Vaida Kalkauskaitė ir Ruslanas Baranovas
Liepos dvidešimt trečią dieną DOXA redaktoriai Vaida ir Ruslanas viešėjo Šiaurės Vasaros Universiteto (NSU) ir Europos Humanitarinio Universtiteo (EHU) organizuotoje žurnalistų dienoje, kurios metu jie gavo progą pakalbinti vieną iš pagrindinių keletą dienų Druskininkuose vykusio Šiaurės Vasaros Universiteto suvažiavimo kalbėtojų - Robertą Mock. Ji - performatyviojo meno tyrinėtoja, aktyvi feministė ir šiaip nepaprastai charizmatiška asmenybė. Suvažiavime Roberta skaitė pranešimą pavadinimu „Bitches Brew“ apie šiuolaikinio meno, menininko ir konkrečiai performanso žanro ypatumus, virtuoziškumą bei kontroversišką meno kūrinio ir menininko santykį.
Ruslanas: Galima pastebėti, kad meno diskurse vyrauja tam tikri performansų stereotipai. Ką galite apie juos papasakoti, iš ko jie kyla ir kiek juose tiesos?
Roberta Mock: Manau, kad vienas didžiausių stereotipų - manymas, kad performansų autoriai yra narcizai, tenorintys pasirodyti. Taip pat - kad menininkai, dirbantys su performansais, tiesiog šitaip iškelia savo traumų terapiją į viešumą. Nemanau, kad tai tiesa, nes kiekvienas geras performansas privalo būti atgręžtas į kitą, jis negali tiesiog šaukti „aš, aš, aš“. Panašiai kalbama apie autobiografinius performansus, kurie tapo svarbiu žanru Didžioje Britanijoje. Į juos puikiai sureagavo kritikai, pabrėžę, kad autobiografijos esmė yra kviesti atrasti save kitų istorijose, nesijausti tokiam vienišam pasaulyje, dalintis patirtimis. Taigi, manau, didžiausias stereotipas yra šis - performansų menininkai yra į save atsigręžę narcizai, bandantys viešai susidoroti su savo traumomis. Žinoma, tokių menininkų yra, ypač rizikinguose kūno meno baruose, bet tai nėra sveikintina praktika.
Ruslanas: Kas padaro performansą performansu ir, dar svarbiau, kas padaro performansą meno kūriniu?
Roberta: Mes kalbame apie performansą, kaip įvykį meno scenoje. Tačiau taip pat galime performansu vadinti tai, kokius batus šiandien apsiaviau. Šį mano aktą galime vertinti kaip performansą. Tad iš esmės apie viską galime kalbėti kaip apie performansą. Dėl to ribos yra išblukusios. Reikia pradėti nuo to, ką vadiname performansu. Performansas visada yra komunikacinis įvykis, aš visada komunikuoju su kažkuo. Antra, jis turi ribas laike, jis turi pradžią ir pabaigą. Net jei tu jų nežinai, kažkas kitas žino, kada jis prasideda ir baigiasi. Be to, manau, kad performansas yra sudarytas iš apgalvotų ir sąmoningų veiksmų, kurie jį ir steigia. Netgi jei kalbame apie gyvūnų performansus, nors su pastaraisiais ir nedirbu, pvz., ruonio pasirodymą vandens parke, kažkas turėjo jį ten nuvežti, suplanuoti visą įvykį ir t.t. Taigi, turi būti komunikacija, laikas ir sąmoningas jo suplanavimas. Kas man tai padaro menu? Performansas yra menas tuomet, kai jis pranoksta save ir nurodo į kažką daugiau. Tai gali būti kažkokia simbolinė plotmė, bet tai gali būti ir filosofiška, kai šis susibūrimas kartu, komunikacinis įvykis atveria stipriau estetizuotą mudviejų sąveikos formą. Taigi performansas turi būti savimi ir kažkuo daugiau. Jis turi būti įvykiu, kuris atveria daugiau nei save. Jei tai pavyksta, tuomet jis yra meninis performansas.
Neseniai skaičiau apie puikią iniciatyvą: teatras leido apsilankyti spektaklyje ar performanse ir mokėti už jį tik jam pasibaigus, jei žiūrovui patiko tai, ką matė. Į teatrą atėjo dvigubai daugiau žmonių, šiek tiek padidėjo ir už bilietus sumokėtų pinigų kiekis, žinoma, ne dvigubai. Žmonės galėjo ateiti paeksperimentuoti, pažiūrėti kažko naujo.
Ruslanas: Na, o jūs ar viską matote kaip performansą?
Roberta: Ne, ne... Kai manau, kad kažkas yra verta tirti, tuomet galiu į tai žvelgti kaip į performansą. Tiesiog tai man padeda geriau suprasti procesus ar dalykus. Bet jei į viską žvelgčiau kaip į performansą, būčiau nusiplūkusi ir man būtų nuobodu. Tiesiog reikia teisingai pasirinkti prieigą prie to, ką sutinki gyvenime. Žinote, daug kam atrodo, kad performansas yra kažkuo netikras. O man atrodo, jog performansas yra autentiškas.
Ruslanas: O kodėl meno pasaulis apskritai taip pamėgo performanso žanrą?
