„Ko jūs norite sau?" Volando klausimas Margaritai.
Kai einu per dobilų pievą, ieškau keturlapio dobilo. Būna jų, pasirodo. Žinau, kad reikia sukramtyti ir praryti. Ir tik kai prarijau, prisiminiau, kad prieš tai reikėjo sugalvoti norą.
Kai surasiu kitą keturlapį, jau prisiminsiu, kad pirmiausia - noras. Vėl radau. Ir supratau, kad rasti, pasirodo, lengviau, nei sugalvoti norą. T.y. jų tiek daug, o reikia tik vieno.
Brendu per dobilų pievą ir tikrinu, ar ne visus keturlapius sukirtau. Nes norai ėmė rikiuotis. Apie dukrą ir apie sūnų. Ir apie mus, jų augintojus, ir atskirai apie jį, su kuriuo gyvenu, ir dar kartą apie mus abu. Va tiek tų keturlapių šią vasarą suradau. Stebuklinga pieva. Vaikštau po ją su paruoštais norais, o Volando klausimas lieka aktualus ir neatsakytas: ko tu nori sau?
...
Inteligentiškas Valkata rašo apie save, bet trečiu asmeniu. Tai lyg ir ne apie save, o apie personažą. Tas, kuris vaikšto Šaligatviais, irgi kuria personažą. Kitą save-ne-save. Kaukę, kuri nori būti pažinta ir nepažinta. Aš matau viską pro verandą ir iš tikrųjų valgau dobilus? Autorių lengva tapatinti su parašytais pavidalais, režisierius - su jų pastatytų spektaklių svarbiausiais herojais arba mintimis, aktorių - su vaidmeniu, bet tame bus labai maža dalelė teisybės. Didelė, bet maža. Štai:
„Žinoma, visos biografijos meluoja, neišskiriant nė maniškės, kurią skaitytojai mėgintų suregzti iš šios abėcėlės. Jos meluoja, nes jų skyriai sudėlioti pagal tam tikrą išankstinę prielaidą, nors iš tiesų jie siejasi visiškai kitaip, tik niekas nežino kaip. Galiausiai tas pats melas būdingas ir autobiografijoms, nes kas rašo apie savo gyvenimą, tas turėtų regėti jį kaip Viešpats Dievas, kad galėtų perprasti šiuos ryšius.
Biografijos - tarsi kriauklės, iš kurių nedaug ką sužinosi apie jose gyvenusius moliuskus. Net regėdamas savo biografiją kartu su savo literatūros kūriniais, jaučiuosi lyg palikęs tuščią kiautą." (p.74)
Tai Czeslawas Miloszas, jo „Abėcėlė", trumpi atsiminimai arba „biografijų ir reiškinių sąvadas", kaip jis pats įvardija tos knygos pobūdį. Miloszas prikelia žmones, su kuriais per gyvenimą susitiko - charakterius, išvaizdą, talentus, likimus. Daugiausia tai lenkai ir žydai iš vaikystės ir mokslų Lietuvoje, jaunystės Lenkijoje, vėlesnio gyvenimo Prancūzijoje, Amerikoje. Ir ne tik jie. Pasaulio piliečio bičiuliai, bendraminčiai, bendradarbiai, net ir nesutikti, bet skaityti rašytojai. Jie iškyla poroje ar viename puslapyje, kartais vos keliose eilutėse, ir tai begalinė portretų galerija, per kurią pajunti epochą - XX amžių.
