Ko vėluoju, kai jau spalis? Rugsėjis buvo lyg užkeiktas: penkios premjeros, du festivaliai su trečio pradžia, vienos laidotuvės ir jokio atokvėpio - atsisveikinti su žmogumi, kuris išeina, ar ilgiau pabūti su spektakliu, kuriame gyvenai. Viskas atrodė svarbu ir būtina. Nepraleistina, pamatytina, aprašytina.
Užtat spalį, kai ima kristi lapai, visada prisimenu pasisėdėjimą Markučių parke su šviesiausio atminimo Henriku Šablevičiumi ir jo repliką: „Kai darai filmą, viskas atrodo taip labai svarbu, taip labai, kad jau svarbiau ir nebūna. O praeina laikas ir pamatai, kad tų svarbumų - kaip lapų rudenį prikritę".
Ir kas išliko iš rugsėjo svarbumų, kai buvo lėkta iš premjeros A į premjerą B (kurias galbūt ir repetavo, lėkdami iš repeticijos A į repeticiją B ir turėdami suskaičiuotas dienas iki repeticijų C)? Žiauriai nepadorus klausimas. Išliko visi punktai, besipešdami dėl dėmesio, laiko, simpatijos, supratimo ir atjautos. Išliko net tos keliolika pasimatymo su draugu minučių, kai jis turėjo pauzę tarp pristatymų knygų festivalyje, o aš parpuoliau ant Pilies gatvės grindinio, skubėdama pas jį, po to - į atsisveikinimo mišias, kurioms nesibaigus išbėgsiu į premjerą. Gedulas parklupdė, sviedė veidu į akmenį ir parodė, kas tuo laiku svarbiausia.
...
Priartėti su balta gėle ir atitinkama išraiška. Pastovėti, nusilenkti, užleisti vietą kitam. Sėdėti ir galvoti apie išėjusįjį, matyti kitų pasireiškimus prie jo karsto. Tame yra šiek tiek vaidinimo ir pozavimo, nors kiekvienas apsigaubia savais prisiminimais, bet viskas viešai, taip reikia, kitaip nebūna. Ir gedinčiai šeimai brangus kiekvienas, kuris ateina, pastovi, juos apkabina. Žinau.
Apkabinti šeimą - suprantu. Stovėti ten nutįsusiu veidu - negaliu kaip paauglė, protestuojanti prieš viską. Nenoriu įsiminti mirusio, nors tokia išeitis buvo seniai aiški, žmogus nugyveno ilgą gyvenimą, daug sukūrė, kankinančiai sirgo. Bet mes buvome pažįstami. Mes turėjome savo ritualus. Šnekėjomės, bardavomės (t.y. - jis mane), šaipėmės iš daug ko, vaikščiojome po rudenį. Jis visas būdavo jaunystėje, pasakodavo apie siautulį savo pirmame mažyčiame bute, padarytame iš garažo. Ir apie bičiulius, gražuolius menininkus supermenus, kurių jau seniai nebėra, o su vienu iš jų po Naujų metų baliaus Kosciuškos gatvėje buvo sulipę į medžius ir dainavo „Mambo italiano". Ir apie darbą jis pasakojo, apie įtampą, kurios, sakė, daug kas iš jaunų menininkų vengia, nes nori „prašokti" lengvai. „O kaip be įtampos? - pyko. - Kas čia man davė tokių talentų, kad be jokių įtampų fucht - genialūs kūriniai. Dirbti reikėjo, galvoti". Dirbti reikėjo, bet tai buvo irgi seniai, dar prie anos valdžios. Po to - dėstymas ir tuštuma, atsiskyrėliškas gyvenimas, kuris vadinasi pensija. Kaip jis išgyveno tuos keliolika metų - paliktas ramybėje, be kūrybos, be įprasto šurmulio - žino jis vienas ir jo dienoraštis.
Jis mėgo nuvežti savo senutę BMW į servisą, kur jį maloniai sutikdavo, vadindavo pavarde ir vaišino kava. Jis manė, kad taip jie elgiasi iš pagarbos jo kūrybai ir asmeniui, o iš tiesų jis jiems buvo tiesiog klientas (esu liudininkė, kai į jo pavardę jaunas klerkas sureagavo: „Kažkur girdėta"). Kartą ten atsidūrėme kartu ir pafantazavome, kad pirksime naujesnę mašiną, o serviso vadybininkas rimtai pasiūlė ją išbandyti. Ir išbandėme! Bet labiausiai mums patiko naujas raudonas kabrioletas. Kai ir prie šito priėjo vadybininkas, sprukome. Po to sapnavau, kad važiuojame, aš vairuoju, o jis sėdi ant kapoto, nes jam taip labiau patinka. Ir nukrenta, o mašinos nesugebu sustabdyti. Kas čia per scenarijus, kad tą rytą jis paskambino ir pasakė: mums reikia nuvažiuoti... Gerai, sakau, važiuojam kur tik norit, tik nesisėskit ant kapoto.
