Prieš kelionę kovo pabaigoje perskaičiau mažą tekstelį didžiausiame dienraštyje, kad kaip tik dabar piligrimystės vieta yra Ryga, nes ten rodomas Jano Lauwerso „Izabelės kambarys". Išvada: arba teisingai pataikiau į teatrinį „Lurdą", arba to tekstelio autorius pasiilgo piligrimystės kaip fenomeno, labiausiai Lietuvos teatro sferoje prisimenamo kalbant apie Joną Vaitkų Kauno teatre 8-9 ano amžiaus dešimtmečiais. Žvelgiant iš šiandienos - taip sunku patikėti, kad - beveik niekada.
***
Autobuse buvome du neabejotini teatriniai piligrimai. Kadangi „Izabelės kambarį" rodė dvi dienas, tai, sprendžiant iš kolegų skelbtų dienotvarkių planų facebooke, dar keli piligrimai važiavo vakar, bet to niekada jokiame rašinyje neatskleis. Tylių flâneurų pozicija.
„Izabelės kambarį" rodė Kipsalos parodų centre, jų EXPO. Rygoje, skundėsi šių gastrolių rengėja ir „Rygos - Europos kultūros sostinės 2014" vienos programos kuratorė Gundega Laivina, nėra padorios netradicinės erdvės teatrams pasirodyti, black-boxo, reikia viską įrenginėti kaskart iš naujo. Pasimatuojant pagal kultūrinę infrastruktūrą, Vilniaus-Rygos dvikovą laimėtume 2:0 („Menų spaustuvė" ir „Teatro arena"). Užtat nelabai teatrinių, prasčiau įrengtų erdvių daugiau rastume turbūt ten, ir gal tai liudija jų „teatrališkesnį" entuziazmą? Gertrūdos gatvės teatras, „Dirty deal teatro" nedidelės scenos ir plaukiojanti rezidencijų ir meno kuratorių bazė ant Daugavos NOASS - atsakytume tik „OKT studija"? Ar dar galbūt kada įsikursiančiu ne vienam spektakliui „Theaomai" bunkeriu?
Bet „Izabelės kambariui" toks „expo" dar tinkamesnis. Nestabili, vienkartinė erdvė sukuria nepastovumo, kartoninio-plastikinio amžiaus įspūdį. O jos scenoje - dar viena paroda: daiktų, stovų, postamentų, ant kurių sudedami gyvenimo eksponatai, užsižiebia skaidrės. Šalia kitų „Needcompany" priešingybių lietuviškam teatrui (išskaidytas siužetas ir išcentruotas veiksmas, nereprezentatyvi vaidyba, multikultūriškumas) bene akivaizdžiausia - šviesi scenografija. Baltos, pastelinės spalvos keliauja per nemažai jų spektaklių, ir toks scenos išviešinimas nekuria iliuzijos paslapties. Visi mechanizmai akiai pastebimi ir žvilgsnis tampa dvilypis: seki pasakojimą ir tuo pačiu regi, kaip kuriama nuotaika, kaip vieną sceną pertraukia kita, kaip į veikėjo monologą - papildant ar dekonstruojant - įsijungia šokis, ir tuo pačiu matai, kad pradeda šokti. Sudurstyta, sukalta taip, kaip ir tos laikinos parodų rūmų sienos: plonos, tarsi netvarios. Bet spektaklis tvarus jau 10 metų.
Kodėl, klausiame kuratorės, jie nusprendė atvežti tokio senumo spektaklį vietoje, sakykime, „Turgaus aikštės 76" ar dar naujesnio? Nes pigiau? Ne, sako ji ir paskleidžia REKS programos „Laisvės gatvė" (Brīvības iela) koncepciją: ši gatvė, pagrindinė sostinėje, keitė savo pavadinimus per visą XX a. keletą kartų nuo Aleksandro iki Hitlerio, Lenino ir vėl Brīvības. Todėl visi šios programos įvykiai yra susiję su praeito amžiaus sąvartomis, ir Lauwerso spektaklis taip pat kalba apie XX amžių. Įsirašau šį paaiškinimą į skliaustus, nes meno kuratoriui sugalvoti pagrindžiančią sprendimus koncepciją - cigaretės laiko darbas.
