Režisierius Damiano Michieletto laiške išreiškė palaikymą Operos teatro bendruomenei

2023-02-17 menufaktura.lt
Režisierius Damiano Michieletto. Martyno Aleksos nuotrauka
Režisierius Damiano Michieletto. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Redakciją pasiekė italų režisieriaus, vieno ryškiausių savo kartos operos režisūros lyderių Damiano Michieletto, 2021-ųjų rugsėjį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristačiusio muzikos ir teatro kritikų palankiai įvertintą Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjerą, laiškas. Publikuojame laiško tekstą lietuvių kalba.

-----

Nusprendžiau parašyti šį laišką, nes perskaičiau, kad šiuo metu Lietuvos nacionalinėje operoje tvyro didžiulė įtampa ir norėjau pasidalyti mintimis. 2021 m. dirbau Lietuvos nacionalinėje operoje, operos „Rožės kavalierius“ režisieriumi, ir, turiu pasakyti, kad mano patirtis buvo nuostabi, nes radau dinamišką ir gyvą teatrą, kuriame dirba daug jaunų žmonių, kupinų energijos ir pasididžiavimo [savo teatru]: nusiteikusių rimtai dirbti, kad visuomenei pasiūlytų kokybiškus spektaklius!

Daugelyje laikraščių ir socialinių tinklų perskaičiau griežtą kritiką dėl Kultūros ministerijos sprendimo paskirti naują generalinį direktorių.

Dabar vadovybės keitimas yra kiekvienos demokratijos dalis ir leidžia teatrui susidurti su naujais iššūkiais bei rasti naujų galimybių.

Iš tikrųjų svarbiausia yra tai, ne kas vadovauja, o kaip elgiamasi su žmonėmis, kurie kasdien dirba teatre, skatina jo [veiklos] kokybę.

Manau, kad tie, kas vadovauja Lietuvos nacionalinei operai, turi pripažinti jaunosios kartos vertę; kartos, kuri aistringai ir kompetentingai dirba, rodydama gerus rezultatus. Kas bevadovautų Lietuvos nacionalinei operai, turėtų tęsti ir šį Jono Sakalausko ir jo kolektyvo propaguojamą dialogo ir sąlyčio su didžiaisiais Europos teatrais kelią.

Manau, kad Lietuvos visuomenei būtų rimta žala ir siaubinga klaida, jei naujoji vadovybė neįvertintų pastaraisiais metais nuveikto nuostabaus darbo.

Tikiuosi, kad netrukus turėsiu galimybę sugrįžti į Vilnių ir pasimėgauti puikiu Lietuvos nacionalinės operos spektakliu.

Teatras visada turi būti laisvas, kur baimei ir jėgai neturėtų būti vietos.

Visiems Lietuvos nacionalinės operos darbuotojams linkiu šviesios ateities!

Geriausi linkėjimai,
Damiano Michieletto

-----

Parengė R. J. / „Menų faktūros“ parengta, iš anglų kalbos versta informacija

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.