Nusileido sunki uždanga, išėjo Lietuvos teatro karalienė - Rūta Staliliūnaitė.
Sunku patikėti, kad užgeso dar vienas šviesulys, nutilo tas nepakartojamas balsas, kurį paskutinį kartą girdėjau jau silpstantį telefono ragelyje dar taip neseniai - antrą Velykų dieną, lygiai dvi savaitės prieš Rūtai peržengiant lemtingą slenkstį.
Nujausdama artėjantį tragišką finalą, Ji paklausė, ar pasimatysime gegužę. Išgirdusi, kad nespėsiu atvykti iki birželio pradžios, Rūta nutilo ir giliai atsiduso, duodama suprasti, kad smėlis iš jos gyvenimo laikrodžio senka su kiekviena minute. Skaudu, kad nespėta bent dar kartą išgirsti Jos balsą, pažvelgti į tas liūdesio ir skausmo pilnas akis.
Neužmirštamos buvo pereitos vasaros vakaro akimirkos, kai po ilgo pasirengimo Rūta pagaliau atvyko pas mus į Merkinę pabūti prie „Barboros Radvilaitės" spektakliui sukurtos Aušros Vartų Madonos paveikslo kopijos, kuri stebuklingai išgyveno daug istorinių įvykių Kauno dramos teatro palėpėje. Ji paprašė įvesti ją užmerktomis akimis į klojimą ir pabūti drauge su ja prie mus abu ilgai siejusios legendinės relikvijos.
Simboliška, kad Rūta pasitraukė beveik tą pačią gegužės mėnesio dieną, kai prieš keturis šimtus šešiasdešimt metų mirė Barbora Radvilaitė. Šių dviejų karalienių vardai tapo neatsiejami nuo to laiko, kai Rūta, 1972 m. ruošdamasi įsikūnyti į Barboros įvaizdį, stovėjo Katedros požemyje prie atveriamo Lietuvos karalienės karsto, žvelgė į trapius jos palaikus ir padėjo gyvą rožę.
Svarbiausi mano kūrybiniai išgyvenimai Lietuvos teatre neatsiejami nuo šios unikalaus talento aktorės ir išskirtinos asmenybės. Tokio darnaus kūrybinio tandemo jausmo, kokį patyriau kurdamas su Rūta Staliliūnaite, man neteko turėti niekur kitur, statant spektaklius įvairiose geografinėse ir kalbinėse erdvėse. Šiandien dar sunku įsisąmoninti, ką visiems mums reiškia skaudus faktas, kad JOS NEBĖRA. Ne kiekviena teatro žmonių ir mylėtojų karta gali pasigirti turėjusi tokio lygio scenos menininkę.
Galbūt, ši mirtis rėžia savotišką demarkacijos liniją Lietuvos teatre. Vadinkime tą liniją paribio ruožu tarp tikėjimo vertybėmis ir cinizmo.
Šiandieninės pragmatiškos visuomenės kontekste gali kaip anachronizmas nuskambėti mintis, kad nebedaug liko tikinčiųjų savo pašaukimu, idealais, teatro galia ir jo misija taip, kaip tikėjo Rūta Staliliūnaitė.
Dar mažiau galima būtų įvardinti aktorių, prilygstančių Rūtos tikrumo ir grožio siekiui, dvasios švarumui. Ji buvo gyvas meninės ir moralinės tiesos kamertonas, ir tai turbūt nusako jos kūrybos ir gyvenimo credo.
Ji buvo vienuoliškai susikaupusi kūrybai, savęs išsižadėjusi, totališkai atsidavusi tarnauti scenos mūzai. Kartais Ji atrodė net per daug uždara, nes nemėgo užkulisinio tuščiažodžiavimo, miesčioniško plepaus „atsivėrinėjimo", gebėjo išvengti intrigų.
Rūta išliko tikrojo teatro romantikė, svetima šių dienų popžvaigždžių raškymo manijai. Mane žavėjo jos kuklumas, tikrumas, grynuoliškas vidinis švytėjimas, stipri meninė intuicija. Ji man buvo tobulas instrumentas ir nepakartojamas sceninis mediumas. Sutikęs gatvėje ar už teatro ribų net neįtartum, kad ši net pernelyg kukli būtybė yra legendinė aktorė. Jos transcendentinė dvasinė energija, magiška minties ir emocinė įtaiga užburdavo bendrakūrėjus ir publiką. Ši pašėlusi vidinė energija buvo ir Ją sekinusi, naikinusi jėga.
