Alma Braškytė
Ne sykį ir ne du pastaraisiais metais Rolandas Rastauskas teatro yra išsigynęs: radikaliai ar su išlygom, bravūriškai ar (beveik) neatšaukiamai. Vis dėlto naujasis foliantas mūsų ir jūsų rankose, aprėpiantis pačius įvairiausius autoriaus dalyvavimo teatre pavidalus nuo pat 1972-ųjų - taigi, kuklius keturis dešimtmečius - tik dar kartą patvirtina likimo temos klasikus: „kur prakeikimas, ten ir išsigelbėjimas slypi."
Teatras, toji mirtinai pavojinga Bermudų trikampio zona, nužymėta paslaptingais dingimais ir nepaaiškinamais vidinių kompasų sutrikimais, arba, paties autoriaus žodžiais tariant, tas „kerintis ir sykiu į paširdžius ir paslėpsnius negailestingai kertantis pasaulis" per tuos keturiasdešimt metų įrodė: Rolandas Rastauskas čia yra nepaskandinamas ir nepradanginamas. Išnykęs iš teatrinių žiūronų akiračio vienu pavidalu (dramaturgo, scenaristo, sceninio vyksmo organizatoriaus), žiūrėk, jau išplaukia jame kitu (recenzento, vertėjo, festivalių žiuri nario ar vadovo, performerio, skaitovo [labiau norėtųsi sakyti - giedotojo], ar teatrinį vyksmą apmąstančio eseisto) pavidalu. Gal tik karoliukų ant aksominių karalienės suknelės rankovių dar neteko siuvinėti, - nors vėlgi, naujoji knyga liudija: vieną Dezdemoną nuo Transilvanijos šalčių ir ukrainiečių režisieriaus gaivalo pridengė taipogi knygos autoriaus rankomis teatro sandėlių šabakštynuose suieškoti nėriniai.
Šios įvairialypės veiklos trajektorijos ir sužymėtos naujojoje knygoje: tiek paties autoriaus tekstuose, tiek juos aplipusiuose komentaruose, įvairių posėdžių protokolų, teatro programėlių ir recenzijų fragmentuose, bei (o tai ypač glosto širdį ir džiugina akį) gausiai šios knygos-albumo puslapius ataudusiose fotografijose. Žiūrint iš kitos pusės, „Bermudų trikampis" - tai neįprastos, nesušukuotos struktūros, natūralų augalą su gausybe šakų ir atšakų primenanti teatro istorijos knyga. Paliečianti daugybę svarbių gyvojo teatro Lietuvoje faktų ir aspektų plius dovanojanti nemenką užsieninio - iš esmės Vakarų ir Rytų Europos teatro - konteksto sinchroną. Tik skaityti ją reikia atmetus studentiškus įpročius laukti iš knygos gatavo konspekto. Tada nesunkiai susidėlios ir asmeninės Rolando Rastausko teatro teorijos dėlionė - tarpais iš jos, tiesa, kyšo labiausiai idealistinės teatro etikos ausys.
Kruopštus skaitytojas (arba koks teatrologas-archeologas) čia ras daugybę paslapčių, padėsiančių į teatro mechanizmų pasaulį užeiti per tarnybines duris. Čia turiu galvoje ne įvairiausius faktus ir užuominas apie svarbias lietuvių (ir ne tik) teatro personalijas (nors šito irgi nestinga - tik tokios užuominos jaunai galvai gali būti pavojingos: užuot atskleidusios, nuvedusios, įvesdinusios - jos gali paklaidinti). Ne, šioje knygoje itin kruopščiai raginčiau ieškoti daugiau ar mažiau paslėptų nuorodų apie sceninio vyksmo ir jo suvokimo mechanizmus: tą subtiliąją aktoriaus-ir-žiūrovo sąveikos mašineriją, kurios neregimi krumpliaračiai, sėkmingai sukibę ir įsisukę, gali sukelti taip pageidaujamas, gaivinančias, naujam gyvenimui masinančias audras, viesulus, ugnikalnių išsiveržimus ir dvasią išlaisvinančius tektoninius lūžius skaitančiojo sąmonėj ir savimonėj.
