šalis?..
- Chabarovske gyvenau tik vaikystėje. Socialių savitumų, žinoma, esama. Maskva šiandien tarsi atskira šalis Rusijoje. Tolimieji Rytai - progresyvus centras, jame daug mokslo tiriamųjų centrų, jaučiama Azijos įtaka. Bet negalėčiau girtis, kad esu savo gimto krašto „ambasadorius" Maskvoje. Sovietmečiu visi priklausėme beveik vienam socialiniam lygiui. Šiandien - didelė takoskyra. Gyvenimas Maskvoje, viename brangiausių miestų Europoje, nėra paprastas. Manau, mano šaknys padeda man išgyventi: ne vieta puošia žmogų, o atvirkščiai... Vieta, kur gimei, šeima, kurioje augai, labai svarbi. Man tėvai - pavyzdys, kaip dorai gyventi, daug dirbti ir sąžiningai pelnytis duoną.
- Mano kontaktai su Rusija kuklūs. 2005-aisiais teko būti Toljatyje, dalyvauti Vadimo Levanovo rengtame teatriniame projekte...
- Draugavau su juo. Jo mirtis - didelė netektis...
- Sukrėtė Toljačio ir Maskvos socialiniai skirtumai. Mėginau įsivaizduoti, suprasti, ką reiškia žmonėms iš Rusijos gilumos artėti prie Maskvos visom prasmėm...
- Suprantu, apie ką Jūs kalbate... Bet teatras visus suvienija. Yra tarsi keli teatriniai centrai Rusijoje. Toljatyje Vadimas Levanovas apie save subūrė žmones, padėjo jiems atsiskleisti. Jis sukūrė terpę, kurioje išaugo daug ryškių dramaturgų. Jekaterinburge stipriai dirba Nikolajus Koliada, Vasilijus Sigarevas - irgi iš ten... Chabarovske dirba Sergejus Kostenko... Teatro žmonės kalba viena kalba. Meno erdvėje nėra fizinių barjerų. Galbūt režisieriams, aktoriams, dramaturgams, kaip ir visiems talentingiems, užsispyrusiems dėl kokios nors idėjos, lengviau prisitaikyti naujoje terpėje, nes ši ilgisi naujų asmenybių. Nė vienas iš tikrųjų didelis žmogus Maskvoje neprapuola. Perfrazavus Lomonosovo posakį - Maskvos galybė auga Sibiro dėka, t.y. iš ten atvykę žmonės stiprina sostinės galias visomis prasmėmis... Bet paprastam žmogui, kuris trokšta Maskvoje tik uždirbti pinigų, yra kitaip...
- Dirbote Kamčiatkos dramos ir komedijos teatro meno vadovu. Kas tai buvo - savotiškas pasitraukimas?
- Išvykau į pasaulio pakraštį tiesiogine prasme: Kamčiatkoje gali įmerkti kojas į Ramųjį vandenyną. Kitoje pusėje - Amerika.
Tai buvo periodas, kai reikėjo suprasti, kas su manimi vyksta. Turėjau pradėti savarankišką režisieriaus gyvenimą, reikėjo atsiriboti nuo įtakų. Pabėgau iš Maskvos. Iš pradžių maniau, kad išvykstu metams. Norėjau perduoti tą idealios erdvės, svajonės įspūdį kolegoms, su kuriais kuri spektaklius. Svajonė paprasta - padaryti taip, kad pasaulis taptų truputį šviesesnis, geresnis, kad būtų šiek tiek daugiau džiaugsmo, meilės, - to, ko labai trūksta žmonėms... Galime sukurti ypatingą erdvę - Teatrą, kuriame dominuotų pozityvus požiūris ir emocijos. Tikėjimą, vidinę šilumą, meilę - tai ir noriu perduoti žiūrovams. XXI a. viduryje teatras bus savotiška tokių pozityvių dalykų „papildymo stotelė" žmonėms, kurie netekę gyvenimo energijos... Čia kaip deguonies stygiaus atveju, kai žmonės gulasi į specialias kameras jo įkvėpti...
