Patirti mąstymo, gyvensenos ar vertybių koordinačių skirtumus tarp skirtingų geografinių vietų dabar visiškai nebūtina fiziškai trankytis iš Rytų Europos šalies į vakariau esančias. Rengiant teatrinio tinklo IETM susitikimą toks „trankymasis" vykdavo kasdien, ir skirtumams pajusti pakakdavo išsiųsti po keliolika elektroninių laiškų įvairiomis kryptimis. Kažkas panašaus į žvejybą - užmeti virtualų masalą ir lauki, kada kas atsilieps. Masalas - išmintingi iki banaliausios retorikos klausimai, galintys sujaudinti tik tuos, kurie tebetiki žodžio galia ir kuriems ne vis viena, kas buvo Europoje nebe teatrinių uždangų nuplėšimas: ar egzistuoja Rytai ir Vakarai? ko mes vieni iš kitų pasimokėme per 20 metų? kas pakito mūsų galvose ir elgesyje? ar Rytai ir Vakarai - tik skirtingo ekonominio išsivystymo sąvokos?.. (Tai masalas dar ir todėl, kad mes keliame šiuos klausimus pirmieji - po Vilniaus juos iškels Budapešto dramaturgijos festivalis ir kiti, bet tai jau bus po, ir ten jau nebus ten visų tų scenos grandų.) Ir finale, šiuos klausimus vainikuojančiame plenariniame posėdyje, sulauki makedoniečio dramaturgo Gorano Stefanovskio, jau dešimtmetį gyvenančio Jungtinėje karalystėje, atsakymo: Rytų ir Vakarų nėra, yra tik atskiros šalys ir atskiri individai. O visą šį gražų jo apreiškimą palydi vos ne kaip iš angliškojo parlamento atsklindantis pritarimo „Yeah!". Neegzistuoja, peržengėme ribas, geležinės uždangos neliko. Nusiraminkime, esame įdomūs tiek, kiek esame įdomūs patys savaime, o ne kaip tam tikros geografinės ar istorinės atkarpos atstovai.
Keista. Virtualus bendravimas visą laiką siūlė mąstyti priešingai, bet pats irgi viską suversdavai individams ir jų stiliui. Vieni atsako akimirksniu (t.y. po dienos), kiti - po mėnesio. Susiformulavo aiškus patarimas kitiems bet kokio pobūdžio susutikimus rengiantiems: neduok Dieve mesti meškeres į Vakarus rugpjūčio mėnesį! Niekas nekibs, visi sotūs ir laimingi, išvykę atostogauti ir net mobiliuosius išsijungę. Liepą dar pusė reikalingų teatralų atsiliepdavo iš Avinjono festivalio, o rugpjūtį - tyla. Bet tai ne apie Rytų Europą - ji atsakys, kai galės pagal savo užimtumą, nes atostogos šiai pasaulio pusei dar nėra šventas ramybės nuo darbo metas, skirtas tik šeimai ir draugams.
Po švento rugpjūčio, įvykiui artėjant, staiga dangus ima mainytis: garbė lietuviui, kuris prieš 2 mėnesius pranešė negalėsiąs dalyvauti! Kiti - dar to net neįtari - apie tai praneš net ir post factum. Vakarai atsako daugmaž darniais „taip" ar „ne", bet tenka laukti po savaitę. Geografiniai Rytai bendrauja noriau ir greičiau. Bet ne visi, ir verčiu kaltę asmenybėms bei jų beprotiškam užimtumui. Teatrinė statistika: jei vakarietis vadybininkas užimtas tik 1-2 darbuose, rytietis - 3-4, ir jis bandys aprėpti neaprėpiamą. O „geidžiamiausios" asmenybės yra geidžiamos visur. Mes jų taip pat norime, todėl verčiame jas verstis per galvą ir suspėti į vakardienos lėktuvą. Jos spėja, vienos tai suprasdamos kaip susitikimo gelbėjimo planą, kitos - kaip pačioms privalomą būtinybę būti čia dėl tos temos-masalo: jei maliausi šioje teatrinėje paradigmoje visus 20 metų, vadinasi, turiu būti ir per tos didžiulės kaitos rezultatų apibendrinimą, nelyg vainiko užkėlimą. Juk smagu pasijusti vienu iš muškietininkų po 20 metų.
