„Žanro požiūriu tai nelyg koks archeologinis knygos teatras", rašo Rolandas Rastauskas, įžangoje apibūdindamas knygą „Bermudų trikampis", išleistą „Kultūros meniu". Penktadienį 17 val. ji pristatoma Knygų mugėje.
Šįkart tai teatrinės istorijos. Arba teatro istorija pagal RoRa. Skaitytojas kviečiamas paklaidžioti atminties labirintais drauge su 57 metų autoriumi nuo pat jo paauglystės dramaturginio debiuto Jaunimo teatro scenoje 1972 metais.
O toliau - į „proceso paraštes", į RoRa nuotykius ir potyrius įvairiose geografinėse platumose. Neįmanoma atsitraukti nuo klajojimo „Bermudų trikampio" puslapiais. Tačiau autorius mūsų pokalbio metu savo knygą pavadino „nesėkmės istorija".
- Netikėta tai girdėti iš Nacionalinės premijos laureato lūpų. Kodėl būtent nesėkmės?
- Todėl, kad toji istorija nepatenka į jokį „didįjį pasakojimą". Buvo debiutinė pjesė „Lenktynių aitvaras" - dingo iš repertuaro. Antros pjesės „Talmantas Žuvėdra" cenzūra nepraleido. O „Bermudų trikampio" niekas net nerizikavo teatrui siūlyti.
- Pats knygoje nuosekliai įrodai, kad ne tiek cenzūra nepraleido, kiek Jaunimo teatro žmonės nežinojo, ką veikti su „Talmantu Žuvėdra". Tipiška dramaturgo atstūmimo istorija. Bet dramaturgas virto eseistu, vertėju, performeriu ir niekur nedingo iš teatro procesų.
- Pamaniau, kad laikas surinkti visa, kas buvo kažkada svarstyta ir svajota apie teatrą - esamą ir įsivaizduojamą. Dabar matyti, kad būta vos ne manifestinių dalykų, jaunatviškų iliuzijų apie teatro visagalybę.
Su leidėja Egle Deltuvaite svarstėme, kas yra mūsų knygos tikslinė auditorija. Gal netgi ne tie, kurie ėjo kažkada būriais į „Lenktynių aitvarą", o dabar jau skaičiuoja, kiek jiems liko ligi pensijos arba - būkime atviri - skaičiuoja, kiek liko iš pensijos.
Gal mūsų skaitytojai - jų vaikaičiai, kurie irgi pradeda mąstyti apie sceną, dažnai dar labai naiviai ir pompastiškai. Įsivaizduoju, kad jie knygoje, sumanytoje kaip atrakcionų parkas, atrastų įdomių dalykų. Turiu slaptą viltį, kad koks nors Muzikos ir teatro akademijos pirmakursis šalia Jerzy Grotowskio ir picos nešiosis drobiniam maišelyje mano knygelę nelyg kokius „Laiškus jaunajam režisieriui". Taip, beje, norėjau pavadintį ir pačią knygą.
- Kaip dabar žiūri į seniai praėjusius teatro įvykius, kuriuose dalyvavai?
- Štai skyrius, kuriame prisimenu 1987 metų kūrybinio jaunimo festivalį Panevėžyje ir nacionalinei dramaturgijai skirtą festivalį „Atgaiva" po metų Šiauliuose. Į juos irgi žiūriu kaip į spektaklius, teatrines akcijas.
O Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas? Totalinis teatras, kokio nesapnavo joks Antoninas Artaud: atrodė, kad kažkoks bevardis Šekspyras darbavosi! Sąjūdžio suvažiavimo scenarijų parašė keli Šekspyrai! O suvaidino iškiliausieji tragikai ir komikai.
Mano minėtuose festivaliuose irgi buvo daromi pranašiški pareiškimai, keliamos rankos į dangų. Atrodė, kad patys menininkai tuoj tuoj galės spręsti savo likimą. Svarbi buvo pati drąsa prabilti. Susikaupė tiek neišsakytų dalykų, kad, tikėjome, jau pats kalbėjimas pakeis padėtį, išgydys senas traumas. Ritualinių šokių vietoje išvydome dialogų ir ypač monologų deklamatorius.
Bet menininkai nesuprato, kad jais tik žaidžiama. Ne „kaip mes žaidėme revoliuciją", o „kaip revoliucija žaidė mumis".
- „Bermudų trikampyje" tekstas po teksto suvoki, kad keistesnis, drąsesnis menas veržėsi pasirodyti neteisingoje vietoje - valstybinėje scenoje. Nes kitokios ir nebuvo teatrui, kurį šiandien vadintume eksperimentiniu, marginaliniu, avangardiniu. Pakraščiais, kaip rašai.