Roberta: Dirbdama radikalaus performanso tyrimų lauke, pastebėjau, kad, ypač Britanijoje, žmonės į performanso meną ateina iš dviejų labai skirtingų tradicijų. Vieni ateina iš vizualinių menų, kiti ateina iš teatro. Taigi viena mąstymo tradicija yra susieta su žodžiais, su istorijomis, naratyvais, o kita su vizualika. Prieš 15-20 metų nebuvo sunku pasakyti, kuris performanso meno atstovas iš kur atėjo: dauguma atėjusių iš vizualinių menų buvo skulptoriai, jie pradėjo naudoti savo kūną kaip tam tikrą politizuotą skulptūrą. O iš teatro atėję žmonės buvo pavargę nuo reprezentacijos ir mimezės, visos natūralistinės teatro tradicijos, kur viskas, kas buvo vaizduojama scenoje, buvo vaizduojama kaip „normalu“, nors scenoje dažnai buvo rodomi blogiausi mūsų visuomenės bruožai. Taigi tiek vieni, tiek kiti pradėjo kurti nereprezentacinį meną, kurio nebūtų įmanoma parduoti. Ironiška, bet dabar autoriai parduoda artefaktus, naudotus performansuose. Ar tai atsako į klausimą? Na, matote, žmonės tiesiog pradėjo manyti, jog kūnas geriausiai išreiškia tai, kas asmeniška, kaip tai, kas politiška. Taigi performanso menas didele dalimi įkvėptas feminizmo, homeksualų patirčių, juodaodžių patirčių ir t. t.
Ruslanas: Ar meninė vaizduotė gali pranokti kapitalistinę vaizduotę, dominuojančius diskursus ar galios struktūras?
Roberta: Aaaa... Ne, aš nemanau, kad tai įmanoma. Tam tikru aspektu tai susiję su tuo, kad, jei apklaustume žmones gatvėje, 80 procentų jų nenorėtų, kad menas būtų finansuojamas iš valstybinių lėšų. Mes naudojame demokratinį žodyną, sakome, kad menas yra visiems, bet mano kaimynas nenori meno. Jis puikus vyrukas, bet jis nenori meno. Todėl demokratinis žodynas čia nelabai tinkamas. Visgi menas gali pakeisti tam tikrų žmonių gyvenimus, visų pirma, versdamas juos susidurti su tuo, ko jie neapmąstė ar nemanė esant svarbų. Aš nežinau, kiek, tarkime, kūno performansai turėjo įtakos homoseksualų santuokų įteisinimui. Visgi, estetinė veikla, ir, žvelgiant plačiau, meniniai performansai, dažniau priskiriami pramogų verslui, tikrai turėjo įtakos. Miley Cirus ar Beyonce turėjo didžiulę įtaką kūno politikai ir tam, kad daug jaunų merginų save sieja su feminizmu, kad ir ką apie Miley ar Beyonce´s feminizmą begalvotume.
Žinote, prieš dvidešimt metų, man pradėjus dėstyti kursus, skirtus feministiniams performansams, aš klausdavau studentų, kiek iš jų save laiko feministais? Trys ketvirtadaliai pakeldavo rankas. Prieš dešimt metų auditorijoje, kurioje būdavo 30-40 žmonių, tik viena mergina nedrąsiai pakeldavo ranką. Auditorijoje sėdintys studentai į mane žvelgdavo, tarytum aš badyčiau jiems veidus adatomis, jie buvo pikti ir t. t. Bet per paskutinius kelerius metų tai pasikeitė. Apie 75 procentus pirmakursių, uždavus šį klausimą, vėl pakelia ranką! Manau, kad tai įvyko dėl pramogų pasaulio įtakos. Taigi... Regis, aš pakeičiau savo atsakymą, bet tai priklauso nuo to, ką laikome menu (šypsosi).
Vaida: Jūs kalbate apie feminizmą ir pramogų pasaulio moteris, kurios formuoja požiūrį į jį. Tačiau kur šiame diskurse slypi moteriškumas? Ar moteriai jis būtinas ir kiek būtinas?
Roberta: Man moteriškumas yra kažkas, ko padedama, moteris gali išreikšti save. Tai nėra kažkokia esminė ar prigimtinė savybė. Jei tu nori būti su žmonėmis, kurie vertina moteriškumą, tu sumoteriškėji. Tai yra būdas išreikšti džiaugsmą, savo asmeninį požiūrį į grožį. Taigi man labiausiai patiktų, jei ateityje moteriškumo samprata būtų pamiršta. Moteriškumas ir su tuo susiję meno kodai nėra kažkas, į ką reikėtų tikėti.
Vaida: Šoktelėkime atgal prie meno. Savo paskaitoje, kurią skaitėte NSU, užsiminėte, kad šiuolaikinis menas pamiršo virtuoziškumą. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?
Roberta: Menininkas turi gebėti valdyti tam tikras technikas, kad įgautų reikiamo tikslumo. Kūno performanso autorius turi žinoti, ką daryti, kad nesusižeistų, dainininkas turi mokėti valdyti balsą. Bet išties posūkis link konceptualaus meno praktikų atvedė prie to, kad dažnas menininkas nebemano, kad jam to reikia. Jie mano, jog jiems pakanka visiškai pradinių žinių ir įgūdžių, kurie leidžia jiems atlikti kūrybiškus politinius performansus. Tai - neoliberalizmo įsigalėjimo universitetuose ir meno mokyklose pasekmė. Studentai nebeturi praleisti visos dienos universitete, būti šalia savo mokytojų, stebėti, kaip jie kuria, ką jie daro, visą dieną, kiekvieną dieną. Viso to buvo atsisakyta, nes tai paprasčiausiai brangu. Ir tai puikiai atitinka neoliberalią ideologiją: mokyti yra pigu, visi patenkinti, studentai gauna puikius pažymius, išlaiko aukštą savivertę. Bet artėjame prie epochos, kur menininkas sukuria idėją, o ją įgyvendina technikai. Taip mes prarandame ryšį su auditorija. Jaunieji menininkai gali turėti didelių problemų su savo idėjų ir savęs raiška.
Vaida: Ar galime tikėtis, kad virtuoziškumas sugrįš?
Roberta: Bet juk tai taip brangu, tiesa? (juokiasi)