Užtat Rytai žino, kad per 20 metų iš esmės ne tik nelabai kas pasikeitė, bet kai kur ir sugrįžome į pačią pradžią. Ir tai jie bando teigti visomis išgalėmis: jūsų tema - banali, retoriška, jubiliejinė (20 metų po Berlyno sienos griuvimo? - atleiskite, tai gal ir paveikė vokiečius, bet tik ne mus, rytiečius, kuriems dabar svarbesnės bankų griūtys), mes jau nebedominame Vakarų, jie mūsų nesikviečia ir nematome jokio reikalo čia vykti. Todėl latviai visiškai ignoruoja susitikimą, estai pavyzdingai tęsia patikimos šalies įvaizdžio programą ir uoliai pasiruošia savo teatro pristatymui, lenkai pasyviai sutinka, lietuviai trokšta nuolaidų į spektaklius. Ak taip, lietuviai dar dalinasi į valstybinius teatrus ir ne: anekdotas, bet sunkiausiai finansiškai gyvenantys nevyriausybininkai moka registracijos mokestį aktyviai, o iš valstybinių teatrų sulaukiame tik dviejų susidomėjusių. Užtat nemokamos registracijos pareikalauja buvusi aktorė, dabar vaidinanti Seime. Visa tai - individualybės, guodiesi, su kiekvienu reikia kalbėtis atskirai, viskas bus gerai, bilietai ir viešbučiai užsakomi, lauki atomazgos ir draugiško Rytų-Vakarų apsikabinimo bendrame glėbyje. Susijunkit, milijonai!
Ir staiga susitikimo pradžioje regi, kaip vėl Berlyno siena ima augti. Ir čia jau negali paaiškinti to atskiromis personomis, nors dar vis tariesi, kad tai tik jų reikalas. Bet kodėl nepaisydama didžiulių darbų su transeuropiniais projektais, paskutinę minutę pakviesta tuoj pat sutinka atvykti garbaus amžiaus Nele Hertling, dar ir pasirašiusi savo pranešimą. Kodėl išsyk ištarė „Oui" viena svarbiausių per visą dvidešimtmetį Europos teatro asmenybių, Avinjono festivalio buvęs direktorius Bernard´as Faivre-d´Arcier, stovėjęs teatrinių sistemų bendradarbiavimo ištakose? Ir kodėl iš vakaro viską garantavęs neatvyksta lietuvių atstovas, kodėl staiga supasuoja susirgę estai (gripas siaučia visur, bet kodėl juo susirgo estai, klausi jau paranojiškai)? Kodėl elektroninius laiškus ir juose nurodytas datas ar sąlygas tik savaip, patogiau sau, geba perskaityti Rytų Europa? Ir kodėl jei kuo nors būna kas nepatenkintas dėl buities sąlygų, tai jų ženklas bus - postkomunistai, o ne senieji buržua? Lyg būtų pamiršę, iš kur vakar atskrido.
Bet tai yra viena, atsakomybės pusė, kuri labai ryškiai perskyrė Europas, ir įspūdis, kad ta perskyra šiandien ryškesnė nei tada, prieš 20 metų. Gal anuomet bijojome ir nenorėjome nuvilti savo rytietiškais pažadais? O dabar mums tiesiog viskas tapo vienodai nusispjaut, t.y. apėmė totalinė depresija?
Kita skirties pusė yra kalbinė, bet ne žodyno ar leksikos. Ir pamažu, kaip normalus rytų europietis, imi keiksnoti priešingą pusę, nes kažko nesupranti.
