Rugpjūčio 9-11 dienomis, Svencelėje vyko Lietuvos lėlininkų stovykla, kuri iš visų Lietuvos kampelių sutraukė šio meno puoselėtojus intensyviai kūrybinei treniruotei prieš naująjį teatro sezoną. Stovykla organizuojama antrą kartą, po trejų metų pandeminės pertraukos. Stovyklos organizatorius - Lietuvos nacionalinis UNIMA centras (Lietuvos lėlininkų sąjunga), priklausantis ir tarptautinei 1929 m. Prahoje įkurtai UNIMA (Union Internationale de la Marionette) organizacijai. Stovykloje dalyvavo edukatoriai ir lėlių teatro praktikai iš Vilniaus teatro „Lėlė“, Kauno valstybinio lėlių teatro, Klaipėdos lėlių teatro, Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“, Marijampolės lėlių teatro ir individualiai kuriantys lėlininkai.
Viena iš stovyklos organizatorių, Klaipėdos lėlių teatro vadovė Aušra Juknevičienė pasakojo: „Stovyklos idėja gimė bendruomenės susirinkime, siekiant sujungti lėlininkų ryšius, idėjas. Norėta susitikti, dalytis sukaupta patirtimi. Juk kiekvienas iš mūsų tobulinasi individualiai, o patirtis taip ir nugula kūrėjų asmeniniuose „stalčiuose“. Džiugu, kad šią idėją finansavo Lietuvos kultūros taryba ir stovykla sulaukė didelio lėlininkų susidomėjimo bei atgalinio ryšio“. Ir nors susirinkusiųjų atsineštos patirtys buvo labai skirtingos, tačiau tai leido įvairiapusiškai pažvelgti į praktikuojamą discipliną ir diskutuoti bei svajoti, kokia kryptimi gali judėti Lietuvos lėlių teatras.
Stovykloje vyko įvairios paskaitos, kuriose patirtimi ir aktualia teorine informacija dalijosi ne tik lėlių teatro kūrėjai, bet ir kultūros vadybininkė, prodiuserė Goda Giedraitytė. Dramaturgas, audiovizualinio meno kūrėjas Rimantas Ribačiauskas dalijosi mintimis apie kūrybą: kaip svarbu nesistengti įtilpti į konkretų kūrybinio sumanymo apibrėžimą (verčiau palikti šį darbą teatrologams ir kultūros kritikams), o geriau mėgautis kūrybiniu procesu ir gerai pagalvoti, ką iš jo galėtų išmokti ar pasiimti įvairios bendruomenės. Videomenininkas Mikas Žukauskas savo paskaita bandė provokuoti ir klausė „Gal nenaudokime video?“, bet čia pat apžvelgė, kaip plačiai gali būti naudojamas videomenas teatre. Priminė, kad šiandieniame pasaulyje menininkui nebeužtenka vien tik pasinerti į kūrybą: jis nebegali atsiriboti nuo poreikio suprasti, kaip funkcionuoja kultūros laukas, privalo rūpintis nuolatiniu savo kompetencijų ir žinių tobulinimu, o apgalvotas bendradarbiavimas su įvairiais, skirtingų disciplinų menininkais gali stipriai praturtinti kūrybines užmačias.
Lietuvos nacionalinio UNIMA centro vadovė ir Klaipėdos lėlių teatro aktorė, režisierė ir lėlininkė Aušra Bakanaitė dalijosi patirtimi, įgyta pas lėlininkę-konstruktorę Alice Therese Gottschalk: „Ši kūrėja savo pirmąją marionetę sukonstravo būdama vos 16-os metų! Ji lankė daugybę seminarų, tarp jų ir pas profesorių Albrechtą Roserį. Baigusi vidurinę mokyklą įgijo plastiko ir gumos mechanikės specialybę įmonėje „Teufel Prototypen“, o 2000 m. pradėjo mokytis lėlių meno Ernsto Buscho vaidybos mokykloje, Berlyne; 2002-2004 m. studijavo lėlių teatrą Štutgarto muzikos ir scenos menų universitete. Šiuo metu ji dirba savo įkurtame FAB teatre. Alice tarp Vokietijos lėlininkų yra labai gerai žinoma konstruktorė. Mane žavi ir įkvepia jos nesustabdomos kūrybinės paieškos, atvirumas ir lengvumas“, - dalijosi įspūdžiais Bakanaitė. Paskaitoje ji taip pat pristatė daugybę aktualių ir įdomių Vokietijos lėlių teatro pavyzdžių, iš kurių įsiminė Gottschalk bandymai sujungti lėlių teatrą ir robotiką. Be to, Bakanaitė papasakojo, kiek daug reikia turėti inžinerijos ir matematikos žinių, norint sukonstruoti „teisingai“ veikiančią marionetę.
