Neseniai Menų spaustuvėje įvyko festivalis „Kitoks teatras vaikams". Greta nepaprasto grožio šokio ir lėlių spektaklių, vaikams pasiūlytas ir rimtas, probleminis kūrinys „Neklausinėk, Julyte!". Šiame pagal Danielio Callo pjesę pastatytame spektaklyje rodomas šeimos gyvenimo epizodas, kurio metu šešiametei Julei tenka susidurti su dviejų artimų žmonių netektimi. Apie tai, kaip ir kodėl gimsta probleminis teatras vaikams kalbamės su spektaklio režisiere Agne Dilyte.
Pradėti norisi klausimu: kodėl pasirinkta kalbėti apie mirtį? Kokias idėjas norite perteikti, kokias problemas iškelti?
Tai spektaklis-eksperimentas temos prasme. Jame vaikams kalbama apie mirtį, keliami egzistenciniai klausimai: kas yra mirtis, kur žmonės keliauja po mirties, kodėl serga ir miršta maži vaikai - juk tai neteisybė gyvenimo logikos prasme, jei manome, kad serga ir miršta tik seni žmonės. Čia taip pat kalbama apie vaiko smalsumą, troškimą suprasti tai, ko dažniausiai nesuprantame mes patys, suaugusieji, rasti atsakymus į amžinuosius klausimus. Pagrindinė mano idėja - su vaikais reikia kalbėti rimtomis temomis, kurti kitokį teatrą vaikams.
Spektaklis skirtas vaikams, o jie, kaip žinome, jautri ir įnoringa publika. Ką darote, kad kalbant tokiomis rimtomis temomis būtų išlaikytas mažųjų žiūrovų dėmesys?
Vaikų publika yra specifinė, jų dėmesingumą tenka nuolat valdyti žaidžiant spektaklio ritmu, kontrastais: ramesnę, gilesnę sceną turi keisti dinamiška, žaidybinė, judri, kupina humoro scena. Vaikų dėmesį išlaiko aktyvus veiksmas, žaidimai, nuolat kintančios aplinkybės.
Į spektaklius vaikai dažniausiai ateina su tėvais. Ar yra šiame spektaklyje kas nors, kas būtų skirta tik vaikams arba tik suaugusiesiems?
Spektaklis skirtas visai šeimai, bet pirmiausia - vaikams, tad buvo stengiamasi kalbėti kuo paprastesne, žaismingesne kalba, nuolat ieškota ir veiksmo žaismės. Manau, kad pati spektaklio tematika jaudina visus. Scenoje matomi tėvų ir vaikų santykiai yra patrauklūs tiek tėvams, tiek vaikams, čia visi atpažįsta save. Tačiau sąmoningai buvo siekiama kurti spektaklį vaikams ir ieškoti sprendimų, suvokiamų vaikų publikai.
Minėjote spektaklio tematiką. Kiek, Jūsų manymu, ji aktuali, atpažįstama žiūrovams? Ar turėtų jie susitapatinti su personažais, kad būtų lengviau suprasti visą spektaklio problematiką?
Artimo žmogaus praradimas, susidūrimas su liga, išsiskyrimo skausmu - labai aktualios temos. Tai savo gyvenime neišvengiamai patiriame mes visi, mums visiems dėl to skauda. Jei publika, žiūrėdama spektaklį, verkia, manau, jai šios problemos atpažįstamos, paliečia emocinį pasaulį, skverbiasi į pačią širdį ir randa ten atsaką. Manau, žiūrovai susitapatina su personažais - tai natūralu ir būtina, mat įvyksta atpažinimas. Stebėdami sceninį vyksmą, žiūrovai turi matyti save, atpažinti savo gyvenimą, ieškoti ar rasti atsakymus į sau rūpimus klausimus ar tiesiog įsitraukti emociškai ir apsivalyti verkdami, juokdamiesi, reaguodami. Nematau prasmės kalbėti apie tai, kas rūpi tik man vienai ar saujelei rinktinės publikos. Teatras privalo būti aktualus, alsuoti šia diena, tuo, kas rūpi žmogaus protui ir širdžiai. Aktualumas, problemos aštrumas palaiko teatro gyvybingumą, reikalingumą. Jei taip nėra, toks teatras - miręs. O režisierius, nejaučiantis, kuo gyvena šios dienos visuomenė - autistas.
 |
| Režisierė Agnė Dilytė |
Grįžtant prie paties spektaklio, būtų įdomu sužinoti, kaip elgėtės su dramaturgija: gal keitėte, papildėte tekstą, kad pavyktų užmegzti intymesnį ryšį su žiūrovais?
Naudojome savo sugalvotus tekstus, dialogus. Jų prireikė papildant mintį, praplečiant dramaturgo pasiūlytas situacijas. Pavyzdžiui, kadangi mūsų sprendime veikia tėtis suomis, panaudojom kelias frazes, vaikams išteisinančias aktoriaus akcentą. Suprantama, suaugusieji suvokia užsienietiško akcento mintį, tačiau vaikams tą kartais tenka paaiškinti. Naudojome ir savos kūrybos dainas, įvedėme žaidimų. Visa tai gimsta spektaklio kūrimo proceso metu, suteikia šilumos, atpažįstamumo jausmą.
Esate sukūrusi ne vieną spektaklį vaikams ir suaugusiesiems. Kuo išsiskiria spektaklio vaikams kūrimas? Galbūt naudojote kokias nors ypatingas priemones?
Skiriasi pirmiausia tuo, kad vaikams dera kalbėti žaismingai, paprastai, lengvai ir pozityviai. Spektakliui vaikams aš keliu aukštus etinius ir estetinius reikalavimus. Kurdama vaikams, net kuriu specifinę darbo atmosferą: kuo mažiau konfliktų, jokių keiksmažodžių, suaugusiųjų gyvenimo purvo - griežtai! Esu įsitikinusi, kad visa tai persiduoda bendrai spektaklio atmosferai. Proceso metu sąmoningai kuriu pozityvią, linksmą, kūrybišką darbo atmosferą. Spektaklis vaikams, mano akimis privalo būti šviesi, spindinti, pozityvi erdvė - jokios agresijos, vaikų „gąsdinimo", kuo mažiau šiurkštumo ir panašiai. Tai - vienas svarbiausių mano reikalavimų.
Šį spektaklį kūrėte su jaunais „Trupės liūdi" aktoriais. Kaip sekėsi bendras darbas?
Aktoriai nedarė didesnės įtakos spektaklio kūrimui: scenų sprendimus ir estetinę kryptį rinkausi pati. Tačiau mano nubrėžtuose ribose jie turėjo nemažai laisvės improvizacijai: skatinau, provokavau jų kūrybiškumą, organiką, savitą požiūrį į vaidmenį. Vaidinant spektaklius, tie vaidmenys auga, tobulėja. Labai džiaugiuosi kiekvienu spektaklio metu įvykusios improvizacijos blyksniu: tai palaiko gyvumą, nuoširdumą, atskleidžia čia ir dabar stebuklą.
Kalbino Kristina Steiblytė
