Balandžio antra pusė buvo dosni spektaklių, kurių taip paprastai kiekvieną mėnesį nepamatysi - turiu galvoje Maskvos J. Vachtangovo teatro, kurio meno vadovu dirba Rimas Tuminas, gastroles ir teatro „Utopia" itin retai vaidinamą spektaklį „Nusiaubta šalis Vilnius" (rež. Gintaras Varnas). Matyti spektakliai pažadino rimtos režisūros ilgesį. Ir scenografijos - taip pat. Paskutiniais metais pas mus išpopuliarėjo mažo formato, mažo biudžeto, mobilūs ir neretai kuklios režisūrinės minties, labiau aktorių išbandytomis galimybėmis paremti vaidinimai, kurių dauguma - pramoginio pobūdžio, kur režisieriaus funkcija - aplinkybių, veikėjų biografijų analizė, žanro ir stiliaus pagava, tačiau juose menkesnis kūrinio interpretacijos lygmuo, pjesė labiau skaitoma paraidžiui, nepretenduojant į originalesnį sumanymą. Scenografija „susitraukė" iki taikomosios funkcijos - kilimėlio ir kelių kėdžių, vaizdžiai tariant. Sumažėjo brandžių spektaklių pagal klasikinę dramaturgiją - nenuostabu, interpretacija reikalauja mąstymo, ne vien triuko vieno kito...
Perfrazuojant Lietuvos radijo ir televizijos pranešimą, kad trumpinamas LRT programų laikas nuo gegužės 1-osios, galima apibendrinti: visose srityse išgyvename žavų „trumpinimosi" metą. Trumpiname viską: darbo dienos trukmę, gamybos sąnaudas, biudžetus, šeimas (perteklines antrąsias puses ir vaikus laiminame darbui užsienyje) ir gyvenimus. Juodas humoras: valstybės biudžeto taupymo požiūriu, ilgai gyventi - taip pat nuodėmė. „Ilgintis" dabar turi teisę tik krepšininkai ir mokesčiai. Valstybiniuose teatruose „trumpinimasis" irgi gražiai matyti - dažniausiai režisūros, naujų spektaklių, kuriuose dalyvautų gausesnis aktorių skaičius, sąskaita.
Spektaklio „Nusiaubta šalis Vilnius" biografija ilga: sukurtas 2004-aisiais, jis vadinosi „Merlinas, arba Nusiaubta šalis" (pagal Tankred Dorst, Ursulos Ehler pjesę), buvo vaidinamas Menų spaustuvėje, Kauno valstybiniame dramos teatre, dalyvavo tarptautiniuose projektuose (dabar antrą kartą vaidinta „Ūkio banko" teatro arenoje). Pasikeitė aktorių sudėtis, įtraukti jaunieji G. Varno ugdytiniai Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Eglė Špokaitė, Dovydas Stončius, Marius Repšys, Ainis Storpirštis. Gaila, nebevaidina Liubomiras Laucevičius - kiblios partnerystės, stiprios energijos aktorius. Vietoj ironiškojo Dainiaus Kazlausko Merliną dabar vaidina Arūnas Sakalauskas, kuris spektaklio antroje pusėje ryškiau atskleidžia savo veikėjo lyrizmą. Krito į akis, kad Saulius Balandis savąjį Karalių Artūrą perteikia ko ne kaip lyrinį kenčiantį herojų - o juk šis kadaise paliepęs 1 000 vaikelių nužudyti, kad tik sunaikintų savo sūnų Mordredą! Spektaklio brangakmeniu vadinčiau aktorių Viktorijos Kuodytės (Gineverė) ir Mariaus Jampolskio (Mordredas) duetą. Ir iš kokių asmenybės gelmių V. Kuodytė ištraukia savo herojei tiek kontrastingų spalvų? Kiekvienoje scenoje josios Gineverė - ta pati ir vis kitokia: įsimylėjusi, raustanti kaip jauna mergina, slapukaujanti, džiūgaujanti mylinčioji, ginanti, kovojanti, žeminama moteris, susigūžusi, tvirta karalienė... Stulbinama širdies ir valios, moteriškumo ir vidinės jėgos jungtis. Aišku, josios vaidmuo ir dramaturgo rimčiau sukonstruotas (ko nepasakytum apie kai kuriuos kitus veikėjus, kuriuos aktoriams tenka vaidinti tarsi išorinėmis priemonėmis: ritmu, kostiumu, povyza, intonacija; vaidybos požiūriu aktoriams turbūt nelengva: vienoj scenoj - psichologizmas, kitoj - brechtiškas atsiribojimas), bet, manding, esama čia ir kažkokios aktorės genetikos paslapties, ne vien profesionalumo dalykų... Spektaklis reabilituoja ir paskutiniais metais „nusitelevizinusį" M. Jampolskį (tiesa, ir sukurtas spektaklis dar prieš aktoriui patenkant į televizijos pinkles...).
G. Varnas meistriškai kuria širdperša dėl netobulo žmogaus, jo iliuzijų griūties persmelktus ir sudėtingos poetikos spektaklius, balansuojančius tarp kartoko juoko ir švelnaus lyrizmo, pagal „nepastatomas" pjeses - kas daugiau įveiktų tuos „kilometrinius" veikėjų filosofinius disputus?..