Šito amžiaus vaizdas pilnas likimų, kuriuos suniokojo karai, režimai, vadinasi - kiti žmonės. Ir dažnai iš didesnių valstybių. Skirsnyje „Vakarų kvailumas" Miloszas aptaria, kad iš tiesų tai „ne tik mūsų, prastesniųjų europiečių pramanas, o jo vardas - susiaurėjusi vaizduotė. Jie susiaurina savo akiratį, brėždami liniją per patį Europos vidurį ir įsikalbėdami, kad jiems nenaudinga domėtis menkai pažįstamomis į rytus nuo jos gyvenančiomis tautomis". Ir dar skaidriau: kad dažnai „prastesniųjų europiečių" šalyse ciniškai pasitvarko svarbesnės valstybės, o jų sprendimus lemia „gūdžių ir nesvarbių civilizacijos pažangai kraštų samprata". (p.304-305) Užtat „Abėcėlėje" biologija Miloszo minima kaip „demoniškiausias mokslas, pakertantis mūsų tikėjimą aukštesniu žmogaus pašaukimu. (...) Gamtą sudaro ryjantieji ir ryjamieji, natura devorans ir natura devorata. Svarbiausia šios teorijos prielaida yra kova, stipresniųjų išlikimas ir silpnesniųjų žūtis. Tai, kad ant pjedestalo iškeliama jėga, yra pats šėtoniškiausias biologijos atradimų prieskonis, ir nereikia nė filosofijos, kad iš šio mokslo žinių padarytum pesimistines išvadas". (p.74)
Jis viską čia rašo santūriai, nežaidžia nei žodžiu, nei stiliumi, ir tai traukia, arba - traukia būtent tai. Jis ir nešiurpina, nors kone kas antroje biografijoje - natura devorata. „Suimtas ir nužudytas", „ištremtas ir sušaudytas", žuvo, nusižudė „neištvėręs įsiautėjusios bjaurasties". „Abėcėlė" ne vien apie sunaikintuosius, ir ne vien apie politiką, bet čia akistata su istorija, surašyta be įnirtingų savos tiesos įrodinėjimų, smerkimų, tūžmasties. Net skausmas jau išskaudėjęs. Devyniasdešimtmetis Miloszas maištauja faktais. Atrodo, maištininko kiauto jis nepaliko niekada. Ir argi tai kiautas? Būsena. Pozicija. „Galiausiai aš nesigailiu, tarsi nenoromis svaidęsis vardais bei pavardėmis ir lakoniškumą pavertęs dorybe" - tai skirsnyje „Nykimas". (p.216)
...
Absoliučiai priešingai elgiasi Grigorijus Kanovičius „Miestelio romanse". Rašytojas, kuriam netrukus 85-eri, atkuria vaizdus iš „mažutėlio kaip siuvėjo smeigtukas neaprėmiamoje visatoje pasimetusio Jonavos miestelio". Laikas - vaikystė, vadinasi - prieškaris. Herojai - tėvai, seneliai, visa Jonava. Kanovičius grįža į tą laiką labai netgi noromis ir būna su kiekvienu artimuoju ar pažįstamuoju iki soties, iki tas žmogus atsiranda greta manęs, skaitančiosios. Ir nepalieka - mama Chenka ir tėtis Šleimkė, smarkioji senelė Rocha-Samuraj ir romioji senelė Šeina, darbštieji seneliai batsiuviai Šimonas Dudakas ir „rūstus kaip vėlyvas Lietuvos ruduo" Dovydas Kanovičius, krautuvininkas reb Ješua Kremniceris, daktaras Bliumenfeldas, net ir tas šnekus „į mokinuką panašus" rusų kareivėlis, kuris pirmomis karo dienomis besitraukiantiems nuo vokiečių žydams sako: „Kokie keisti jūsų vardai. Kaip retų gyvūnų", o kitame puslapyje, po vokiečių naikintuvų antskrydžio jau lieka gulėti riešutyne su kitais nepalaidotaisiais.