Ir ką po viso šito mums reiškia data, po kurios žmogų sudeda į dėžę, apmauna baltomis pirštinėmis ir išstato visų apžiūrai? Nenoriu jo tokio matyti ir nematau. Mes toliau šnekėsimės, ir jis barsis, iš anksto drausdamas bet kokią standartišką mintį.
...
O čia jis nepajėgus uždrausti standartų. Štai jau ir dokumentininkas su visa aparatūra kopia į patogią filmavimui vietą. Į ką jis atsuko kamerą? Ne į gyvus žmones, nors atsisveikinti su korifėjum atėjo, galima sakyti, įvairaus amžiaus ir kalibro kultūros žiedas. Įsižiūrėtų į tuos veidus, kol jie nenutolo. Bet dokumentininkas nusitaikė į grabą, jis žino, kad taip reikia.
Kaip tik po poros dienų matysiu dviejų dešimtmečių senumo dokumentiką, menininkų portretus, kuriuos daro mano gerbiami ir vertinami dokumentininkai. Daugumos jų nufilmuotų menininkų nebėra, o kadruose - labai prašom, kalba, pasakojasi.
Viename tų portretų - menininkas, kurio nespėjo įamžinti, užtat pasistatė kamerą ten, kur jos nereikia. Ir išėjo filmas ne apie talentingą žmogų, o apie jo išnešimą. Kadangi tokį dalyką filmuoti turbūt nejauku ir drovu, lieka bendri planai, kurie praneša, kas ir taip savaime aišku.
...
Visada laukiu Vilniaus dokumentinių filmų festivalio „Skalvijoje". Jau dešimti metai. Buvo laikas, kai jis vykdavo gruodį. Gyvendavau ten - kasdien po du, tris seansus. Neilgai trukus dokumentikos festivalį perkėlė į rugsėjį. Gruodį jis konkuravo su kalėdinių dovanų ieškojimu, rugsėjį - su viskuo, kas ištrykšta po vasaros štilio, bet žiūrovų, keista, rugsėjį daugiau. Po šiemetės rugsėjo premjerų griūties į dokumentikos festivalį atėjau tik ketvirtos dienos vakariniam seansui - kaip į paplūdimį ar mišką, tiesiog pabūti ir užsimiršti. Ir filmas „Klajoklių žiema" išsivedė iš tamsios salės, iš besaikiai kultūringo rudeninio Vilniaus į žiemą Šveicarijos laukuose, per kuriuos du varovai, vyras ir žmona, keturis mėnesius gena aštuonių šimtų avių bandą, kokius tris asilus su manta ir keletą šunų. Keturis mėnesius jie gyvena tuose laukuose, per kuriuos dieną eina su avimis, asilais ir šunimis, o nakčiai nuo medžio prie medžio nutiesia virvę, ant jos užmeta klijuotę, po ja pasikloja kailius ir taip nakvoja greta gyvulių. Kasnakt kitur. Ar sniegas, ar lietus, ar Kalėdos - jie dirba. Klajojančios bandos ganytojai. Reta, archaiška profesija, jie patys ją pasirinko ir žino, už ką vertina šitą savo darbą. Režisierius Manuelis von Stürleris ir jo grupė visus tuos mėnesius keliavo su jais, filmuodami ir nieko neklausinėdami. Drauge su klajokliais pabėgo nuo XXI amžiaus.
