Rugpjūčio veranda: varvantis vakaras

Rūta Oginskaitė 2017-08-30
Anykščiai, Dainuvos slėnis, 2017 m. rugpjūčio 19 d. Sauliaus Barasos ir Vyto Tomašausko nuotrauka
Anykščiai, Dainuvos slėnis, 2017 m. rugpjūčio 19 d. Sauliaus Barasos ir Vyto Tomašausko nuotrauka

aA

Kol dar nepraėjo šimtmetis nuo savaitgalio Anykščiuose, Dainuvos slėnyje, purpuriniame vakare, kol dar stovime po dideliu geltonu lauko kavinių skėčiu prie įlipimo į bardų festivalio sceną, kurioje vienas po kito dainuoja aktoriai, kol tas vakaras vis dar varva ne aviečių sultimis, o tikra šeštadienio liūtimi per visų dalyvių, kai jie ne scenoje, nugaras, nekalbant jau apie žiūrovus, kurių tame slėnyje neaprėpiama daugybė, kol ausyse dar skamba daugiausiai kartotas priedainis „...gyventi gražu, o ypač gražu gyvent pamažu...“

Neišdrieksiu viso festivalio vaizdo, kadangi važiavau dalyvauti, vesti Vlado Bagdono kūrybos vakarą. Mačiau festivalio lašą ir per tą lašą žiūrėsiu. Dalyvius pačius galima išdriekti ir vertinti, o jie dalyvauja ir mato tai, ko žiūrovai - tą vakarą visi buvę po lietsargiais ir vienkartiniais lietpalčiais, - nė neįtaria. Pavyzdžiui, kaip tuos įlipimo į sceną laiptus ištisai valo nuo lietaus dviem šluotom, po to tiesia dekį, seniai šlapią - kad artistai nepaslystų, eidami į prožektorių išgražintą sceną dainuoti ir matytis dviejuose ekranuose stambiu planu. Kaip padainavę ir nulipę tais prakeiktais laiptais artistai sutrikę stabteli po skėčiu išvardyti vienas kitam, kiek ir kodėl jie klydo ir kaip išsisuko, ir iš viso, ar gerai ten buvo - va tada ir reikia tų susispietusių aplink, po geltonuoju skėčiu, tie atsako: taip, taip, labai gerai, nesimatė jokių klaidų. Kaip vėluojanti smuikininkė vasarine suknute ant tų pačių šlapių laiptų virpėdama skuba persiauti - numeta sportbatį ir merkiama lietaus vos pataiko įsprausti pėdą į aukštakulnės basutės dirželį ir kažkaip užsisegti, o dar antrą koją reikia išlaisvinti iš sportbačio. Kaip varva ir varva tas vakaras, kol užkulisių žemė virsta gryna purvyne, ir ne vienas artistas ištaria: ne, jie sako ne Ant akmens šiąnakt dėsime galvas,/ Po žvaigždėm šiąnakt gulsime, kaip Dalios Saukaitytės eilėraštyje ir Vytauto Kernagio dainoje. Jie sako: batus teks išmesti, bet sako tai lyg ir juokaudami. Daug kas turi apie ką juokauti per ilgą šlapią penkių valandų laukimą. Ir visą tą laiką nėra kur prisėsti, nes Dainuvos slėnis ir nedengti užkulisio - miško - suolai pritaikyti saulėtam klimatui.

Tai ir žiūrim į tuos saulėto klimato suolus, aplytus ir niekam tokiu oru netinkamus, o Saulius Bareikis, kol dar nedainuoja dueto su Evelina Sašenko, imasi improvizuoti: kokia gera dekoracija, sako jis, konceptualiam performansui - tuščia, net ir konceptualūs personažai kažkur tik kadro kampe. Ir jeigu kuris iš laukiančiųjų staiga sumano perbėgti per „dekoraciją“ - nes gal jam laikas į sceną - tuoj jis tampa performanso personažu, aišku, komišku. Kokia plastika! Ir jeigu nejuokinga jums, tai tiesiog neapėmusi jūsų ta šlapia neviltis ir nekužda jums už nugarų Saulius Bareikis, šarmingiausias užkulisių herojus, kuris su Evelina geba repetuoti net kai čia pat, už medžiaginės pertvaros scenoje dunda Keistuolių Agregatas.

Kai tik scenoje įdomiau, tuščių suolų performansą pamirštam ir vėl spiečiamės po geltonuoju skėčiu. Kazlas su „Pakeleivingais“ pradeda savo pusvalandį su raganų ir velnių kaukėmis. Nesimato jų iš priekio. Dainas irgi tik pusiau girdi. Bet matai, kaip Kazlas moka bendrauti su publika. Žaižaruoja artistas, keri ir valdo! Ir matai tą publiką, kurios pilnas ne tik visas slėnis, žmonės jau prisiploję prie scenos. Per lietų, kartoju stebėdamasi. O jie irgi šaukia Kazlui: pa-kar-tot!