- Mieliau renkatės šiuolaikinę dramaturgiją. Bet joje šviesių emocijų nėra daug...
- Pjesių būna įvairių. Jei teatras nekalba šios dienos kalba, jis tampa muziejum. Galima tūkstančius kartų režisuoti klasikos veikalus, juos „perstatant" ant šiuolaikiškumo bėgių. Bet privalai bendrauti su tuo, kas vyksta šiandien gatvėse, turi būti dabarties žmogus. Ir šiuolaikiniai tekstai neleidžia nutolti nuo esamojo laiko. Tik ateityje paaiškės, kurie iš dabarties autorių taps klasikais. Nė vienas Čechovo amžininkas negalėjo atspėti, kaip Čechovas bus vertinamas ateityje. Jis turėjo daug priešininkų, buvo kaltinamas, kad savo epochą vaizduoja pernelyg niūriomis spalvomis, kad, pavyzdžiui, apie Maskvą svajojančios trys seserys kenčia dėl nevisaverčio seksualinio gyvenimo...
Per XX ir daugiau amžių žmonija sukaupė tiek įvairios patirties, kad kuo nors nustebinti žmones yra labai sunku.
- O Jus dar stebina, pavyzdžiui, Vyrypajevo pjesės? Ar tai jau praeitis?
- Jis man visada įdomus. Jo tekstai ir šiandien kupini prasmės. Štai ir dabar Vengrijoje repetuoju Ivano Vyrypajevo pjesę „Deguonis". Kitą Vyrypajevo pjesę ketinu repetuoti Vokietijoje, Diuseldorfe. O pavasarį Maskvoje turėtų įvykti naujo, jau ketvirto Vyrypajevo filmo premjera. Norėtųsi ir toliau bendradarbiuti su juo, bet laikas, laikas... MCHAT´o teatre pradėjau repetuoti „Demonus" (pagal Dostojevskio romaną).
- Papasakokite apie seminarą, kurį vedate tarptautinei auditorijai - „Stanislavskio sistema ir šiuolaikinis teatras". Čia, Lietuvoje, tarsi vengiame kalbėti apie Stanislavskio sistemą dabarties teatre...
- Tai plati tema. Mane ypač domina kiek siauresnės temos: „Darbas teatre su šiuolaikiniu tekstu", „Darbas su tekstu šiuolaikiniame teatre". Visuomet atsispiriu nuo Stanislavskio sistemos aiškinimosi. Tam, kad galėtum judėti į priekį, reikia ją suprasti. Be Stanislavskio sistemos pamatinių principų neegzistuoja joks teatras - nei lietuvių, nei rusų, nei vokiečių... „Teatras - kolektyvinis menas", - šį principą neretai daugelis pamiršta. Ypač jaunimas. „Etika" - kitas svarbus Stanislavskio sistemos skyrius. Teatro organizmas be etikos egzistuoti negali. Sakoma: „Stanislavskio mokykla". Apie ją galima skaityti kaip apie teatrinį paveldą. Bet mokykla žūsta kartu su jos kūrėju. Nereikia puoselėti iliuzijų, kad tūlas mokinys Ivanovas pratęs Stanislavskio mokyklą. Ne, jis tik nuo Stanislavskio mokyklos atsispirs ir kurs savo modelį. Svarbiausia - kūrėjo asmenybė.
- Pakalbėkime apie Jūsų mokinius. Ateis diena, kai dalis jų bus įžymūs režisieriai. Jie kurs savo teatrus, mokyklas. Ar patartumėte jiems bent kuriam laikui iškeliauti į „pasaulio kraštą"?..