Dar vienas Lietuvoje vis dar labai retai sutinkamas lėlės tipas, su kuriuo plačiau galėjo susipažinti stovyklos dalyviai, buvo bunraku. Tai Japonijoje populiarus klasikinis lėlių teatro žanras, kurio tradicijos siekia XVII a. ir vadovaujasi griežtais kanonais. Bunraku išsiskiria tuo, kad čia vieną lėlę animuoja iškart trys lėlininkai. Šiomis dienomis Vakarų Europos teatre vis daugiau naudojamos bunraku bruožų turinčios lėlės, pavyzdžiui, tarptautiniu mastu yra žinoma trupės „Blind Summit“ kūryba; su šia trupe nuo operos „Madam Baterflai“ (rež. Anthony Minghella, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2006) premjeros dirba šokėjas-aktorius ir lėlininkas Augis Slavinskas. Savo paskaitose jis pristatė pagrindines bunraku tipo lėlės valdymo technikas, naudojamas „Blind Summit“ trupėje. Taip pat papasakojo apie svarbiausius „gyvojo plano“ aktoriaus ir lėlės santykio kūrimo scenoje principus, bei praktiškai leido susipažinti su šia sudėtinga lėlės valdymo technika.
Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Indrė Endriukaitė dalijosi patirtimi, kurią įgijo Tarptautiniame Royʼaus Harto menų centre Prancūzijoje, kur, gavusi Lietuvos kultūros tarybos mobilumo stipendiją, dalyvavo eksperimentinėse dirbtuvėse „Suteik balsui kūną ir kūnui balsą“. Savo paskaitoje-praktiniame seminare Endriukaitė pristatė, kaip pasitelkiant tam tikrus fizinius pratimus ir meditacijas galima išlaisvinti balsą, siekiant atrasti jo gelmę ir galimybes. Aktorė pasakojo, kad dirbtuvėse įvykę atradimai vėliau itin pasitarnauja teatre kuriant vaidmenis, nes padeda atrasti ir pajusti balso jėgą. Be to, ir ji pati išmoko nemažai naujų dalykų: „Stovykla buvo gera proga pabūti kartu, užmegzti ryšį. Komandinės užduotys suburia, leidžia „pačiupinėti“ vienam kitą ir pažinti, pajusti energiją, o paskaitos plečia akiratį. Tai svarbu, nes lėlininkai dažnai ne tik vaidina, bet ir režisuoja, gamina lėles, neretai patys ir spektaklius „pardavinėja“ - užsiima sklaida ir projektų rašymu. Todėl mums ypač svarbios paskaitos, kurias vedė Goda Giedraitytė ir Mikas Žukauskas. Jos leidžia pažvelgti į savo specialybę kito žvilgsniu. Taip pat yra svarbu pasimokyti ir iš kitų kolegų, nes turime labai skirtingą profesinį bagažą: tie, kurie baigė teatro studijas Klaipėdoje, turėjo Jūratės Januškevičiūtės paskaitų, susipažino su lėlininko amatu. O aš baigiau studijas Vilniuje, pažinau tikrą lėlininkystę - skirtingus lėlių tipus, jų valdymo būdus - tik jau dirbdama teatre. Tad norisi įgyti gilesnių ir „akademiškesnių“ žinių. Buvo ypač naudinga dalyvauti Aušros Bakanaitės paskaitoje apie marionetes ir Augio Slavinsko paskaitose apie bunraku lėles. Lietuvoje tai - ypač retos technikos!“
Labai svarbus prioritetas stovykloje teko užduočiai pateikti ir plėtoti naują projektą. Nors pirmą dieną projektų buvo sumanyta ir pristatyta nemažai, tačiau paskutinę dieną išplėtotų liko tik trys: jie buvo apgalvoti nuo a iki z. Aktorės Indrės Endriukaitės idėja pritraukė itin didelį būrį entuziastų, kurie netgi parengė trumpą eskizą, jam dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė per vieną naktį pagamino tikra teatrinę lėlę - tai nustebino visus stovyklos dalyvius. Endriukaitė pasakojo: „Atsirado tiek daug noriai prisidedančių bendraminčių, negailinčių savo pertraukų ir poilsio laiko, o tai įrodo, kad mes esame pasišventę savo amatui ir profesijai, mylime lėlių teatrą ir esame kūrybingi. Stovykla išjudino mūsų kūrybiškumą, įkvėpė laisvę kurti“. Norisi tikėti, kad tie trys projektai neliks tik gražus prisiminimas iš stovyklos, o ateityje įgis ir sceninį kūną!