Sakyčiau, tai filmas ir apie retą profesiją apskritai - kaip ji atrodo iš šalies ir iš vidaus. Kas vienam keista ir nepakeliama - kitam kasdienybė, sunki, bet trokštama. Režisieriaus darbas, iš šalies pažiūrėjus, irgi toks pat keistas ir nepakeliamas, kaip klajojančios bandos ganytojų. Įtampa, be kurios tačiau neįmanoma. Ir lyg atsakymas į tokius svarstymus - šveicaro Antoine´o Cattino ir ruso Pavelo Kostomarovo filmas „Aleksejus Germanas: sunku būti dievu" („Playback") apie tai, kaip režisierius darė savo paskutinį filmą. Brutalus reikalas tie kino užkulisiai. Pagrindinis užsiėmimas - vienas kito žeminimas. Šlamšto prikrautoje aplinkoje girdisi tik barniai, keiksmai, patyčios, o režisierius - šiurkštumo čempionas. Ką jie ten veikia, užsidarę prigriozdintame paviljone keliolika metų, atvirai vadindami vieni kitus negabiais tinginiais ir idiotais? Jie kuria genialų kiną. Čia irgi labiau tiktų klaustukas. O dokumentinio filmo autoriai pateikia visa tai kaip pačios valstybės esmę.
...
Bet juk tai godumas - užsimoti žiūrėti kasdien po tris, keturis seansus, kaip siūlo festivalis. Puikiai žinau, kad vienas filmas užtrins kitą, būsiu pažiūrėjusi daug, o pamačiusi mažai. Ir išradau įžūliausią būdą mėgautis kinu: žiūrėdavau po vieną seansą per dieną, o kiti tiek jau to, liks nepažinti, užtat tas, kurį matau, liks ilgam. Taip ir buvo, kai pasirinkau Leonardo Retelio Helmricho retrospektyvą, ir netgi iš retrospektyvos - Indonezijos trilogiją: „Saulė aukštybėse", „Mėnulio pavidalas" ir „Tarp žvaigždžių".
Helmrichas irgi labai aiškiai pasirinko: 12 metų filmavo vieną šeimą Džakartoje, iš tos šeimos gyvenimo - epizodus, per kuriuos matėsi Indonezijos ekonomika, politika ir religija, o filmavo vienu metodu - ilgu kadru, kai įjungia kamerą, prasidėjus rūpimam epizodui ir išjungia tik tada, kai viskas nurimsta, gal po valandos. Jo kamera, sakoma, skraido. Helmrichas išradinėja techniką, su kuria gali nesustodamas filmuoti iš arti ir iš toli, o per montažą renkasi tinkamiausius vaizdus iš šimtų prifilmuotų valandų. Pavyzdžiui - berniukas, bėgantis su skalbiniais siaurutėlėmis Džakartos lūšnyno gatvėmis. Kai nefilmuoja, Helmrichas dėsto visame pasaulyje - aiškina, kaip tai daroma.
Apsiribojimas, pasišventimas - neginčijamai puikūs dalykai, kai netampa savitiksliais. Ir staiga pajunti, kad filmavimo technikos galimybės tampa pagrindiniu dalyku. Todėl naujausio Helmricho filmo „Šviežia silkė" žiūrėti nebetraukia. Reklaminėje ištraukoje - laivas iš viršaus, laivas iš vidaus, jūra su žuvėdromis iš oro, jūra su žuvėdrų kojomis - iš jūros gelmių. Tiek to. Gal klystu, gal daug praradau nepamačiusi, bet lieku su Indonezijos šeima - močiute Ramidža, jos sūnumi Bakti, anūke Tari, man jų gyvenimai ir charakteriai įdomesni už tai, kaip nufilmuota.
...
Festivaliui pasibaigus, vejuosi, ką praleidusi, ir dedu į kompiuterį diską su Romo Lileikio „Maat". Mokytojai ir mokiniai, bet tai paviršius. Ten daug niuansų. Vienas jautresnių - mokytojo repeticijos su mokiniu, muzikavimo meistro atidus darbas su besimokančiuoju. Begalinis kartojimas, švarinimas, tikslinimas. Garso kokybės siekis. Toks, atrodytų, mažutėliausias dalykas gyvenime, sudėtame iš aibės svarbumų, kurių, kaip žinome, it lapų rudenį prikritę. Bet „Maat" repeticijose nieko svarbiau nėra kaip žingsnis po žingsnio, nata po natos siekti idealaus skambėjimo. Įprasti reikalauti iš savęs aukščiausio lygio. Ir kad tobulėjimas būtų kasdienybė.
Štai apie tokią kūrybos - ne santykių - įtampą kalbėdavomės su menininku, kuris jau penkta savaitė vairuoja dangaus kabrioletą ir iš ten kartoja man: „...reikia suplėšyti štampą, standartą... kokia tu būsi laiminga, kai tau pavyks..." O važiuodama Kosciuškos gatve, šypsausi, nes medžiuose jauni šešto dešimtmečio menininkai dainuoja „ei mambo, mambo italjano"...
