Šarūnas Kalpokas
J.Klata spektaklyje „Dantono byla" tyrinėja didžiųjų politinių permainų esmę
Adomo Mickevičiaus instituto padedami festivalio „Sirenos" rengėjai į Lietuvą pakvietė kelis ryškiausius pastarojo meto Lenkijos teatrų spektaklius. Šią savaitę sostinės Teatro arenoje „Sirenų" publika galės išvysti daugybe prizų apdovanotą spektaklį „Dantono byla", pastatytą pagal lenkų rašytojos Stanislawos Przybyszewskos pjesę.
Jo režisierius - 33 metų Janas Klata. Lenkų kūrėjas davė interviu „Lietuvos rytui".
- Kas paskatino imtis pjesės apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją? Ar jus labiau domino bendrieji revoliucijos aspektai, ar sąsajos su permainų, sukilimų ir karų išvargintos lenkų tautos istorija?
- Nemanau, kad pjesėje vyrauja vien lenkiškos aktualijos, - pervertę mūsų kaimynų istorijos puslapius, pamatytume ne ką mažiau karų ar perversmų. Pjesę pasirinkau todėl, kad tai puiki medžiaga režisieriui ir aktoriams. Be to, tai tekstas, atspindintis bet kokią tikrovę. Neabejoju, kad ir Čilės publika spektaklyje rastų tai, kas jiems artima ir pažįstama. Tekstas tarsi siūlo dvi skirtingas pasaulėžiūras: vieną - gana sumanią ir racionalią, kitą - idealistinę ir gražią, tačiau neišvengiamai pasibaigiančią teroru. Tai dviejų revoliucijos didvyrių - Dantono ir Robespierre´o - pasirinkti keliai.
- Revoliucija susijusi su politika. Kaip jūs apibrėžtumėte politinį teatrą?
- Tai teatras, kuris domisi tuo, kas bendra, visuotina, amžina: „Dantono bylos" atveju - lemtingo pasirinkimo kryžkelėje atsidūrusiu žmogumi. Spektaklyje kalbama apie tai, kas nutinka paaiškėjus, kad revoliucija iš tiesų niekada nesibaigia. Tarsi jau norėtume stabtelėti ir pradėti normaliai gyventi, tačiau kirba nenumaldomas troškimas ką nors keisti. Dantonas norėtų susitaikyti su esama padėtimi, o idealistas Robespierre´as - ne. Štai ir kyla konfliktas.
„Dantono byla" - ne tik apie socialines metamorfozes, bet ir apie žmones. Apie Robespierre´ą, pasišovusį bet kokia kaina išganyti žmoniją, paversti žmones angelais (net ir prieš jų valią), ir apie Dantoną, net kiek ciniškai atsisakiusį revoliucinių idealų ir pasidavusį niekingiems kompromisams.
- O kuri pozicija jums artimesnė: Robespierre´o ar Dantono?
- Tikriausiai pirmoji. Spektaklyje leidau sau Dantoną pasendinti 20 metų: taip pavyko išryškinti ir dar vieną kontekstinį lygmenį - kartų konfliktą. Jaunystė siekia bet kokia kaina žengti į priekį, naiviai tiki galinti pakeisti pasaulį, o brandus žmogus - o toks ir yra Dantonas - iš savo gyvenimiškos patirties žino, kad visa tai neįmanoma, ir mano, jog reikėtų išmokti tenkintis esama padėtimi. Kad būtų šilta ir patogu. Todėl renkuosi Robespierre´ą, nes vis dar noriu eiti pirmyn, kurti, klysti. Turbūt dar nesubrendau.
Didžiąsias permainas galima įsivaizduoti dvejopai. Paviršutiniškai - kaip savotišką karnavalą, mojuojant raudonomis vėliavomis ir dainuojant dainas apie šarvuotį „Potiomkiną". Arba kiek rimčiau - kaip naivoką siekį vyraujantį blogį pakeisti nauja realybe, bet kokia kaina sukurti naują tobulą visuomenę. Vis dėlto geriausiai apie revoliuciją yra pasakęs pats Dantonas: „Revoliucija suvalgo savo vaikus".
Nors vaidiname vilkėdami istorinius to laiko kostiumus, nesiekiame tiesiog papasakoti istorijos apie Prancūzijos revoliuciją. „Dantono byla" - spektaklis, tyrinėjantis didžiųjų permainų mechanizmą, revoliucijų sukeliamą nepakeliamą visuotinę įtampą.
- Koks turi būti jūsų teatro žiūrovas?
- Labai patinka režisieriaus Tadeuszo Kantoro, kurį laikau vienu savo mokytojų, žodžiai, kad įžengusiems į teatrą nekaltumo prezumpcija nebegalioja.
Tokie yra ir mano spektakliai. Tiems, kuriems teatras yra poilsis ir lengva pramoga, prižadu: mano spektakliuose to tikrai nerasite.
* * *
Kūrėjas aiškinasi, kas yra politika
* Lenkų dramaturgas ir teatro režisierius J.Klata gimė 1973 m. Bendradarbiavo su žymiais režisieriais K.Lupa, J.Grzegorzewskiu, J.Jarockiu, statė spektaklius Gdansko, Krokuvos, Vroclavo teatruose.
* 2005 metų gruodį Varšuvoje įvyko festivalis „Klata Fest", kuriame žiūrovams ir kritikams buvo parodyti visi geriausi režisieriaus darbai.
* Spektaklyje „Dantono byla" tyrinėdamas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos peripetijas, J.Klata mėgina rasti atsakymą į klausimus, kas yra politika ir kaip veikia revoliucijos mechanizmai.
