Dabar norisi lėkti į Šiaulius ir pamatyti Metraštininką, Petro Aleksandravičiaus Žemaitę jo dešinėje ir Auguste´o Rodino Mąstytoją jo kairėje, ištyrinėti visą bibliotekos freską, aplink kurią vyko radijo pjesių hakatonas, o Meno skyriuje gal rastume tebešokantį Ženečką, kuris ir vėl nesutiko mylimosios. Štai, kiek prikoduota viename sakinyje. O kas toje freskoje, kuriai iškoduoti buvo skirtas visas kūrybinis šurmulys?
Freska vadinasi „Metraštininkas“, ją Šiauliuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ant skaityklos sienos prieš keturis dešimtmečius nutapė Justina Agota Špakauskaitė-Dobkevičienė, joje „paslėpė daug kultūrinių personažų ir simbolių“. Praėjusį rugpjūtį dvi dešimtys suinteresuotųjų radijo dramaturgija tris dienas klausėsi paskaitų apie pjesių rašymą radijui, susitiko su freskos autore ir savo kūriniais mėgino „Iškoduoti freską“ - taip vadinosi hakatonas, t. y. žaismingas maratonas, skatinantis kūrybiškus sprendimus. Trys pjesės paskelbtos laimėtojomis, pagal jas sukurti radijo spektakliai, kuriuos LRT Klasikos programa transliavo tris žiemos sekmadienius.
Žemaitę, pasodintą Metraštininko dešinėje, prakalbino pirmos premijos laimėtoja, rašytoja, žurnalistė, scenaristė, kūrybinio rašymo ir skaitymo mokytoja, dramaturgė Modesta Jurgaitytė, parašiusi pjesę „Kova“ / „For future“ ir visus jos herojus - iš praeities, dabarties, iš kūrybos - surinkusi šiandienoje bei apkrovusi juos dabarties rūpesčiais. Antros vietos laimėtojas - semiotikas, literatūros kritikas ir rašytojas Dainius Vanagas savo „Metraštininkės“ personažus perkėlė į XX amžiaus pradžią, kad parodytų - niekas nepasikeitė. Scenaristas Artūras Voiničius sukūrė kone detektyvinę istoriją „Tie iš bibliotekos“, vykstančią Meno skaitykloje - tai trečią vietą laimėjusi pjesė. Taigi visi hakatono laimėtojai turi nemažai rašymo patirties, o jų pjeses radijui režisavo Uršulė Bartoševičiūtė, Naubertas Jasinskas ir Augustas Gornatkevičius, jauni režisieriai, bet irgi ne debiutantai.
Modestai Jurgaitytei ir Uršulei Bartoševičiūtei rūpi santykių šaltis ir planetos karštis. Spektaklio „Kova“ metraštininkas - šiandieninis vyras, kurio žmonai mirtinai šalta nuo jo amžino poreikio atsiriboti ir dirbti. Kitą vaidinimo porą dramaturgė sukūrė iš bibliotekos freskoje pavaizduotų skulptūrų - Žemaitės, tos, sėdinčios Vilniaus centre, ir „Mąstytojo“, kuris, anot Žemaitės, „patupdytas Paryžiuje“. Režisierė klausytoją į jų dialogus perkelia elektroniniais garsais ir įrašo balsu, sulėtintai vardijančiu bibliotekos taisykles - šitaip nugramzdinama į kitą realybę, kurioje Žemaitė aktyviai prabyla šiltu Vilmos Raubaitės balsu, o šis „pažadina“ Tomo Žaibaus Mąstytoją, gana tingiai atsiliepiantį, nes gi mąsto. Abi poros - šeima ir skulptūros - nesusišneka. Mąstytojui patogiau, įprasčiau mąstyti bei žvelgti į Žemės ritmą iš tolo, o Žemaitei, esančiai čia pat, prie žmogaus, matosi vien bėdos ir ji pasirengusi veikti, padėti - juk pragaras karščiuojančioje Žemėje! Santykių atšalimas, abejingumas greta esančiam žmogui neatrodo rimta problema dabarties metraštininkui (Donatas Stakėnas) net ir tada, kai šalčio krečiama žmona (Eglė Ancevičiūtė) patenka į ligoninės reanimaciją. Bibliotekoje užsidariusiam metraštininkui apie tai praneša Gydytojas (Karolis Legenis), reikšmingai intonuodamas, neįprastai skaldydamas savo informaciją ir klausimus, lyg būtų koks kito pasaulio pasiuntinys, bandantis prakirsti šio pasaulio bendravimo ledą ir įtikinti, kad santykių šaltis yra klaikiai pavojingas. Pjesėje karščio ir šalčio grėsmės išsakomos tiesiai, labai išsamiai ir gana deklaratyviai. Kad viskas būtų aiškiau nei aišku.
„Kovos“ režisierė, bendradarbiaudama su kompozitore Marija Paškevičiūte ir garso režisiere Kristina Juškevičiūte, prisodrino spektaklį įvairiausių garsų, skaitmeninių ir buitinių (dūsavimo, šnopavimo, popieriaus šiugždėjimo), suteikdama vaidinimui tam tikros mistikos, paslaptingumo, keistenybių tikrumo. Juk galų gale abi realybės susitinka, Žemaitė pasišneka ir su metraštininku, ir su jo žmona, ir netgi nusprendžia, kad gali kovoti pati - su plakatu „For future“.