Nekartosiu jau gausiai užsienio spaudoje aprašyto spektaklio ir jo pasirodymo Rygoje analizės. Man tai buvo tiesiog vadovėlinė retrospektyva: po naujesnių Lauwerso spektaklių pamatyti vieną esminių darbų, labai aiškiai akcentuojantį menininko stilių, išryškinantį jo požiūrį į režisūrą ir vaidybą. Atsietumas (nuo veikėjo ir istorijos) ir atsainumas (kaip atlikimo stilius) - tai, kas labiausiai klaidina inertiška žiūrovų žvilgsnį ar tradicinio teatro išpažinėjus, tuoj nurašančius „Needcompany" aktorius į mėgėjų lygį. Net po „Turgaus aikštės 76" šis darbas atrodo neįprastas - „Turgaus aikštė 76" įtaigesnė (ir tamsesnė), o „Izabelėje" vietoj žaidimo teatru matomas žaidimas eksponavimu - lyg Lauwerso vizualiųjų darbų tęsinys scenoje. Čia svarbūs objektai, „daiktų aura", „ekstazė", pasakytų Benjaminas, bet būtent: ekstazė kaip daiktų „išstatymas". Milžiniškų Afrikos falų, rutualinių papuošimų, totemų ir kardų kolekcija - ciniškas pasaulio grupavimas ir iliuzija, kad su juo susitvarkai. Paroda kaip parodymas, gyvenimo ir tikėjimo sričių atidengimas. Bet atmosfera nesukuriama. Arba - ji ne paslaptinga, ne mistinė, ji de-iliuzoriška. Balta, išviešinanti žmogaus šventą melą ir išsisukinėjimą nuo gėdos. Šviesi erdvė, kalbanti apie aklo žmogaus žvilgsnį. Tuo didesnis pasimetimas, tuo didesnė tragedija.
***
„Riga - 2014. gada Eiropas kultūras galvaspilsēta". Taip skamba jų „VEKS-as". Atvykusiam - nelyginamai tyliau nei miestiečiams. Rygoje mačiau tik du šios programos plakatus - vieną Esplanados parke, kur pastatyta scena, ir vieną prie jų būstinės.
Apie atskirų programų - teminių linijų - maršrutus galima kol kas skaityti, ką nors pažiūrėti per porą dienų nepavyks: daržais ir sodeliais gaivinami apleisti namų kiemai (šiandien madingas urban gardening), tyrinėjamas gintaro kelias ir kuriami dokumentiniai filmai. Nemaža dalis grassroots (iš apačios kilusių iniciatyvų) sumanymų. Ideologiškų linijų taip pat apstu, nes XX amžius siūlė jas vieną po kitos. Buvusio Lenino paminklo vietoje prieš porą dienų išaugo smagus paminklas keturių valstybių valdžioms, kurias patyrė Latvija - Švedijai, Vokietijai, Rusijai ir Lenkijai (čia įsižeidžiu, nes vietoje „lenkų ir lietuvių" valstybės pasirinkti tik lenkai; antra vertus, gal tai sukels mažiau priešiškumo mums?). Jis kinetinis: iš vieno postamento skirtingu metu iškils skirtingos figūros.
Šiuolaikiniai meno kuratoriai ir projektų vadovai žada didžiajame Rygos turguje dalintis savo žiniomis: „Juodosios rinkos" akcijoje per keletą valandų galima bus iš anksto užsirezervavus vietą pasikalbėti su garsiu užsienio kuratoriumi, o „žiūrovai" galės nuo jų staliukų ausinėmis „nusiklausyti" kokių nors idėjų. Juodoji rinka - vadinasi, gali ir vogti. Kuratoriai apie tai, be abejo, žinos.
