Karas karas karas karas. Karas kar... Kuo dažniau tai kartosiu, tuo mažiau jo bus, sako tie, kurie nepaliaujamai kuria tekstus apie jį, nes tai aktualu, tai jaudina, tai verčia būti šiuolaikiškais. Arba karas bus ne toks baisus, taip mes jį šamaniškai užkalbėsim. Bet vistiek atsibundu naktį, nemiegu, kartoju tai. Po to prisimenu, sumurmu, kad visas blogis manyje, nusiraminu ir grimztu atgal į sapną...
***
O taip, ruduo buvo karo ir „Didžio blogio“ laikas. Ne tiek paties spektaklio, kiek jo refleksijos, ginčų, pačių kūrėjų pasisakymų. Įdomiausias, turėjęs būti priešpremjerinis interviu, o tapęs tiesiog su spektakliu nesusijusiu (ir ačiū Dievui) komentaru - Kristinos Savickienės pokalbis su Arpadu Schillingu naujajame „Teatro žurnale“. Tiesą sakant, skirti visą naują žurnalą karo temai - rizikinga, skaitytojams taip pat reikėtų paliaubų apsikeisti su priešininkais konjaku bei dainomis, bet čia ne Pirmas pasaulinis, ir karo etika tirpsta. Tačiau atsieti nuo mūsų sceninės realybės žvilgsniai išsaugoja tekstus ilgesniam laikui, nes jie - Arpadas Schillingas ar teatro kritikė iš Maskvos Marina Davydova (Vlados Kalpokaitės pokalbis) - kalba apie savas savų šalių problemas, ir šie pokalbiai kur kas autentiškesni už išmąstytas teorijas ar istorinius tekstus: politiniame diskurse interpretacija visiškai pralaimi tikrumui. Pats Arpadas Schillingas pasakoja, kaip jis naujajame savo spektaklyje „Luzer“ lipa ant scenos, kalba nuo savęs, jaučiasi puikiai žiūrėdamas į žiūrovus: „Aš juos matau, ir jei jie turi klausimų, mielai į juos atsakau, nes žinau, apie ką kalbu“.
Tai visiškai skiriasi nuo „Didžio blogio“, kuriame niekas iš kūrėjų nežino, apie ką kalba, nes visi tik improvizuoja vaidmenis. Tą jie aiškiai prisipažįsta. Marius Ivaškevičius nežino, kas yra karas, ir bando kurti jo įspūdį su aktoriais ir režisieriumi dėliodami mozaiką iš internetinių materijų (daugiau vizualių nei tekstinių). Bandymo bent kiek realiau pajusti, prisiliesti prie nevirtualios tikrovės nė lašo, juolab, kaip paaiškėjo iš pokalbio su žiūrovais po spektaklio, visi gyveno prabangiai kaimo turizmo sodyboje ir fantazavo, kas būtų, jeigu... Ar bent kartą realiai pasikalbėta su kareiviu iš bet kurios pusės? Gyventoju, ant kurio namo krito lavonai? Olandu, netekusiu savo artimųjų? Tai nebūtina, bet tuomet nereikia net tikėtis, kad sukursi ką kita nei atspindžio atspindį, pasakojimą apie kiną ir TV žinias. Todėl drauge „vaidinti, kad vaidini“ taip pat tėra aido aidas, kad ir kaip plėšytumeisi nuo savęs rūbus ir dvasią.
***
„Jūs mus kaltinate, kad mes jūsų nevedam. Tai eikim kartu“, sakė susitikime su žiūrovais Dainius Gavenonis. „Jūs mūsų nevedate, tai yra falšas“, - teigė žiūrovė. Vis dėlto kaip sunku, pakvietus žiūrovus padiskutuoti, iš jų išgirsti ne vien komplimentus, o sutikti, kad ir jie turi savo nuomonę (ši „diskusijos“ pusė išryškėja 40-45 min.). „Žmonės prašo kritikos, bet iš tiesų tetrokšta liaupsių“, - Somersetas Maughamas vis dar teisus.