Mane visuomet stebino Rūtos draugiška ištikimybė, nemeluotas dvasinis ryšys, kurį ji išlaikė ir tausojo per tuos dešimtmečius, kai mus skyrė geležinė uždanga, kai negalėjau gyventi Lietuvoje, ir vėliau, jau grįžus, per klastingų kolektyvinių išdavysčių ir naujų išbandymų metus.
Gal ne man vienam ausyse tebeskamba Rūtos tarti iš scenos Barboros Radviliatės žodžiai: „...LIETUVA... IR BŪK VISIEMS TEISINGA IR GERA". Tai buvo ne tik pjesės, bet ir pačios Rūtos priesakas, tariamas su meile ir tikėjimu.
Rūta nesidrovėjo atvirai išpažinti gilią Tėvynės meilę ir rūpestį gyvenime ir iš scenos.
Dar taip neseniai, praeitų metų kalėdiniame sveikinime Rūta sielojosi: „Lietuvėlėje nelinksma, pekla verda politikoje, J.Grušo tekstas tebėra idealistinis briliantas, švytinti nepasiekiamybė per amžius" (2010.12.02)
Aktorės gyvenimo uždanga leidosi lėtai ir skausmingai, tačiau iki paskutinio atodūsio Ji išlaikė aristokratišką dvasios orumą, kurį grūdino legendomis tapę jos įkūnyti personažai - karalienė Barbora, Strazdelio mūza Marija Pikulienė, žiniuonė Ulijona, brėžianti Donelaičio klavyriniame smėlyje ištrintas prūsų protėvių likimo linijas. Galima būtų valandų valandas pasakoti apie dešimtis kitų jos sukurtų personažų. Jie buvo Rūtos kūdikiai, gimdomi jos kraujo, intelekto, įgimto tikrumo ir aukščiausio nervinio voltažo kaina. Jų gimimo ir gyvasties paslaptis ši didele menininkė šiandien išsinešė į amžinybės skliautų buveines.
Neabejoju, kad Rūtos Staliniūnaitės legendai „nebus mirties karalystės". Ji liks šviesti mūsų teatro istorijoje.
2008 metais prieš kovo 11 d. Rūta mums rašė:
„Koks ilgesingas, koks keistas pirmadienio pavakarys, 4 valanda... Esu laiminga, gerbiamieji, kad susitikome likiminiame kelyje, kuris buvo paties Dievo paženklintas ir todėl nepakartojamas... Jokios pozos, jokių gudrių apskaičiavimų - nuogas mano prisipažinimas: egzistuoju tik tiek, kiek yra jėgų. Pretenzijos būtų begėdiškos. Ak, Režisieriau, akmenėliai mūsų takų aštrūs, skaudūs, bet gi BUVOME! SUSITIKOME! Ir lenkiuosi tai jėgai, kuri mus suvedė jai vienai žinomais tikslais!.."
Atsakydama į mano sveikinimą Nacionalines premijos suteikimo proga, Rūta su jai būdingu kuklumu laiške atsiliepė: „Negaliu patikėti, kad esu Nacionalinis Ženklas... O taip, tikrai taip, tai Jūsų, gerbiamas Režisieriau nuopelnas čia neįkainojamas... Mes buvome tais ženklais DRAUGE. Regis ir būsime. Istorijos atmintyje. Ar esame? Nežinau. Vasarą tikiuosi apsilankyti Jūsų garsiame klojime. Su giliai šventiškais prisiminimais prisižadu kalbėti apie Ryto Aušrą, deimantines rasas... Ar gerai?! Tebūnie taip. Sudie, iki - Ruta."
Šiandien man ašara temdo akis sakant: sudie, brangioji Rūtele, mes dar susitiksime ten, kur neišvengiamai rikiuojasi visi sielos broliai ir sesės.
Režisierius Jonas Jurašas