Kazlo už kulisų nei mačiau, nei girdėjau, niekaip jis ten nepasireiškė. Nematomas, ar ką? O kas atsitiko, kai į sceną įžengė šarmingiausias užkulisių personažas, talentingas artistas, geras muzikantas, publikos mėgstamas bardas: surimtėjo, suakmenėjo, sulindo į gitarą. Daina tokia? Ar tai dovana dueto partnerei, kad ji geriau matytųsi, Sauliau? Bardų dalykai. Pagaliau, tai tik regėjimas iš užkulisių.

...

Ir pagaliau išsenka lietus. Kaip tik tai dainai, kur „gyventi gražu, o ypač gražu gyvent pamažu“. Bagdonas taip sugalvojo ir pavadino dainą „Žvilgsnis pro langą“. Dainuos su Kristina Kazlauskaite, nes vakaro pabaigai, festivalio uždarymui, pažadėti duetai: bardai su netikėtais partneriais, pritariant muzikantams. Kol dieną repetavo, buvo karšta ir beviltiška: daina paprastutė, bet ansamblio akompanimentas sugalvotas taip prašmatniai, kad dainuotojai su muzikantais niekaip nesudera, įstoja per anksti arba per vėlai, ir vėl iš naujo: „gyventi gražu, o ypač gražu...“ Ir dar kartą tariasi, bando, jau net visi kioskininkai, išrikiavę savo gėrį aplink Dainuvos slėnį, išmoko tą „gyvent pamažu“. Iš šono gali atrodyti ir tikrai gražu, ir įkyru, o artistams koks nervas! Bet Bagdonas, vakariniame koncerte gavęs savo solinį pusvalandį, per kurį kiekvienas bardas galėjo dainuoti, ką panorėjęs, pradėjo kaip tik nuo tos dainos. Parodė ją tokią, kokią sukūrė. Be jokių pragrojimų. Kristina net apsidžiaugė: Bagdonas mus išgelbėjo - mums nebereikės dainuoti šito dueto su muzikantais! Liks tik „Baltas lino gyvenimas“! (Kurį jie gieda dailiai it paltinai.)

Teko jiems dainuoti ir „žvilgsnį“. Programa neapsiribojo garbaus amžiaus „lino gyvenimu“ ir lingavimu į taktą su visu slėniu. O slėnis jau išmokęs ir „gyventi gražu, o ypač gražu...“ (dabar ir jums prikibs). Ir jeigu „Purpurinis vakaras“ turėtų žiūrovų prizą dainai, tai Bagdono „Žvilgsnis pro langą“ išvažiuotų laureatas. Otelo, Fausto, Tuzenbacho, Saljerio, Daukanto, Serebriakovo, Merkucijaus, Pirosmanio apoteozė? Taip galvočiau, jei žiūrėčiau į sceną iš salės. Iš užkulisių viskas proziškiau, be metaforų ir hiperbolių: po visos dienos streso, laukimo be poilsio, trijų pasirodymų scenoje - kūrybos vakaro dieną, solinio pusvalandžio ir duetų artėjant į naktį, po kelių valandų stovėjimo po varvančiu palapinės stogu - peršlapęs liaudies artistas, premijų laureatas, septintą dešimtį baigiantis aktorius išlieka gyvas, pamalonintas gausios auditorijos dėmesio ir gal net laimingas. Nors manau, kad paprasta kėdė už kulisų tą vakarą būtų buvusi vertingesnė už laureato medalį.

...

Patyriau ir regėjimą iš salės, t.y. iš slėnio, kai penktadienį jis dar nebuvo perpildytas ir nelijo, kai net galėjau prisėsti miško amfiteatre ant suolo, pajusti jo istorinį nusidėvėjimą, bet kartu ir pamatyti įspūdingą scenos apšvietimą, tuos du ekranus su dainuojančiais artistais. Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti, nors nelaukiau ir nefantazavau. Pajutau šalia prisėdus Kernagį. Tą patį, kurio „Purpurinis vakaras“. Neišprotėjau, net apsidairiau ir paliečiau suolą greta. Tuščia. Ir vistiek jis priartėjo, kaip tai buvo, kol rašiau knygą apie jį. Anuo metu jis žiūrėjo iš visų aplink išdėliotų nuotraukų, iš kiekvienos pagal nuotaiką. Šaipėsi, kai pajusdavau, kad sunku („o man buvo lengva?“), drąsino, kai suprasdavau, kad nemoku, o kai pasiryždavau, kad tikrai viskas, baigta, amen, negaliu ir nebus tos knygos - tada nebelikdavo jokių Kernagio replikų, tik žvilgsnis kaip jo išdainuota būsena:

O paskui bus, kaip būti privalo - 
Kažkam žirgas, o kažkam tik kamanos.
Paskutinę taurę lig galo - 
Iki dugno, ir veidu į samanas.