Todėl spektaklio aptarimai taip pat gresia virsti karu, kur turėtum kapituliuoti prieš kūrėjų granatas: ar tu priimsi „naują“ teatro kalbą, ar būsi „šiuolaikiškas“? (Nors matuoti meną vien šiuolaikiškumu ar naujumu, o ypač Lietuvos scenoje - daugiau nei naivu.) Argi nesutinki su galinga ištarme, kad visas blogis tavyje-manyje? (Nesutinku, nes elgiuosi teisingai ir sėju vien gėrį - pagal save, o tuo pačiu - pagal save - gelbsčiu kitus. Kaip Hitleris, Stalinas ar tavo kaimynas. Arba: o ką, jei jautriai prisidengdamas aukštu sąmoningumu ir sutikdamas, kad blogis manyje, jį ir sėsiu?) Ar nenuostabu, kad teatras privertė žiūrovą pamatyti, jog kare nėra gerų ir blogų, o tik blogi ir blogesni, ir kad mumis visų pusių propaganda manipuliuoja? (Taip, tai nuostabu, - ypač jei to niekaip nepatyrei taikos metu, kai tavimi kasdien manipuliuoja visas neoliberalioji rinka, o tai ryškino kad ir „Visuomenės priešas“.) Pagaliau argi neypatingas šis spektaklis tuo, kad jis, kaip teigė Andrius Jevsejevas, - kviečia „kalbėtis apie tai, kas svarbu ne tik scenoje, bet ir tikrovėje“? (Tikriausiai ypatingas, jei teatro kritikas aptinka tokią teatro paskirtį po bemaž dešimtmečio praktikos šiose srityje.)
„Didis blogis“ būtų kiek mažesnis, jei žiūrovai po spektaklio įvairiuose tekstuose (ir už tai kūrėjai neatsakingi) nebūtų „kaltinami“, kad jie vienaip ar kitaip reagavo arba nereagavo visai ir nepaliko salės (o kadangi nepaliko, vadinasi, jiems spektaklis patiko, o kadangi plojo po Masaros replikos- vadinasi, jie patys yra „naciai“). Lyg nebūtų žinomos psichologinės nuostatos ir tradicijų prievarta: 1 - žiūrovas nusipirko bilietą ir nori bet kokį meną iškęsti iki galo; 2 - jis įspraustas į teatro kėdę ir „protokolą“, kur nesijaučia laisvas išeiti ar drėbti Masarai analogišką jo žodynui tiradą, ką mano apie jo kvietimus ginti tėvynę; 3 - čia yra scena, kurioje aktoriai yra a priori - ir net fiziškai - aukščiau, jų ateinama išgirsti; 4 - egzistuoja ir pats LNDT statusas, ir aktorių bei reklamos sukurti vardai. Teatras čia diktatorius.
„Didis blogis“, manau, būtų kiek didesnis (o gal net išties didelis) kaip kūrinys, jei būtų neįspraustas į tradicinio teatro rėmus (nes „asmeniniai“ aktorių pareiškimai nuo scenos ir tariamas jų performatyvumas geriausiu atveju atspindi pakrikusį à la feisbukinį ID). Paradoksaliai tai susirimuoja su Marinos Davydovos teiginiu apie totalitarizmą ir istorinę veidmainystę „Teatro žurnale“: vokiečiai niekada nieko neslėpė ir atvirai deklaravo tikslus, o sovietai kalbėjo apie tautų draugystę ir „draugiškai“ tautas kraustė traukiniais į skirtingas vietas. Toliau - visai kitame pasaže - ji beveik tęsia: „Vokiška politinio teatro srovė organiškai svetima lietuviškai scenai, ji čia sunkiai prigydavo.“ Jei „Didžio blogio“ kūrėjai būtų pasinaudoję atvira pozicija teigti net ir savo abejones ir nežinojimą, apleidę teatro tradicijas ir nusikėlę į dekoracijų dirbtuves, apgriautą pastatą ar bet kur toliau nuo tradicinės dėžutės ir „spektaklinio“ vyksmo - gal tada žiūrovai ir aktoriai stotų į lygias pozicijas, o ne į išankstines pozas. Bet tam, regis, reikia būtent to, ką Arpadas Schillingas taip dažnai deklaruoja, bet padarė visiškai priešingai: užmojo kitokiam teatro modeliui.