Vienur tas nuorodas palieka Rolandas Rastauskas - teatro eseistas, ar tiesiog kritikas, kartais retorinėm priemonėm susimažinęs iki menkiausio sraigtelio ir pasivadinęs reporteriu ar inspektorium, kitur - atlikėjas, stovintis apšviestojoje barikadų pusėje. Čia hipotetiniam teatrologui-archeologui reikėtų būti itin atidžiam: nes knygos autorius su neva atsainia šypsena dėstydamas kokio įvykio faktografiją, vieną po kitos ant stalo netikėtai numeta atverstas sceninių tikslų ir siekių kortas.
Tie Rolando Rastausko „punktai sakymų" apie teatrą dažnai yra žinomi universalūs teatro etikos ir estetikos postulatai. Klausimas, kaip jie išsakomi. Grūmojanti rūsti didaktika (o taip, tai ji!) čia dažniausiai suslapstyta po Joriko kepuraitėm, todėl praryjama be jokio pasipiktinimo. Priešingai - dažniausiai susigraudinam netikėtai užklupti arba užspringstam lyg oro gūsiui siūbtelėjus pro netikėtai atlapotas duris. Konteksto išmanymas pavydėtinas. O itin jautrų ir įžvalgų teatro matymą užfiksavusius formuluočių perliukus jauni aktoriai galėtų išrašyti ant mokomosios studijos sienų, o būsimieji teatrologai - įsikelti į kompiuterių ekranų užsklandas, kad ištikus neišvengiamoms recenzijos rašymo komoms, tie drąsinančiai prabiltų iš besibaudžiančio užtemti kompiuterio ekrano.
Pavyzdžiui: „Tai ne žodis kūnu, o priešingai - kūnas žodžiu virsta teatre." „Spektaklis, o ne teatras yra režisieriaus tikrieji namai." „Oda, o ne štampuotomis smegenimis [...] vertinti šituos opusus." „Aktoriai, grąžinantys teatrą į jam prideramą vietą - ten, kur dūžta širdys"; „Teatro aukštikalnės visada stūkso kažkur pačioje apačioje - giliausio žmogiškojo patyrimo šachtose. Teatras yra ribinių situacijų zondavimas, kai netgi gulėdamas giliausiam dugne dar girdi tą vos ne anekdotišką beldimą iš apačios." Bene didžiausią įspūdį daro tai, kaip Rolandas Rastauskas, aprašydamas vadinamojo nedraminio teatro pavidalus, formuluoja sunkiausiai įvardijamus dalykus: su visad tiksliai nutaikytu geluonim. Į ką tas geluonis taiko? Manyčiau, į tai, kas mumyse gyviausia ir skaudžiausia: į tikrumo ir autentiško dalyvavimo savo gyvenimuose ilgesį.
---
Ir - stambiausias šios knygos perlas: pirmą kartą visa publikuojama 1980-tųjų metų pjesė „Bermudų trikampis". Jos nelemties istoriją rasite knygoje. Bet raginčiau nesilaikyti chronologijos ir pradėti nuo pačios pjesės skaitymo: garantuoju nuostabų vakarą ir nuostabą - kodėl niekas lig šiol pjesės nestatė. Ir, žinoma, labai stebėsiuos, jei išėjus knygai niekas iš jaunų (ar nelabai jaunų) režisierių nesiims „Bermudų trikampio" statyti. (Nors, pavartodama bene mėgiamiausią autoriaus pertarą „neslėpsime", puikiausiai matau čia Oskarui Koršunovui artimas temas ir jo mėgstamų maksimalių emocinių iškrovų pasažus). „Bermudų trikampyje" galima rasti viską, ko reikia kelionei su užmoju: minimalistinėm dialogo replikom sukapotą maksimalią jausmo įtampą, kuriai tarpais leidžiama prasivežti ilgom, skyrybos ženklų nestabdomom išsisakymų papliūpom. Ir niekad sentimentalios ašaros neblausiamą asketišką ironiją, kurios niekaip nesinori vadinti elegantiška - mat jai tenka dorotis su daug šiurkštesniais, tarpais kruvinai žeidžiančiais gyvenimo turiniais, kurių prisilietusios elegancijos pirštinaitės greitai nueitų skutais.