Bet: per kultūros sostinės metus uždaryti keletas svarbių muziejų - Nacionaliniai meno, istorijos. Šiuolaikinis menas ir paroda apie Pirmąjį pasaulinį karą eksponuojama „Arsenale", ir kai kas pergyvena, kad Rygoje nėra tinkamo šiuolaikinio meno muziejaus. Naujoji Nacionalinė biblioteka atsidarė simboliniam „knygų keliui": 14 000 žmonių stovėjo vienas prie kito kaip Baltijos kelyje ir per rankas perdavinėjo knygas iš senosios bibliotekos į naująją. Tuo atidarymas baigėsi, dabar biblioteka atsidarys rugpjūtį.
Ir t.t. ir pan. Kai kas stringa, kai kas įvyksta. Programų rengėjai entuziastingi, patys Rygos gyventojai ir meno žmonės - ne per labiausiai, žurnalistai - kritiški. Kaimyniškai pažįstama. Renginių gausu, susigaudyti reikėtų tikriausiai gero gido arba - gyventi bent keletą dienų. Piligrimystė tęsis?
***
Loginis silogizmas: jeigu teatras ir Ryga, vadinasi - Alvis Hermanis.
„Naujasis Rygos teatras" labai seniai nebenaujas. Fojė su rūbine „puošia" moterų eilė į mažą tualetą, sienos apsilaupiusios, kad ir nuklijuotos gausių gastrolių nuotraukomis. Improvizuotas bufetas antrame aukšte. O įėjęs į salę gali spėti, kad miesto priešgaisrinė apsauga čia nuolatos gauna kyšius: erdvės tarp eilių - itin nedaug, tenka versti kitus iš kojų norint pasiekti savo vietą. Jei spektaklis neužburs, nuo žemo balkono ir ankštos tvankios salės gali apimti klaustrofobija. Ir tai - jų pagrindinio režisieriaus teatras? Apmaudu. (Ir taip besibaisėdamas staiga prisimeni: Nekrošius ir Koršunovas apskritai neturi savo scenos).
Alvio Hermanio spektaklis „Ziedonis ir visata" pastatytas 2010 m. Apie Imantą Ziedonį (1933 -2013), tikrąjį latvių liaudies poetą, jų „Liaudies fronto" lyderį, visuomenininką, poetą. Galėtume palyginti su Justinu Marcinkevičium, bet skirtumą nubrėš pats spektaklio faktas: vargu ar kas pastatytų spektaklį apie mūsų poetą. Nes čia jau - kone skirtumai tarp protestantizmo ir katalikybės. Kanonizavimo ir žvilgsnio į gyvą žmogų.
Ziedonis spektaklį spėjo pamatyti. Sako, jam patiko, net kažkurioje vietoj apsiverkė. Sunku atspėti, kurioje, nes spektaklis pirmiausia linksmas.
Ziedonį kuriantis aktorius Kasparas Znotinis (apdovanotas už geriausią metų vaidmenį) iš tiesų pasitelkia tik keletą ženklų: pilkas golfas (sovietinio inteligento „aprangos kodas"), vėjo perpučiama laikysena, liaunas švelnus balsas (nors tuo balsu vėliau supeiks vėją, t.y. sukritikuos polinkį neoficialiu himnu versti dainą „Pūsk, vėjeli", kurios niekas nemoka, bet nuo pirmų natų visi stojasi). Bet labiausiai poetą kuria jo vizualusis ženklas - įspūdinga ševeliūra. Kartais aktorius peruką tiesiog uždeda ant mikrofono ir nueina, o iš įrašo skamba tikras Ziedonio balsas. O kartais ševeliūrą pakeičia ir pilkos žieminės kepurės, kurias užsideda visi. Nes iš tiesų visi yra ziedoniai, ir todėl ir vienas ar kitas epizodas randa atbalsį vienoje ar kitoje sausakimšos salės pusėje.