- Turbūt pastebėjai, kad daugybę klasikinių sąvokų vartojame pavėluotai. Visoje mūsų kultūroje tas pats. Visur vėluojančios sistemos. Nuolat „šokame klasę".
Tarkime, aprašinėju dvi mūsų akcijas Vilniaus universitete, kurios ano meto kontekste atrodė neįsivaizduojamos. Tačiau joks signalas apie jas negalėjo išeiti pro storas Universiteto sienas. Židiniai, iš kurių kitokio teatro „bakterijos" negalėjo plisti.
Sykiu tų hepeningų dalyviai ar stebėtojai prisimena juos kaip sapną ir net kartais netiki: negi tai vyko iš tikrųjų?!
- Oficialios scenos menininkai to negalėjo sau leisti. Tavo „nesėkmės istorijoje" viskas logiška. „Lenktynių aitvaras" buvo šiaip taip pritemptas prie įprastumo. O toliau būtų tekę vis prievartauti autorių, nesusiprantantį rašyti taip, kaip reikia?
- Esu dėkingas Jaunimo teatrui, padėjusiam atrasti Meno tarybos protokolą po „Lenktynių aitvaro" peržiūros. Dokumentas daug pasako apie to meto situaciją, žmonių mąstymą, jų drąsos ir baimės ribas.
Tarkime, akademikas Jonas Lankutis iškyla kaip žmogus, kuris bet kuria kaina stengiasi padėti jaunajam išsišokėliui. Arba Vytautas Čibiras, anuometinis Jaunimo teatro vyriausiasis režisierius, kuris išties buvo suinteresuotas, kad Jaunimo teatras keistųsi, nors po to pakeitė jį patį.
- Kitas teatrinių istorijų blokas prasideda 1990-aisiais. Kontekstas - jau tarptautinis.
- Kaip tik tada prasidėjo Bonos bienalė - šiuolaikinei Europos dramaturgijai skirtas festivalis. Visiškai netikėtai atsidūriau jo krikštatėvių būryje - kaip lietuvių dramaturgas.
Staiga patekau tarp žmonių, kurie žiūrėjo į mus kaip į marsiečius, o paskui palengva suvokė, kad mes vis dėlto panašūs į juos ir neliko tuo sužavėti. Greičiau priešingai. Joks marsietis niekada nebandys kritikuoti Žemės gyventojo. Tuo tarpu Žemės gyventojai vieni kitus ne tik kritikuoja, bet dar ir naikina. Su dideliu, beje, įkvėpimu.
Atviros Lietuvos fondas grupei teatralų sudarė galimybes pažinti Anglijos teatrus. Projektas truko dvejus metus, pamatėme išties daug, bet naują patirtį čia, Lietuvoje, sunkiai galėjome pritaikyti. Jos tiesiog niekam nereikėjo.
Plytelė po plytelės tose teatro paraštėse bandau pastatyti tokį „legoteatrą". Be abejo, tai ne teatrologija ir ne teatro istorija, bet kodėl nepavadinus to teatro eseistika?
- Kiek „Bermudų trikampio" teatrinės istorijos dokumentalios, o kiek - su poeto ir dramaturgo vaizduote? Pavyzdžiui - be galo juokingas pasakojimas apie tai, kaip režisierius Andrijus Žoldakas statė „Otelą" Rumunijoje, Sibiu miesto teatre. Fantasmagoriška novelė apie „ukrainiečių Guliverį" pas rumunus su kailinėmis kepurėmis.
- Pasakojimas apie įvykius „Drakulendo" teatre - vienas naujausių mano tekstų. Daugeliui jį skaičiusių atrodo, kad tai scenarijus à la Tarantino. Bet iš tikrųjų ten nėra nieko išgalvota. Visa, kas mano aprašyta, vyko iš tikrųjų. Aš apskritai neturiu vaizduotės. Ją, tikiuosi, turi mano skaitytojai.
Teatro tikrovė visada neįtikėtina. Ir žiūrovams iš principo nepažini. Tokia ji ir turėtų likti. Knygoje kartais gal tarsteliu per daug apie „virtuvę". Bet kadangi nesu teatralas klasikine prasme, nebijau išnešti šiukšlių iš namų. Tos šiukšlės tekste, viliuosi, kartais virsta rožėmis. Tokia juk ir teatro misija: šiukšles paversti rožėmis. Deja, dažniausiai įvyksta priešingai.
Labai daug siužetų susikaupė per tuos žaibo greičiu prabėgusius metus, Rūta. Taip, kovo mėnesį - lygiai 40 metų nuo „Lenktynių aitvaro" premjeros. Puiki proga pasišnekėti apie gyvenimo teatrą ir prisiminti Mindaugo Urbaičio zongus iš spektaklio. Galbūt ir vėl Jaunimo teatre?