„Miestelio romanse" Kanovičius dorybe pavertė ne lakoniškumą, o dosnų švelnumą. Jo žodžiai bučiuoja ir glosto kiekvieną, iš atminties iškviestąjį. Kaip jis sako, mama mėgusi „kur buvus, kur nebuvus šmurkštelėti į praeitį tarsi voverė į jaukią drevę". O juk žinome, kokia žydų praeitis, ir šmurkštelėti į ją dažniausiai reiškia priimti kankinančią netekčių ir skriaudų naštą. Su tokia išankstine įtampa skaičiau Kanovičių ir laukiau, kada „Miestelio romanse" prasidės tai. Neprasidėjo! Buvo tarp eilučių. Eilutėse - grįžimo į vaikystės miestelį graudumas, miestelio gyventojų mylavimas, kartu ir pasijuokiant iš kiekvieno jų pernelyg ryškaus bruožo ar povyzos. Arba net ir toks motyvas, galbūt rašytojo neįrašytas, bet skaitytojos išskaitytas per tėvų meilės istoriją: koks ilgas, painus, daugybės žmonių įvairiausių emocijų kupinas kelias iki vienos gyvybės užmezgimo, žmogaus išauginimo. Juk tą Kanovičiaus palyginimą apie Jonavą kaip siuvėjo smeigtuką visatoje pacitavau, nugnybusi svarbiausią informaciją: tai Rocha-Samuraj savo neįkainojamą, „neregėtą gražuolį" sūnų Šleimkę - karalių Saliamoną - laikiusi to smeigtuko - Jonavos - „gražiausiu ir geidžiamiausiu jaunikiu ir saugojo jį nuo pražūtingos klaidos". O štai ir „pražūtingos klaidos", Rochos „netrokštamos Chenkos" paveikslas: „ta neūžauga, ta trumpakojė, ta pamaiva", o susipažinus - „ne baidyklė, bet ir ne gražuolė".
Kai Šleimelė atsivedė ilgai slėptą mylimąją į namus supažindinti su tėvais, pakėliau sudrėkusias akis į dangų, po to per visą „Miestelio romanso" skaitymą dariau tą dažnai, antraip Kanovičiaus eilutės būtų išplaukusios nuo jausmų ir situacijų poveikio. Juk Chenka į būsimos uošvės klausimą, ką ji mokanti, atsakė: „Aš moku mylėti".
„-Mylėti? O virti, skalbti, lyginti, grindis plauti, tvarkytis ar moki? - senelė Rocha kone paspringo viską vardydama ir beveik užkimo.
-Viską, ką aš darau, darau su meile, - su naviu orumu tarė Chenka, įrėmė akis į suakmenėjusius senuosius ir išdrožė: - Aš ir jus abu mylėsiu.
Nustėręs Dovydas vos nepradūrė yla savo įdubusio skruosto, o senelė garsiai ir kažkaip įtartinai ėmė šnirpščioti, bet kažkodėl trynė ne akis, o savo mėsingą nosį." (p.20)
...
Yra ir Miloszo „Abėcėlėje" scena, iš kurios neišeinu. Tai skirsnis apie Sieravilį, „keliolika Siera Nevados kalnų papėdės plynaukštėje išsibarsčiusių medinių trobelių". Kadaise, kai Miloszas su Carol keliavo, ten sugedo jų automobilis, o parduotuvėje sutiktas
„akivaizdžiai hipiškos išvaizdos vyras pakvietė apsilankyti už poros mylių įsikūrusioje jų komunoje - jei mums pavyktų ten nuriedėti sugedusiu varikliu. Ten jie pataisysią automobilį.
Atsidūrėme ramybės viešpatijoje. Niekas ten neskubėjo, nekėlė balso. Jie gyveno ant kalno šlaito žaliuojančiame miške, kuriame vanduo iš karštų šaltinių tekėjo į akmenines talpas ir vonias. Vaikinai ir merginos maudėsi kartu, visiškai nuogi, tačiau ir vaikštančių po namus ar prisėdusių prie stalo nuogumas dažniausiai būdavo nesunkiai įžvelgiamas, vos pridengtas kokiu nors skuduru. Galiausiai niekas niekam nieko nepiršo, ir nuėję išsimaudyti, kol mūsų automobilis buvo taisomas, jų nė kiek netrikdėme, neišsirengę nuogi. Iš jų tarpusavio bendravimo ir elgesio su mumis spinduliavo visiška tolerancija ir laisvumas. Kaip jiems pavykdavo ilgiau tai išlaikyti, galėjome tik spėlioti, tačiau man pasirodė žavi ta mažytė bendruomenė, kurioje niekas, nei vyrai, nei moterys nemėgina padaryti įspūdį kitiems, griebdamiesi pozų ir minų: visiška Gombrowicziaus teatro priešingybė.
Automobilį jie sutaisė ir nieko už tai nenorėjo imti". (p.258)
...