Spektaklis kuriamas iš miniatiūrų, tokių literatūrinių anekdotų („Ziedonis ir erosas", „Ziedonis ir motociklas", „Ziedonis ir Dievas")...), pasitelkiant ir tikrą asilą scenoje (pasyviai rupšnojantį šieną ir suteikiantį sceninei pusiau-iliuzijai dar didesnį atstumą), ir motociklą, kurio poetas nepakels, ir jo ševeliūrų keliones, linksmas liaudiškas intermedijas. Kartais apie visatą už staliuko susėdę polemizuoja keletas pasišiaušusių Ziedonių, ir jau regi ne tik juos, bet ir savotiškus albertus einšteinus. Reliatyvumo daug: kai Ziedonis skaito savo eiles ant kilimų tupintiems tadžikams, ir jos čia pat išverčiamos į tikrą tadžikų kalbą - suvoki, koks buvo tas absurdas kaip „tautų draugystės vizitai", kai susitikdavo per šviesmečius nutolę pasauliai ir išsiskirdavo suvokę savo atstumą.
Spektaklis regėtųsi kaip nepretenzingas devynių studentų darbas (kiek primenantis „Atviro rato" principą): esmė - nesuvaidinti, o tik mesti užuominą. Teatrališkumas atviras, smagus, bet už jo visada juntamas esminis pagrindas. Kad ir kaip banaliai skambėtų (o salėje sėdint tai neskamba banaliai) - tai rūpestis valstybe. Ir todėl paprasta miniatiūra, kaip Ziedonis moko kitus tarti savo eiles, tampa metafora apie bandymą mokyti kalbėti, mąstyti.
Šis rūpestis savo tauta - tiek Ziedonio, tiek ir paties Hermanio, prisiminus jo spektaklius, paremtus tikromis latvių istorijomis. Jis dar tvirčiau spektaklį įsodina į Rygos asfaltą įvesdamas Rygos gatvės personažę (šioks toks Vilniaus Rožytės analogas), ir su ja ima šokti visi. Ziedonis - nešoka, bet jis stovi šalimais. Ir tai jo didvyriškiausia laikysena: kad ir koks bebūtų menininkas, jis turi iškęsti tą kvailą estradą pagal savo paties eiles ir nenusisukti nuo žmonių, kuriems rašo, kuriais rūpinasi, kuriuos moko tarti žodžius. Ziedonio suprantamas menininkas - ne aukščiau kitų, ne meno bokšte, o šalia. Toks ir skirtumas tarp jų ir mūsų.
Ir apmaudu, kad lietuviškai Ziedonio surasime tik tris knygas - poezijos, pasakų ir vieną - dar tarybinių laikų miniatiūrų. Nei nuostabių „Epifanijų", kurias seniausiai skaičiau rusiškai, nei kitų kasdienybės nušvitimų.
***
Ziedonis gyveno tarybiniame raudonų plytų name, bjauriai įsiterpusiame tarp aukštų XIX amžiaus mūrų. Greta, „Alberto" viešbutyje, apsistojome mes. Alberto - nes pavadintas Einsteino garbei, nes Einsteinas susirašinėjo su vienu rygiečiu, bet miesto niekada ir neaplankė. Ta proga ir įamžino viešbutis šį mitą. Ar nepagrįstai? Ką tada kalbėti apie reliatyvumą?
Už viešbučio driekiasi jau surestauruotas ištisas art nouveau kvartalas - net sienos regisi išblizgintos. Žinoma, aplipęs brangesniais restoranais. Kitą kvartalo pusę saugo didžiuliai „kaizeriški" ambasadų pastatai ir prašmatnūs viešbučiai. Čia jau nėra nei prastų kiniškų valgių, nei „konditorėjų" - mūsų kepyklėlių atitikmens. Tai gražioji dalis. Kitur restauruota ne tiek arba visai ne, ir tai kiek piktdžiugiškai ramina - visgi ne tiek jau esame nutolę. Nors ir atsiskaitoma keistai - eurais. Neįprasta. Kažkas išnyksta iš apyvartos - simbolis. Bet tokia realios brivibos kaina. Tik vaikštinėdamas gatvėmis didmiestį visada pajuntu iš to, kad pastatai bent vienu ar dviem aukštais didesni. Štai to bent vieno aukšto - istorinio, metaforinio - man Vilniuje visada trūksta. Grįžęs galiu guostis, nes pajuntu ir kitką: pas mus daugiau dangaus. Metaforinio, tikriausiai, taip pat.