- Kiekvienam pravartu kartkartėmis pasitraukti į „pasaulio kraštą" ir pamėginti rasti save. Šiai kartai gal dar sunkiau nei mums - šitokį informacijos kiekį reikia „perdirbti" nepalūžus! Todėl pabūti vienumoje, tyloje, pavaikščioti basomis po žemę labai sveika.
Manau, Vidas ir Loreta jaučia ryšį su žeme. Žmogų dvasiškai maitina žemė, kurioje jis gimė. Man tai brangi vertybė.
- Kaip manote, ar baigus studijas jiems verta grįžti į Lietuvą - mažą, santykinai jaukią, bet kurioje tarsi ir nedaug reikšmingų dalykų?
- Bet juk daugybė jūsų puikių režisierių nesikankina dėl to, kad čia gyvena. Aišku, teatro rinka pas jus maža. Teko kalbėtis su Eimuntu Nekrošiumi ir jis prasitarė, kad spektaklių gyvenimas Lietuvoje klostosi sudėtingai: spektakliai vaidinami per trumpai. Todėl tenka intensyviau gastroliuoti pasaulyje.
- Regis, dabartinė karta prarado gebėjimą džiaugtis, pernelyg daug neapykantos...
- Mes, pedagogai, tam ir dirbame kartu su jaunimu, kad padėtume jiems išgydyti žaizdas, rasti kelią į save. Viena pirmųjų režisūros užduočių pas mus buvo ši: reikėjo prisistatyti, iš kur atvyko. „Aš esu iš Rusijos", „Aš esu iš Lietuvos" ir t.t. Šalia sveikos kritikos savo tėvynei atsiskleidė ir stiprus studentų ryšys su savo žeme. Čia ne ideologijos dalykai, o energijos. Taigi, manau, grįžimas namo jiems bus natūralus. Duokdie, kad jų profesiniai likimai susiklostytų palankiai, kad jie būtų reikalingi savo kraštui, Europai...
- Dirbate ir su Rusijos jaunimu - kuo jie stiprūs?
- Kiekvieno jauno žmogaus stiprybė - jo energija. Pedagogų tikslas - nukreipti ją tinkama linkme. Išmokyti teatro neįmanoma, galima tik sukurti sąlygas, kuriose atsiskleistų studentų kūrybiškumas, asmenybės. Teatras - vieta, kur žmogus gali pažinti save bendraudamas su kitais. Sąmoningai sujungiau du kursus (Rusijos ir atvykusių iš įvairių šalių), kad jie bendrautų, keistųsi, turtėtų.
- Rusijos studentai tiki, kad visuomenę galima keisti?
- Taip. Ir įvykiai Maskvoje praėjusių metų gruodį tai įrodo. Juose dalyvavo įvairaus amžiaus inteligentija ir studentija - galinga jėga. Žmonės pirmą kartą po daugelio metų patyrė pilietinį solidarumą, įveikė baimę. Valdžia turėtų įsisąmoninti: žmonės - gyvi, jie nenori tylėti, taikstytis su melu. Į gatves išėjo piliečiai, kurie nenori išvažiuoti iš savo šalies.
- O teatras į tai reaguoja?
- Progresyvus - taip.
Europa turi suprasti: Rusija keičiasi, įveikusi sąstingio situaciją, kuri buvo panaši į tą, kai valdė Brežnevas. Svarbu suvokti ir tai, kad siekti socialinių permainų reikia nenaudojant agresijos, nepraliejus kraujo. Nė viena brutali revoliucija nesuteikė žmogui laimės.
Vadovai - tiek politikoje, tiek mene - turi keistis rotacijos principu, neįtikėti, kad jie yra svarbesni už visus kitus. Ir valstybiniam teatrui vienas žmogus negali vadovauti visą gyvenimą. Antraip toks teatras taps jo nuosavybe. Nori tokiame dirbti - steik privatų teatrą.
- Ačiū už pokalbį. Labai pavydžiu jums to dabartinės Maskvos jaudulio, energijos sūkurio!..
- Atvažiuokite.