Dainius Vanagas „Metraštininkėje“ irgi aptaria šiandien dažnai skambančią temą, kurios užuomina įrašyta pavadinime - moteriška profesijos vardo galūnė. Ar būna tik metraštininkAI? O apie metraštininkES nors kas girdėta? Autorius pasirinko pjesės formą, kurioje nėra remarkų - yra Pasakotojas, komentuojantis laiką, vietą, personažus ir jų būsimus veiksmus. Jo pasakojime kalbasi senis Kancleris, uolus tarnas Feliksas ir studentė Liusi, o tuo metu - už kadro (už garso?) - savo rūmuose paskutines valandas gyvena nusenęs, pasiligojęs Metraštininkas. Ar pavyks mylimiausiai Kanclerio studentei įtikinti savo dėstytoją, kad šis paskirtų ją Metraštininke, jeigu... Ar bus taip, kaip visada - „diedai sėkmingai rašys kitų diedų istorijas“, nes moteris, net mokanti 19 kalbų ir išmananti teisyną, neturi aibės reikalingų savybių? Brandumo ir rimties, pavyzdžiui. Nes vietoj jų - tik ironija ir kartėlis.
Pasakotojo vaidmenį Naubertas Jasinskas suteikė „Metraštininkės“ kompozitoriui Gintarui Sodeikai. Režisierius laimėjo, ar pralošė, taip sužaisdamas? Pasakotojo atveju - taip, laimėjo, nes Sodeikos Pasakotojas labai išraiškingas. Jo balse esama liūdnos išminties, susitaikymo su tuo, kas nesikeičia. Yra ir žaismės, šypsnio, slypinčio po minėtu brandumu ir rimtimi. Ir šiaip, žaidžiantys visada laimi. Tarkim, kūrybinėje komandoje minimas šio radijo vaidinimo scenografas (!) Jurgis Mačiūnas, kaip savo ramiu balsu pranešė Pasakotojas. Arba - pati vaidinimo pradžia: Sodeikos Pasakotojas apibūdina ir pristato visus veikėjus, sakydamas jiems „Labas“ - aktoriai atsako „Labas“, ir iš balso tembro klausytojai galės atskirti, kurio veikėjo kalbos klausosi. Bet štai koks keblumas - Mato Dirginčiaus Kanclerio ir paties Jasinsko suvaidinto tarno Felikso balsai klastingai panašūs. Tad tik iš pjesės turinio gali atspėti, kada Alvydės Pikturnaitės Liusi įkalbinėja Feliksą palydėti ją pas Kanclerį, ir kada ji jau įkalbinėja Kanclerį paskirti ją Metraštininke. O kai Kancleris kalbasi su Feliksu? Na, nebent labai gerai esi įsiminęs Dirginčiaus balsą iš teatro scenų, nes aktorius vaidina vis dėlto dažniau nei režisierius.
Liusi savo tikslo siekia ir argumentais, ir neva moteriškai (anot Kanclerio, laiko savo ranką ten, kur Kancleriui nepatogu, jei kas užtiktų „darbo aplinkoje“), pats Kancleris, apibaręs Liusi, irgi nevengia smerktinų judesių (ties metoo slenksčiu), bet visa scena išrutuliojama į diskusiją tema, ar Liusi negali gauti Kanclerio vietos, „kad aš mergina, moteris?“ Ne, atsako Kancleris, „laimi geriausi“. Girdėta! Dainius Vanagas moters siekimą išsikovoti lygias teises pačios moters lūpomis prilygina krautuvėlei su nuostabiais pyragaičiais, prie kurių kažkodėl neįmanoma prieiti per sankryžą, „lyg kas nematomas laikytų už pakarpos“. Diskusija pereina į labai griežtą, beveik publicistinį Liusi monologą Kancleriui. Ar kas nors pasikeis? Mirtina tyla, kaip tai įvardijo Pasakotojas. O kompozitorius Sodeika šiai pusvalandžio trukmės įtemptai istorijai sukūrė muziką, kuri intriguojančiai žymi tiksintį laiką - išsiderinusį, grėsmingą, nekantrų, ironišką. Iš tiesų, „per šimtą metų pasikeitė daug kas ir niekas“.
Artūro Voiničiaus „Tie iš bibliotekos“ nesprendžia jokių globalių problemų. Tai linksma trumpa pjesė, radijo pokštas su keturiais personažais, kriminalinės paslapties užrakintais bibliotekos Meno skyriuje. Ir jie patys spėlioja vienas apie kitą paslaptis pagal išvaizdą - ir atspėja, kas „reklamščikas“, kas vargšė menotyrininkė, o kas ta bibliotekoje užsnūdusi moteris, tačiau ilgiausiai aiškinasi pro langą įsiprašiusio Ženečkos istoriją. Vagis? Poetas? Aktoriai Julija Korpačiova, Aldona Vilutytė, Petras Šimonis ir režisierius Augustas Gornatkevičius šauniai atliko savo vaidmenų pramogines funkcijas, yra vilčių, kad „uždangai nusileidus“ visi personažai laimingai susiporuos ir taip pamiršime, jog „Tie iš bibliotekos“ visai pamiršo freską, o gal kaip tik - tebejuokauja kažkur netoli jos, juk jų istoriją radijas ištransliavo kaip tik Valentino dienos išvakarėse.
Jeigu radijo vaidinimų anonsuotojai priprastų ne paprasčiausiai vardyti aktorius, bet ir parašytų, ką konkrečiai jie vaidino -
Jeigu ne tik Šiaulių apskrities viešoji biblioteka rūpintųsi šviesti autorius radijo dramų kūrybos klausimu -
Jeigu.
Tada tai būtų!