Kai baigiau knygą, mes paleidome vienas kitą. O tą vakarą jis vėl kartu ir žiūriu jo akimis, ir vėl mes kalbamės. Koks kamuolys iš vienos gniūžtės, Kernagi - bardų festivalis, jau dešimtas iš vienos trumpos studentiškos dainos. Trijų dienų programa: ne vien koncertai slėnyje, bet ir poezijos skaitymai mieste, prie tų tradicijų kuriamos kitos - kad ir tas kūrybos vakaras: vienas bardas stambiu planu. Be to, kino premjera, programos vaikams. Gal prigis, tiek to, svarstykim, ką matome slėnyje - festivalio epicentre. Dainuoja Ainis Storpirštis su „Vandenynu“. Kūrinys ilgas, sudėtingas, beveik oratorija. Per sunkus miško scenai? Per ilgas bardų programai? Bet tai Ainis, be galo kūrybingas ir įdomus artistas, priimti verta ir tai, kas bus sėkminga, ir kas tik juodraštis. Juk ir tu, Kernagi, kadaise jaunųjų aktorių konkursui sukūrei beveik oratoriją, sudėtingą, kone neįmanomą tam laikui - pagal Sigito Gedos „Strazdą“. Puikus daiktas, o niekur netilpo, liko tik vienetams žinomas, bet gerai, kad yra. Po Ainio dainuoja airiai - folk, kantri, kažkas malonaus. Ir nelabai įdomaus. Tokie programos kontrastai per vieną valandą. Ar „Purpurinis vakaras“ turi meno vadovą? Programos kuratorių? Galbūt kiekvienas bardas pats sau meno vadovas, autorius ir režisierius, gal būtent tai jiems ir patinka? O kaip tau penktadienio konferansas: tavo Mis Stagnacija šįkart vaidina naivią lietuvaitę ilgakasę, bet vis tiek trenkia stagnacija, tik ana buvo sąmojingai sukurta, o nuo šitos truputį gėda. Bent lašą Kernagio ironijos! Užtat šeštadienio koncertą vedanti Kristina Kazlauskaitė - pati šiluma, pats džiaugsmas, tačiau ko ji kelia akis į dangų, kai kreipiasi į tave ir prisiekinėja, kaip čia mums visiems smagu.

Kaip šitas festivalis skiriasi nuo tų, kuriuos Kernagis režisuodavo Palangos estradoje, pats sau suteikęs konferansjė kaip vakaro šeimininko vaidmenį. Anas festivalis buvo įrėmintas nematomų prižiūrėtojų ir salės sienų, o čia jokių ribų, čia medžiai, žolė ir Šventoji, žmonės įprato atvažiuoti į festivalį kelioms dienoms ir gyventi palapinėse. Čia civilizuota ir laisva. Miestas turi malonią tvarką, festivalis - stiprią vadybą, tai bardai.lt. Bet kas ten girdisi nuo scenos? Greta dainų - spektaklio ištrauka, poezijos dainavimą ar tiesiog gerą dainavimą keičia ritmiškas popsas, tiksliau - plastmasė, kaip tai vadindavo Kernagis. Ir jis tolsta. Tiktai ne į dangų, nešaukim. Į užmarštį. Kai tik dainuojančiųjų scenoje prarandamas orumas ir ypač autoironija, Kernagis dingsta lyg nebuvęs. Bet kai artistui pavyksta kurti suokalbį su savo žiūrovais, kai žodis nuo scenos lekia ir lieka - Kernagis čia pat.

Na tai kas, kad benamiai bedaliai mes,
Na tai kas, kad šunų apskalyti.
Akyse šoka pušys - žalia
Ir šalna dar žolės nepalietė.

...

Nesulyginami dalykai - Bagdono „Žvilgsnis pro langą“ ir Kernagio „Kolorado vabalai“ pagal Juozo Erlicko eilėraštį. Bet ir nelyginu dainų, tik atmosferą per festivalius, - kai 1983 metų rugpjūtį Kernagis kaip sulėtinto sprogimo bombą pakišo savo „Koloradų“ premjerą Palangoje ir kai 2017 metų rugpjūtį Bagdonas išdalino „Žvilgsnį“ Anykščiams. Furoro skonis panašus, ir esmė čia turbūt tai, ką tos dainos pasiūlė, o publika iškart priėmė ir išsinešė. 1983-iaisiais labai reikėjo sarkastiškai svajoti „suplėšysim į gabalus tuos kolorado vabalus ir bulvės vėl žydės“, 2017-aisiais - paragint „gyvent pa-ma-žu“. Kiek laiko praėjo tarp abiejų festivalių! Anuomet dar negimę vaikai jau išaugo ir augina kitus, šitie vėl ant akmens dės galvas, po žvaigždėmis gulsis, o paskui bus kaip būti privalo. Viskas pasikeitė ir nepasikeitė niekas.

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.