Laimingieji režisieriai ir aktoriai, kurių dar laukia susitikimas su šia pjese, ras joje fragmentą Lietuvos istorijos prieš geras tris dešimtis metų: sostinės blokiniame vieno kambario bute sutalpintą autentišką minimalistinį modelį terpės, anuomet vadintos „inteligentija". Ras anos mirtinai sustingusios Lietuvos, dar nepaliestos pervartų vėjų, Herojų ir Antiherojų (jeigu tos sąvokos šiandien dar ką nors reiškia) - Mokinį ir Mokytoją. Ras joje neišlankstomus meilės trikampius ir lemtingą, į archetipinių gretą įsirašančią meilės istoriją. Plonytės trūkinėjančių tušo linijų trajektorijos Lietuvą čia susieja su priešinga pusrutulio puse, Japonija. Pastarąją įkūnija keturiasdešimtmetė japonė smuikininkė nežinia kokių vėjų atnešta ir inkliuzu įstrigusi Vilniaus miegamojo rajono daugiabutyje. Ras tragišką atomazgą ir Nekrošiaus „Otelą" primenantį finalą. Ir, nepaisant patirties, netekties ir nevilties, pro kiekvieną žodžio porą iškvepiamą labai aukštą natą, kurios nesinorėtų įvardinti, bet kurią jie būtinai turėtų išgirsti.
Aptrupėjusių raidžių istorijos
Vaidas Jauniškis
Scenos meno santykis su istorija komplikuotas genetiškai: spektaklis, paklūstantis čia ir dabar karmai, vėliau nugula vien kritinės analizės raidėmis į knygą ir iš ten prikeliamas geriausiu atveju atsiminimais - kol dar yra su kuo jais dalintis. Be gyvo liudytojo žodžio tai tėra statistika, neturinti nieko bendra su anuomet ir anaten, t.y. su realiai kadaise užsimezgusiu žiūrovo ir kūrėjo ryšiu. Tačiau istorija, virtusi materija - knyga, išsyk tampa ir visavalde: jei joje kažko nėra, vadinasi, nebuvo visai.
Su Rolando Rastausko naujojoje tekstų apie teatrą rinktinėje „Bermudų trikampis" (Kultūros meniu, 2012) aprašytais įvykiais dar sudėtingiau: iš jų visų tik „Lenktynių aitvaras" švinu įlydytas trečiojon „Lietuvių teatro istorija. 1970-1980" knygon. Nes pjesei (ir jaunajam dramaturgui) pasisekė būti pastatytam Jaunimo teatre, t.y. oficiozinėje scenoje. Visa kita tokių „aukštumų" nepasiekė, nes buvo kuriama bei vykdoma (nes „vyksmas") Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto laiptinėje, Klaipėdos „Barotti" galerijoje ar vakare „Meno forto" atidarymui. Ir dar tolimesniuose pakraščiuose, paraščių paraštėse. Bet prisiminimų puslapiai teigia: judėta, nerimta, nesitaikstyta! Todėl visai nelauktai išlenda asociacija iš kitos anos epochos: ši knyga galėjo vadintis „Ir tuomet dirbome Lietuvai". Tik, skirtingai nei pastaraisiais metais vis mus atakuojančios tokios auto-reabilitacinės sagos, šia knyga nieko nenorima reabilituoti. Nebent - keliais momentiniais įbrėžimais - Lietuvos avangardinės scenos (kokia ji bebūtų buvusi) lentas.
Susiduriama ir su kitu istoriografiniu fenomenu: tų įvykių, ko gero, niekas, išskyrus patį akcijų autorių ir dalyvį, neužfiksavo, vadinasi, turime reikalą su beveik nepatikrinamais šaltiniais, - nebent juos kada vėliau patvirtins ne scenos kritikai (šie jais programiškai nesidomėjo), bet šiuo menu kur kas labiau rūpinęsi saugumiečiai. O kol kas tai - vienos Ypatos kronika, todėl itin subjektyvi ir tuo pačiu - gerokai gyvesnė nei apžvalginiai tekstai oficiozinėse istorijose. O primenamos (daugeliui ir atrandamos) istorijos nuo šios knygos pasirodymo įteisina visus joje aprašytus scenos gestus ir judesius: taip buvo, ir jau nė kirviu neiškirsi šitų įrantų iš LT (Lietuvos Teatro) kraštovaizdžio.