Čia, atseit, kiautai, kuriuos jų autoriai paliko ir pagal tai, kas palikta, negalima pažinti, kas tai sukūrė, kas tame gyveno? Žinoma, landžioti po prisiminimų dreves nėra visiškai tas pats, kas parašyti kūrinį, padėti jį į lentyną ir gyventi toliau, nesigręžiojant į paliktą kiautą. „Aš jau esu keletu mėnesių vyresnis už tą, kuris rašė šitą knygą", - maždaug tokią mintį girdėjau iš Valentino Sventicko per jo darbo aptarimą.
O kaip yra su režisieriais, kurie pastato spektaklį? Jie irgi iš jo išeina? Ar gyvena jame, kol jis vaidinamas? Gyvena, nors yra mėnesiu, metais, keliais sezonais vyresni už tą, kuris režisavo šitą konkretų vaidinimą?
Man įdomu galvoti apie Eimuntą Nekrošių, žinant, kad jis dabar režisuoja „Jobo knygą", ir Jobą - iš kurio Dievas atėmė viską, kad patikrintų jo tikėjimą - repetuoja Remigijus Vilkaitis. Pati idėja imti šitą kūrinį ir šitą aktorių yra įdomi, nors supratimo neturiu, kas vyksta repeticijų salėje. Ir tai liks paslaptis, nėra abejonių.
Galvodama apie tai, Youtube randu Rusijos kanalo „Kultura" laidą apie teatrą. Kalbasi du profesoriai - Aleksejus Bartoševičius, kurio jau pasiilgau, ir Olga Jegošina, kurią dažnai skaitau. Jie aptaria aną sezoną, ir pakeliui - įvairius įdomius ir svarbius dalykus. Viename jų pokalbio epizode iškyla Bartoševičiaus prisiminimas apie Nekrošių, jo „Hamletą" ir Gončarovą. Tam prisiminimui jau keliolika metų, nes jis apie tai, kaip Nekrošius pirmą kartą atvežė „Hamletą" į Maskvą: buvo pakviestas iškart į du festivalius, vykusius vienu metu - prestižinį tarptautinį Čechovo festivalį ir vienkartinį vietinį Andrejaus Gončarovo mokinių pasirodymą su savais spektakliais. Reikėjo apsispręsti, kur dalyvaus. Mes žinome, sako Bartoševičius, kokie nesutaikomi buvo Nekrošiaus santykiai su savo mokytoju, kuris nuolat grasino išmesti jį iš instituto. Kurį festivalį Nekrošius, tapęs tarptautiniu meistru, pasirinko „Hamleto" parodymui? Gončarovo mokinių, „ir tai puikus žmogiškumo poelgis", komentuoja Bartoševičius . „Nežinojau tos istorijos, bet neabejojau Nekrošiaus pasirinkimu,- sako Jegošina.- Esmė ta, kad čia tokia profesija, kur neatidalinsi žmogaus nuo profesionalo. Žmogiškosios savybės taip ryškėja spektakliuose, kad jeigu režisieriai suprastų, kaip mes juos perskaitome, bijau, kad niekas nedrįstų rizikuoti statyti. Panašiai ir jie skaito mus mūsų straipsniuose. Kai apie tai galvoji, rašyti nesinori ir baisu. Bet ką darysi, jei jokios kitos medžiagos kūrybai neturi, išskyrus save patį".
...
Palandžiojau po kiautą, kurį paliko Boriso Pasternako žmona Zinaida Pasternak. Susidomėjau jos prisiminimais dėl to, kad esu skaičiusi, kaip Chruščiovui buvo pakištos kelios citatos iš „Daktaro Živago", pagal tas citatas įrodyta, koks niekadėjas yra Pasternakas, kokia gėda tėvynei dėl jam paskirtos Nobelio premijos, ir prasidėjo nuoseklus valstybinis poeto pjudymas, kainavęs jam gyvybę. Nesuėmė, nenukankino ir nesušaudė, bet užmušė kitaip.