***
„Kokios bėdos, jaunuoli? - Kultūrinės“. Ši „Scanoramos“ pasirinkta reklaminė citata iš Otaro Joselianio filmo „Žiemos daina“ ne tik pataiko į esmę, jei kalbėsime apie skirtingus požiūrius, kaip parodyti karą. Pats filmas visiškai netyčia replikuoja Schillingo spektakliui savo primityviu aiškumu ir apnuoginamu mechanizmu (kas ir būdavo teatro siekinys nuo graikų). Joselianis išryškino schemą: įsiveržiama - nesvarbu, dėl ko, nes čia argumentai yra bevertis absurdas - į X šalies teritoriją, nusiaubiami namai ir išvežamas turtas, o patys kariai, perkrikštyti ir atleisti nuo nuodėmių (kunigas - tas pats karininkas), vėliau tampa pabėgėliais kitoje šalyje. Ši schema veikia per amžius, tik ją išbraižyti reikia pastabaus ir išmintingai ramaus žvilgsnio. Todėl prieš metus sukurtas filmas idealiai tiksliai - iki pabėgėlių stovyklų apleistuose Prancūzijos atrakcionų parkuose - „atkartojo“ vėlesnę realybę. Šios, kaip ir bet kokios jau įvykusios katastrofos, Joselianis nekopijavo, o parodė per keletą punktyrais prabėgančių scenų. Karo absurdiškumas ir baisumas - kai kareiviai šiurkščiai ir su buku įniršiu grobia namus, išsinešdami jiems kažin ar reikalingus, o šeimininkams brangius daiktus - medinį arkliuką, klozetą, kilimą, čiužinius, duris. Karas, kaip egzistencinis farsas ir politikų suplanuota inscenizacija, dar labiau paryškinami neįtaigiomis bendro plano scenomis ir dirbtine vaidyba. Karo propaganda arba šių dienų žiniasklaidos realybė - kai vaikai Paryžiuje įsijungia televizorių, ir jau pirmą sekundę ekrane nugriaudi šūviai, pliekia patrankos, o vaikai ramiai visa tai žiūri kaip animacinį filmuką. Priprato, tai jų kasdiena (lygiai taip per Didžiąją prancūzų revoliuciją savo „televiziją“ - giljotinos scenas - megzdamos stebėdavo namų šeimininkės). Karo inertiškas idiotizmas - kai užsimaskavę karininkai tebepersekioja vieni kitus kitose šalyse, baigdami savo dienas ne nuo šūvių, o nepastebėję atviros kanalizacijos. Juos užmuša taiki kasdienybė ir žiopli komunalininkai, ir tai didžiausia paguoda, kokią Joselianis išpažįsta per visas epochas, rodomas bene visuose savo filmuose. Ir visur geriamas vynas kaip ramybės eliksyras. Ne atjauninantis, bet teikiantis kasdienybei lengvumo ir ritualo prasmės. Nes kitų prasmių nei kasdienybės džiaugsmai vargu ar yra. Todėl tai reikia saugoti kaip sodą vidury miesto, kad jis niekada nebūtų nusiaubtas. Nes ir barbarai visada prie vartų.
***
Mes ne prancūzai ar gruzinai, mūsų būdas kitoks, ir todėl viską bandome daryti sunkiai. Su amžinu troškuliu vertikalėms. Todėl jei vogti - tai tiek, kiek prisakė koncerte Selas. Megzti - tai didžiausias trispalves, kepti - ilgiausius šašlykus ir šakočius, statyti - tik dangoraižius ar aukščiausias dirbtines egles. T.y. daryti tai, kam nėra jokio pagrindo ir kas jo nesuteiks. Bet kai po mūsų nebebus mūsų, liks bent jau prišiukšlinta iki dangaus. Todėl ir kyla kasdienos karai, nes svarbiau yra ne dabar, o po mūsų. Ypač jei ateities vizijos neša dabarties kapitalą.