Kartais viename kitame viešame pasisakyme pasvarstoma, kaip į lėlių teatrą pritraukti suaugusius žiūrovus? Gal čia ne „pritraukimo" į konkrečias patalpas ar abejingų lėlių teatrui žiūrovų klausimas, o spektaklio kūrėjų, turinio ir atlikimo meistrystės problema? Spektaklyje „Nusiaubta šalis Vilnius" pateisintai pasitelktos kelios lėlių teatro rūšys, kurių pagalba veikiama publikos vaizduotė, spektakliui suteikiama poezijos ir paslapties. Prisiminkime kad ir Gineverės ruošimosi sudeginti ant laužo šešėlių sceną, kai ekrane matome miniatiūrinės karalienės silueto šešėlį ir laužo liepsnas, arba emociškai subtilų, „vidurių nedraskantį" spektaklio finalą, kai Karaliaus Artūro kūnas nuleidžiamas į jūros bangas, - dramos teatro priemonėmis to nepavaizduosi... Tai, kad publika spektakliui pasibaigus neploja iki pamišimo, šiuosyk reiškia, kad emocinis poveikis - sukaupiantis. Po vaidinimo norisi dar išsaugoti tą atmosferą, neblaškyti jos katutėmis.
Tiesa, ar Vilniaus pavadinimas nėra pritrauktas prie spektaklio konteksto dirbtinokai? Ko gero, labiausiai jaudina ne didžiūnų, nors jie spektaklyje kūrėjų ir deheroizuoti, žlugusios viltys dėl „idealios valstybės" sukūrimo, o žmonių kančios, kylančios iš tradicinio pareigos ir jausmo konflikto, iš akistatos su savo geismais, baimėmis ir troškimais, iš supratimo, kad buvo jų suvilioti...
Rimas Tuminas jaukinasi klasiką ir Maskvos J. Vachtangovo teatrą. Prieš gastroles balandžio 19-25 d. aktoriai per spaudos konferenciją kalbėjo, jog režisierius atgaivino publikos domėjimąsi šiuo teatru. Anot R. Tumino, Maskvoje kas vakarą vyksta 1 200 renginių - pamėgink, kad gudrus, prasibrauti bent į pirmą šimtuką! Nežinant minėto teatro konteksto, aplinkybių, vertinti matytus spektaklius nėra paprasta. Ištraukus pavieniui „Dėdę Vanią" ar „Troilą ir Kresidą" matyti: trupė stipri, režisieriui yra su kuo dirbti (man atradimu, tarkim, tapo didelių galimybių ir labai raiškus aktorius Vladimiras Simonovas, vaidinęs minėtuose spektakliuose). Kita kalba - įvairūs padūmavimai scenoje, išpuoselėtos it paveikslai veikėjų sustabdytos mizanscenos, režisieriaus pamėgta žanrų difuzija, personažų sukeistinimas, situacijų „sutuminimas", begaliniai etiudai ir lėtas tempas ne kiekvieną kartą įtikina, kad viso to reikia spektakliams. Toks maskviečių „Dėdė Vania" galėjo būti sukurtas net ir Honkongo kokiam teatre - nelaimingos meilės peripetijos, valdingų, pasipūtusių ir nukvėšusių giminaičių pretenzijos suprantamos visur...
Gaila, kad neegzistuoja koks profesinis etikos kodeksas kompozitoriams, draudžiantis tiesmukai save cituoti ar ištisai perkelti kitiems spektakliams sukurtą muziką (jei taip recenzentai į dabartinius rašinius perkeltų ištisas pastraipas, rašytas prieš 10 ar daugiau metų - atseit tinka „pagal temą, nuotaiką"?..). Fausto Latėno dėka vyresnės kartos publika galėjo panirti į Eimunto Nekrošiaus „Dėdės Vanios" 1986-aisiais sukurto spektaklio atsiminimus. E. Nekrošiaus spektaklyje būta itin stipraus „laiko dūrio", sutapimo su to meto visuomenės gyvenimo nuojauta, kad reikia gydytis nuo iliuzijų.
R. Tumino spektaklyje beveik nuolat skamba muzika - žiūrovų emocijų valdovė. (Režisierius nepasitiki, kad vien veiksmu paveiks publiką?) Bet spektaklio finalas! Jevgenijos Kregždės Sonia Sergejaus Makoveckio Ivaną iš paskutiniųjų stengiasi „sugrąžinti į gyvenimą": jam, neatsigaunančiam po patirto šoko, it lėlei suformuoja veidą, „pakelia" šypsenai lūpas, o pati be jėgų gulasi kryžium ant tokio stalių darbastalio... Ir Ivanas lėtai, su pauzėmis, atbulas mažais žingsneliais traukiasi į scenos gilumą, šviesa pamažu temdoma, kol žmogus galiausiai dingsta tamsoje...
„Troilą ir Kresidą" statyti - iššūkis: eiliuotas daugiažodis lėtaeigis tekstas, veikėjų santykiai ir siekiai greitai perprantami; matomas režisieriaus siekis kurti išraiškingą spektaklį, pašiepti savaip nupiepusios, bet ambicingos vyrijos vairuojamą karo mašiną, kurios fone žūva su lengva ironija traktuojamų jaunuolių meilė... Bet vėlgi - tam tikras režisieriaus atsargumas: vis juokaujama, nieko tokio, kas galėtų badyti akis ar kieno nors sąžinę, spektaklyje nėra.
S. Makoveckiu dar kartą gėrėjomės, kai aktorius kartu su Valstybiniu Vilniaus mažojo teatro trupe vaidino N. Gogolio „Revizorių". Nuostabu. Partnerystės požiūriu įspūdis - tarsi S. Makoveckis būtų šios trupės nuolatinis narys! Kiek kartų žiūrovai aktoriams plojo per spektaklį, suskaičiuoti sunku. Spektaklis kaip šventė - aktoriams ir publikai. Scenos ištobulintos iki aplodismentų - reta mūsų teatre. Keista, socialinė satyra, bet su grauduliu dėl apsigavusiųjų - dėl mūsų...