Paskutinę stovyklos dieną, netoli Svencelės esančiame Drevernos miestelyje dalyviai pristatė trumpus eskizus: kartu su pačių pagamintomis popierinėmis lėlėmis, kūrėjai apibendrino stovykloje įgytą patirtį. Netoli kultūros centro susirinkę smalsūs dreverniškiai stebėjo vyksmą ir vėliau, jam pasibaigus, noriai patys išmėgino kai kurių popierinių lėlių raiškos galimybes ar netgi išsinešė jas namo kaip suvenyrus.
Stovyklos organizatorė Aušra Juknevičienė pastebi, kad lėlininkams bendruomeniškumas ir galėjimas susiburti yra itin svarbus: „Viskas prasideda nuo bendruomenės, nes joje gimsta idėja, poreikis. Be bendruomenių nebūtų ir profesionalaus meno, nebūtų tradicijų, jungties, empatijos. Žmonės yra socialiniai „padarai“, kurie tobulėja tik būdami bendruomenės dalimi. Buvo labai džiugu stebėti, kaip dirba jaunoji lėlininkų karta: tai yra žingeidūs ir nuoširdūs kūrėjai, mokantys susiburti ir kurti komandoje. Padarėme išvadą, kad Lietuvos lėlių teatras gyvuos tol, kol jame kurs tokie žmonės“.
Stovykloje nedrąsiai nuskambėjo mintis apie profesionalių lėlininkų rengimo poreikį. Kaip pastebėjo jaunosios kartos Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Eliza Bondarenko, tokios stovyklos yra itin svarbios bendruomeniškumui kurti ir keistis žiniomis, bei primena, kad dirbama svarbia kryptimi: „Lėlių teatras Lietuvoje nėra populiarus, kartais atrodo, kad jis yra mažiau gerbiamas nei dramos teatras. Bet iš tikrųjų mes esame unikalūs ir darbštūs, tik kartais patys tai pamirštame. O stovykloje įsikvėpiau toliau siekti meistrystės lėlių pasaulyje. Norisi dalytis patirtimi, skleisti šio žanro magiją. Stovykloje sutikau daug įkvepiančių profesionalų. Juk Lietuvoje vyksta nedaug studijų ar kursų lėlininkams, todėl šie susitikimai tampa nuostabia proga mokytis. Ne prie suolo ar knygos, o su juoku, šiluma ir nebijant klysti“.
Nors teksto pavadinime nurodžiau, kad pasakosiu apie „žaidžiančius žmones“, ne veltui pavartojau ir žodį „rimtai“, nes nesinori sumenkinti žaidimo sampratos ir nurašyti, kad tai „tik“ žaidimas. Veikiau galvoje sukosi „Homo ludens“ samprata, kuri teigia, kad žaidimas yra viena svarbiausių kultūros ir sveikai funkcionuojančios visuomenės dalių. Ir Lietuvos lėlininkai šį žaidimą traktuoja velniškai rimtai: juk lėlių teatro magiškoji pusė atsiskleidžia per žaismingumą ir lengvumą, tačiau šiam lengvumui pasiekti reikia daugybės metų praktikos ir įgūdžių, daugybės skirtingų specialistų darbo sinergijos. Tad kai girdime kolegas-teatralus (ne lėlių teatro atstovus) vadinant mus „lėliukais“ - lyg pabrėžiant, kad ši veikla yra mažytė ir ne tokia svarbi kaip kitos teatro rūšys, - nuoširdžiai norisi palinkėti kiekvienam pabandyti atgaivinti lėlę. Ne tik todėl, kad tai yra be galo sunku, bet ir.... smagu!