Maniau, iš Zinaidos Pasternak atsiminimų, pamatysiu, kaip žmogus laikėsi, kokia jo aplinka, kaip reagavo. Ir ką pačiai autorei, kuri ruošėsi būti pianiste, reiškė atsisakyti profesijos dėl vyro. Gal tai laimė, ne auka? Bet Zinaida Pasternak rašė ne pagal mano lūkesčių receptą. Kai ima rašyti nerašantis žmogus, tai matyt jam reikalinga kaip sielos higiena - išsivalyti, kitaip tariant. Na ir išsivalė. Pamazgų kibiro ten nėra, tai juk inteligentiškos damos memuarai. Sakysim, vasara išsinuomuotuose vasarnamiuose, kai Pasternakas ima vis dažniau ir neva atsitiktinai pakliūti Zinaidos kelyje. O ji - garsaus pianisto Genricho Neihauzo, pagal vokišką kilmę Heinricho Neuhauso žmona, be galo darbšti, tvarkinga, padori. Pasternakas vis padeda jai rinkti sausas šakas, ir taip įsijautė, kad jo surinkto kuro Neihauzų šeimai užteko visai vasarai. „Mane nustebino, kad jis taip gerai viską moka daryti. Man atrodė, kad toks didis poetas neturi nusimanyti apie buitį ir ūkį". Zinaida jį stabdė, o jis jai „sakė, kad poetinė natūra privalo mėgti kasdienę buitį ir kad toje buityje visada galima rasti poetinį žavesį. Jis pastebėjo, kad aš tai gerai suprantu, kadangi sugebu nuo rojalio pereiti prie puodų, kurie mano dėka, kaip jis išsireiškė, alsuoja tikra poezija". (p.43)
Buvo replikų, kurių tyliai skaityti nebepajėgiau, troškau dalintis atrastu džiaugsmu. Pavyzdžiui, ta vieta, kur Pasternakas pagaliau įkalbina Zinaidą mesti Neihauzą ir išvykti kartu į Gruziją. Ir išvyksta jie keliems mėnesiams, ir gruzinų poetai jiems daro balių po baliaus, visur vežioja su automobiliais, jų žmonos prižiūri Zinaidos ir Neihauzo sūnų, o nerimaujančiam Neihauzui „nusiuntėm dvi tris telegramas, pranešdami, kad viskas gerai". Po kelių puslapių sužinosime, kad Pasternakas vertė tų gruzinų poetų eilėraščius į rusų kalbą, bet šituose puslapiuose - meilės istorija! Ir pagaliau Pasternakas su būsima Pasternakiene parvažiuoja į Maskvą, o ten jau žiema. „Mano žieminiai daiktai liko pas Genrichą Gustavovičių, teko siųsti jam telegramą, kad sutiktų mus stotyje su mūsų kailiniais". (p.52) Genrichas Gustavovičius atsiuntė kailinius per guvernantę. 1932-ieji, jei neklystu.
Čia tiesiog pramoginių skaitinių rūšis: įžymių menininkų žmonų atsiminimai. Žvilgsnis pro puodų dangčius, apatinių nėrinius, kailinių pūkus.
...
O kai prasideda skaitymas balsu, herojai pasidaro įnamiais. Taip atsitiko ir su Pasternakiene. Kartą vaikiausi musę, šūkaudama, iš kur ji čia atskrido. „Musė ar Pasternakienė?", ramiai paklausė tas, su kuriuo gyvenu. Užtat kai jis pasisiūlė išplauti indus, pasiteiravau ir aš: „Nori būti Pasternaku?"
Taip ir tęsiam vasaros pokalbius: „Kai baigsi būti rašytoja, gal pabūsi barščių virėja", - sako mano Pasternakas. Pabūsiu. Nepabaigus vieno kiauto, lįsiu į kitą. Kepėja, skalbėja, šlavėja, grėbėja, fėja, kamėja, niekadėja. Ji gyvena su žolės pjovėju, vinių kalėju, medžių sodintoju, namų statytoju, o tie namai pilni... poezijos.
Brendu per dobilieną ir ieškau, ieškau. Naktį pasižiūriu į dangų - rugpjūtis! Žvaigždės krenta!
Tai ko aš noriu sau?
Czesław Miłosz, Abėcėlė, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Aidai, 2012
Зинаида Пастернак. Воспоминания. Москва: Классика-XXI, 2004