Paminklas Jonui Basanavičiui - lygiai tokia pati istorija. Paneigiant visą kultūrinę ir teisinę praktiką, viena (privalančių būti) kultūringiausių įstaigų - Lietuvos nacionalinis muziejus - staiga pareiškia disponuojanti ne tik paminklo modeliu, bet ir rėmėjais. Nepaisant architektų ir skulptorių prieštarų - nes nėra konkurso, viziją paremia Kultūros ministerija - nes yra aiškus argumentas: žinome mes tuos konkursus... Belieka vieta, ir ji taip pat parenkama - priešingai Vilniaus savivaldybei, bet užtariant Kultūros ministerijai - skveras greta Vilniaus geto teritorijos, kurį dar reikėtų archeologiškai ištyrinėti. Jei prasidėtų kasinėjimai, vargu ar jie baigtųsi iki 2018-ųjų. Bet ar tikrõs praeities smulkmenos gali trikdyti tuos, kurie rūpinasi simboline praeitimi - ateičiai? Simboliai ir yra tas didysis pamatas, ir jau visai realistiškai skamba „Iš praeities ... te stiprybę...“
Dėl vietos parinkimo buvo galima tinkamai pasinaudoti konservatorių patirtimi - prieš porą metų trijose Vilniaus miesto vietose buvo atidengtas paminklas tautos patriarchui. T.y. kilnojamasis paminklas, kuris ir galėtų patenkinti daugelio interesus (beje, gal ir pats paminklo projektas geresnis). Bet net ir tokia pusiau rimta akcija nebuvo tinkama prisiminti, nes - taip yra su visais paminklais. Jie atsiranda tik iš personalinių paskatų ir kitų personalijų užtarimų. Net paminklas Gediminui atsirado ne iš konkurso, o iš vajaus ir privačios iniciatyvos. Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, regis, labai tiesiogiai suprato neseniai gauto ministerijos apdovanojimo prasmę - „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Ir atnešė.
***
Kas atsitiko, kad vienybė perėjo į vienatvę, klausia spektaklio „Vienatvė 1991“ kūrėjai. O tuo pačiu jie, priešingai šiai minčiai, kuria nebe spektaklį, o bendruomenę bent vienai valandai, keletui pasakojimų ir arbatos puodeliui. Arba - kuria apie tuos, kurie jaučiasi tokie pat, jau išmesti už sienos.
Pirma, kuo išsiskiria „Bad Rabbits“ iš kitų trumpam ar ilgesniam laikui susikūrusių trupių - jie neina į jau esamas scenas, o kuria savo erdvę ir publiką „Kablyje“ ar, šiuo atveju, ateina į tik ką atsivėrusį „House of Puglu“. Antra - bando naujaip pasakoti tai, kas nesileidžia būti paprastai papasakojama dramine literatūrine kalba. Ir interakcijas pagrindžia, suprasdami jas visiškai ne kaip fizinį veržimąsi publikos erdvėn.
Mažoje ir baltoje salėje jie leidžia žiūrovams tiesiog būti savimi: toliau bendrauti, nenusitildyti telefonų, atsiliepti į skambučius, pasitikrinti sms-us. Čia šviesa lygiai padalinama visiems, o juodą sceną keičia baltas kubas. Tai veikia patį aktoriaus buvimą. Iš tiesų pirmą kartą mačiau aktorių Lietuvos scenoje, bendraujantį su žiūrovais ir nevaidinantį ar neapsimetantį, kad bendrauja. Apskritai Gabrieliui Zapalskiui unikaliai pavyko išvengti vaidybos ir teatrališkumo, ir pirmiausia todėl, kad čia kuriamas visiškai atviras teatras: su žiūrovais sveikinamasi, į juos reaguojama, kalbama žvelgiant į akis, kai kurie jų gauna žinutes į mobiliuosius, iškviečiami į sceną, jiems duodamos ausinės... Kulisai taip pat beveik atviri. Ir tai visiškai nedvelkia presingu ar prievarta nuoširdžiomis akimis.
Režisierės Giedrė Kriaučionytė ir Eglė Kižaitė su dramaturge Tekle Kavtaradze atrinko keletą istorijų, bet jos nėra vientisai išrašyti 1991-ųjų sausio 13-osios liudijimai. Dramaturgė pasimokė iš LNDT „Barikadų“ klaidų ir nebando dar sykį perpasakoti to, kas neįmanoma atkartoti vaidyba, juo labiau bandyti priversti kitus išgyventi tai. Istorijos tėra miniatiūros, realybės nuoplaišos, nuojautos, net ir sublefuoti faktai (Zapalskio „Mama“ nėra jo mama, „Tėtis“ ne tėtis ir t.t.). Kūrėjai sąžiningai anonsuose perspėja, kad daug ką suvaidins žiūrovai, ir šie neskausmingai sukuria dalį veikėjų, tiksliau - pagrindinės linijos foną. Finalo sprendimas žavingas: aštuoni vaikinai pakviečiami atsisėsti su laikraščiais scenoje, jiems pasiūlomi tik švarkai ir kepurės - ir po minutės scena virsta veik amarkordišku miesto vaizdu. Po to jau galima kviesti ragauti arbatos iš termosų. Vienatvė pereina į vienybę, tegul ir vieno puodelio trukmės.