Sesijai siūloma tema gera, Briuselio štabas palaimina. Bet užstringa vienas dalykas - kalbėtojai. O kas blogai? Tai, kad jie visi - vyrai. Sorry, sakau, aš ne seksistas, bet jei jau jums reikia to moters kvapo - prašome. Reikia. Nes, pasirodo, keturios moterys diskusijoje - gerai, o keturi vyrai - ne. Supratome, taisomės.
Vienoje diskusijos temoje įrašomas žodis „kolonizacija" - kaip meninė kolonizacija, kaip išraiška to, kad vakariečiai pinigais ir sukurtais tinklais (Theorem, Seas) viliojo rytiečius kurti pas save ir nešė savąjį know-how į Rytus. „Kolonizacija" - kad būtų kiek provokatyviau ir ironiškiau. Pusė sesijos praėjo nagrinėjant šį žodį ir bandant tai paneigti. Nes Vakarai bijo tokios ironijos taip, lyg iš tiesų būtų mus kolonizavę. Tas politinis korektiškumas...
Jis lenda iš daug kur, to net neįtarei. Mandagus kalbėjimas prie stalo: regis, angliškai kerti, žodžius supranti, net gali juos išversti į sakinį, - bet kas tuo norėta pasakyti - nė velnio neaišku. Toks mandagus kalbėjimas nieko nepasakant ar tas politinis korektiškumas kaip nauja etiketo-flirto forma, kai sakiniai reiškia tik kažkokias užuominas į sakinius. O gal jie iš tiesų kažką reiškia? Suprantu, kad niekaip to „neįsikirsiu", ir tai mano geografinė problema. „Puiki mintis!", sušunka į tą kalbėjimą jau įsikirtęs eks-makedonietis. O anksčiau pasakyta mintis buvo tiek puiki, kiek bet koks kitas sakinys. Bet reikia mokytis sakyti komplimentus. Kaip ir juos priimti.
Nes kalba išduoda - mes, kaip Rytų Europa, o ypač Lietuva, esame užsispyrusiai monologinė kultūra. Vienakryptė, reiškianti: tu manęs dabar paklausyk, o jau kai tu kalbėsi, aš nusisuksiu. Tai išdavė net Menų spaustuvės improvizuota lauko kavinė: miesto apžiūrėti ir vieniems ar su tėvynainiais pamedituoti išėjo daugiau rytiečių. O gerokai daugiau vakariečių sėdėjo palapinėje ir kalbėjosi. Galbūt jie tingėjo, bet faktas ir tai, kad jiems įdomiau žmogus, mums - naujas miestas ir aš jame. Arba - aš pats savaime sau.
Galbūt tai iš kompleksų. Kad neprilygsime tai kalbėsenai ir tai gyvensenai. Galbūt iš nepasitikėjimo. Ir netikėjimo, kad kiekvienas esame unikalūs, bet nesame originalūs tik dėl to, kad atstovaujame kažkuriai tautai ir jos kolektyvinei patirčiai. Mąstyti, kad esi originalus tik tautos dėka - ženklas, liudijantis tavo asmeninį nepasitikėjimą savimi.
Berlyno sieną spardome, ji griūva ir vėl keliasi. Paskutinį vakarą - globalizuotas vaizdelis, kaip atsakas tam eks-jugoslavui ir jo šūkiui „Nėra Rytų ir Vakarų!": Vilniuje, italo picerijoje, prie staliuko sėdi buvęs makedonietis, dabar dėstantis Kenterberyje, bosnis iš Stokholmo radijo ir kroatė iš Prancūzijos šokio trupės. Na ką, triumfuodamas šaukiu Goranui, kuris pats prieš penketą metų dar dejavo, kodėl Rytai nebėra sexy Vakarams, - ar tikrai nebeegzistuoja Rytai ir Vakarai?! Bet šaukiu mintyse, būdamas laimingas, kad jie susitiko Vilniuje ir gali pasikalbėti savo bendros patirties kalba.