Yra ir kažkas likimiško šioje Rastausko klajonėje: pasirinkęs tą meno atšaką (vėl marginalija, savos scenos kvadratas svetimoje!), kuri tuomet dar jaunuoliui galėjo tapti deguonies baro kamera (nes, rašo įžangoje, „teatre jis pasijusdavo patekęs į sustojusio laiko spąstus"), autorius joje ir pasiliko - itin trumpiems seansams: „Lenktynių aitvaras" išsilaikė mažiau nei dvejus metus, kitos dramos nepastatytos, nespausdintos, kai kas išvydo prožektorių šviesą vienam vakarui. Tai tikriausiai natūralus Kitokio (K - ir kafkiškąja prasme) teatro likimas šioje šalyje, toks skirtingas nuo mylimų kaimynų lenkų scenos. Bet kompensacijos laukė kitur: svečiose šalyse nelįsta draugauti su „apelsininėmis alternatyvomis", o gretintasi prie didžiausio lenkų šlėktos Kmitico - Daneko Olbrychskio. Kad po to apmaudžiai būtų konstatuota - „po jų nors ir tvanas" (įstabi kultūrinė aliteracija!).
Buvo ir kitų reabilitacijos (meno ir savojo ego) kurortų, ir apie juos - antra knygos pusė, privatūs ir oficialesni vizitai, žiūrovo ir žiuri rolės, nesibaigiančios pažintys su barmenais ir teatrovumenėmis. Be abejo, pranašas ten, ne šičia. Visa tai filigraniškai raižoma ant tos beveik atrastos teatrinio Gralio taurės - Bonos bienalė, Anglija, Vroclavas, Torūnė etc. etc. Čia jau gėriesi tik Rolandui Rastauskui būdingo stiliaus įmantrybėmis, pasažų temporitmu, frazės kvėpavimo technika, žodžio ir jam suteiktų iškart kelių parafrazių aidais, nuolatiniais verfremdungais nuo dalyvio į stebėtoją (štai kur tikrasis žodžio teatras!). Nuotraukos iš neįvardinto ciklo („Mano gyvenimas mene"?) - tikriausiai tai ir padaro įvairiuose leidiniuose spausdintus tekstus knyga (dailininkas Gytis Skudžinskas), o aptrupėjusios pavadinimo ir skyrių raidės gali sufleruoti istorijos plėnis ar tai, kad tekstas - ne Tytuvėnų bažnyčios monstrancijos, jis išlieka. Ypač kai Rolandas „įjungia" savo stebėtojo žvilgsnį ir kalba apie Theater der Welt festivalio klubą: „Čia visi bus reikalingi, išskyrus tą dieną vaidinusią trupę. Pastaroji netruks nuo visų atsitverti šokiais ir alkoholiais. (...) atskira pietaujančių (paprastai po vidurnakčio) rengėjų komanda, baro prieigas okupavusi bulgarų egzilų ir Sofijos semiotikių (nerimuoti su nuotykių!) sekcija, kažkur septintam plane - neaiški lietuvaitė iš neaiškaus universiteto (...) Visada sėdės koks nors Buda su skrybėle ir paniekos kauke kiekvienam, priartėjančiam prie Jo Didenybės arčiau nei per pėdą. Visada bus Mama Žąsis iš Vakarų, prie kurios lipte lips ambicingos ir negražios Vidurio „Ritų" europietės - režisierės, prodiuserės ir jų ištikimos palydovės." (p. 207). Šią teisybę patvirtinti - ir istoriją legitimizuoti - gali kiekvienas, lankęsis festivalyje bet kuriame pasaulio kampe (išskyrus LT, nes čia nėra teatro klubų). Todėl jei anksčiau tarpais ir abejojai skelbta tiesa, nuo šio puslapio gali atsipalaiduoti: tai, gerbiamieji, jau klasika.