***
Teklė Kavtaradzė pradėjo siužetą tikslia data. Bet ji nenagrinėjo, kas buvo iki tol, ir todėl istorijos pradžia pernelyg romantiška. Nes prieš vienybę buvo priverstinis kolektyvizmas su daug vienatvių. Visuomenės nebangavo harmoningai, nes virsmų buvo keletas - iš vienos santvarkos (ir valstybės) į kitą, o dar prieš tai - iš iš kaimo į miestą, ir tai taip pat keitė būvį. Be karo ir ne taip išoriškai skausmingai.
Tokia ramybė tvyrojo Algimanto Kunčiaus parodoje „Vaizdaraščiai“. Tiek jo nuotraukų regėta, ir ne po kartą, ir vistiek veriasi nauji praeities albumų „kampukai“, leidžiantys savo žvilgsnio atmintį lyginti su užfiksuota, prikeliantys patyrimus iki malonaus peršėjimo. Šįkart užkliūna ne miesto, o kaimo vaizdai, kuriuose netikėtai išsitrina bet kokios ideologijos apnašos. Lyg jos ar prievartos nebūtų buvę: dvi seserys „pakadriui“ eina iš Mosėdžio bažnyčios namo. 1970 metų sekmadienį, per patį socializmo „vešėjimą“ (priešingai šiandienos teiginiams, kad buvo bijomasi eiti į bažnyčią ar ją keitęs teatras), Rietavo bažnyčioje ir šventoriuje pilna žmonių. Santvarka čia yra kažkur už tikrovės ir pojūčių, už kasdienos ritualų: regis, visi gyveno savo gyvenimą, būriavosi, bendravo, ėjo į turgų ir šoko kiemo palapinėje. Kaime epochos ženklų nesimato, mieste jie atsitraukę per atstumą, bet to negalėčiau įvardinti kaip romantizuoto vaizdo: Kunčius vaizduose fiksuojamą buvimą pateikia kaip pagrindinę gyvenimo srovę (net ir tiesiogiai - einama per perėjas, pro parduotuves, vaizdas fiksuojamas iš už langų), prilygstančią jo „Reminiscencijų“ augalų žaliavimui ar namo rąstų ramybei.
Kitas žvilgsnis - priešingas, praeivio į langus ir jų papuošimus: amžinas grožio vaikymasis, vatinės pusnys tarp stiklų, jose vaikiški žaislai, greta vazonai, nėriniuotos užuolaidos. Tai, kas sukirba iš vaikystės ir dar atsikartoja kokiame Užupy.
„Pasaulis yra čia, ir aš žinau, ką turiu daryti“,- regis, taip fotografas pasiremia užfiksuotu Romualdo Ozolo imperatyvu. Paskutinę parodos dieną pats Algimantas filmuoja lankytojų ekskursiją, stebinčią ir nagrinėjančią jo darbus. Man nebelieka nieko kito, tik išsitraukti savo mobilų ir padauginti vojerizmą iš trijų.
Vilnius neturi Jono Meko, bet turi Algimantą Kunčių, taip nuosekliai ir antropologiškai pavyzdingai fiksuojantį miesto ir jo žmonių kaitą. Kunčiaus paradoksas - amžinumo ir akimirkų kaitos santykis. Dažnai padangėje lekiantys menki debesiukai, prisipažino fotografas, - jam būtini. Gal todėl, kad ši erdvė, nuolat kintanti, fotografijose atrodo kur kas amžinesnė už žmogiškus statinius - naujuosius rajonus ar „Žalgirio“ stadiono vartus. Pakelė su nedideliu akmeniu ir įspaustomis automobilio vėžėmis regisi amžinos, nors šie „įspaudai“ gimė gal tik minutė prieš juos fotografuojant. Tūkstančius kartų matyta ir taip patvirtinanti savo amžinumą kaita. Taika.
