Kalbėdamasi su žinomu režisieriumi Oskaru Koršunovu pajutau, kad keliaujame laiku atgal - nuo Antono Čechovo „Žuvėdros" repeticijų Vilniuje iki Norvegijos sezono apdovanojimų Osle ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo" emocijų Varšuvoje.
Šią savaitę O. Koršunovas pradėjo A. Čechovo „Žuvėdros" repeticijas. Premjera OKT/Vilniaus miesto teatre numatyta rugsėjo pabaigoje.
„Antono Čechovo „Žuvėdroje" vaidins tie patys žmonės, kurie vaidina „Hamlete" ir „Dugne", dar pora jaunų aktorių, - tiek konkretumo apie vaidmenų paskirstymą išgirdau iš 44 metų O. Koršunovo. - Su „Hamletu" mūsų teatre yra pakylėta kartelė: vaidybos tikrumo, pažinimo, mąstymo. „Žuvėdra" tęsia temas, kurios yra „Hamlete", „Dugne": teatras, aktorius. Beveik triptikas išeina.
Kai dirbi teatre, nori nenori galvoji apie A. Čechovą ir priešiniesi tariamam, tarptautiniu mastu paplitusiam „čechoviškumui", kuris pilnas štampų, stereotipų, netikro humanizmo.
Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino spektakliai yra išimtys.
Galbūt man atėjo laikas statyti A. Čechovą. Darbui su jo dramaturgija reikia turėti patirties, būti išgyvenus praradimus. Kažkas tavo likime turi būti nebepataisoma.
Nė vienas dramaturgas neskyrė tiek dėmesio personažų amžiui, o patys personažai įvairiai traktuoja savo nugyventų metų skaičių - kaip negrįžtamą lemties dalyką."
- Birželio pradžioje Norvegijoje gavote „Hedos" apdovanojimą kaip geriausias sezono režisierius. Taip buvo įvertintas jūsų „Peras Giuntas" Oslo nacionaliniame teatre. Menas nėra varžybos, bet įdomu, kaip jus veikia apdovanojimai? Skatina? Žlugdo?
- Į sėkmę žiūriu labai ramiai. Kaip į savaime suprantamą dalyką. Neatsimenu, kad ypač džiaugčiausi apdovanojimais.
Net gavęs garbingiausiąjį - Europos teatrų sąjungos „Naujosios teatro realybės" apdovanojimą 2002-aisiais, man rodos, jo reikšmę supratau ne iš karto. Daug tų prizų, įvairių.
Kitas dalykas - neįvertinimas, nepastebėjimas. Tai labai sunkiai išgyvenu. Kurti, kovoti, įrodinėti savo tiesas galbūt mane labiau skatina jausmas, kad žmonės abejingi mano spektakliui, jo nesupranta.
Kartais, atrodo, spektaklyje pasisekė iš tikrųjų giliai pažvelgti į naujus reiškinius ir minties, ir formos prasme. Ir kai niekas to nepastebi - siutina. Bet ne stabdo. Nenuleidžiu rankų ir dar karščiau imuosi darbo.
- Priešingai nei berniukas, Andrejaus Tarkovskio filme „Andrejus Rubliovas" nuliejęs varpą ir išgyvenęs, kad nieko gyvenime tai nepakeitė?
- Kiekvienas menininkas mano, kad jis kuria stebuklą. Iš tiesų tai ir yra stebuklas. O su abejingumu visuomet susiduri.
Berniukas tikėjo, kad jo nulietas varpas išgelbės pasaulį, bet jo niekas nesuprato - tik Rubliovas, kuris tikėjo, kad jo paties tapomos ikonos išgelbės pasaulį.
Bet ikonos sudegintos, pasaulis neišgelbėtas, jame galioja visiškai kiti dėsniai. Rubliovas nustojo kurti, davė tylėjimo įžadus. Tik kai pamatė berniuko neviltį, suprato, kad kūryba turi gilesnę prasmę nei tik nustebinti ir pelnyti įvertinimus.
- Kas jus traukia vis sugrįžti kurti į Norvegiją? Juk esate nemažai režisavęs ir kitose šalyse - Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje, Italijoje, Islandijoje. Norvegijoje - šeši spektakliai? Kas jums ta šalis?
- Iš pradžių Norvegijoje stačiau tai, ką gerai pažįstu, ką jau buvau išbandęs Lietuvoje. Vėliau įvairūs atsitikimai, įvykiai, kūrybiniai ieškojimai Norvegijoje man tapo labai prasmingi.
Ten atradau dalykus, kurių galbūt Lietuvoje ir nebūčiau atradęs. Tada prasidėjo atvirkštinis procesas - savo atradimus pradėjau perkėlinėti ir vystyti čia.
Norvegija man tapo lyg ir antrąja kūrybos tėvyne. Buvo ten ir sėkmingų spektaklių, tarkime, „Kelias į Damaską", „Vinter" ar „Tos akys" (vaidinimas fjorduose ant vandens. - Red.), buvo ir ne visai sėkmingų, pavyzdžiui, „Dugne". Daug laiko ten praleista. Ir vienatvės daug išgyventa, daug kas apmąstyta.
Man buvo įdomu, ar įmanoma kitur tapti savu menininku. Ne šiaip užlėkusiu, atidirbusiu ir „ačiū" pasakiusiu. Jau pats mačiau savo darbų tęstinumą Norvegijoje. „Hedos" apdovanojimas už „Perą Giuntą" man malonus, nes jis patvirtina tai, kas man svarbu ir apie ką svarsčiau.
- Gegužę Lietuvos nacionalinis dramos teatras Varšuvoje vaidino jūsų režisuotą M.Ivaškevičiaus „Išvarymą". Detalė: lietuvį Beną Ivanovą Londone britas sumuša už tai, kad palaiko jį lenku, o pačius lenkus britai atpažįsta pagal keiksmažodį, kuriuo ir vadina tos tautos atstovus.
Kaip Lenkijos žiūrovai reagavo?
- Per pirmą spektaklį nesusirinko pilnas „Narodowy" teatras, žiūrovai sėdėjo atsilošę. Ir būtent nuo to epizodo, kai lietuvis buvo spardomas ir keikiamas, jie nustojo būti atsilošę ir, matyt, kūnu pajuto, kiek čia daug visko bendro yra.
O bažnyčios scenoje, kai karščiuojančioje Beno sąmonėje iškilo Kristus ir kartojo brito žodžius, salėje buvo mirtina tyla.
Temos ne pačios maloniausios, ypač kai Europa dalijama į Kristaus ir Čingischano teritorijas, o Kristaus žemės pagal M.Ivaškevičių baigiasi ties Vokietijos siena.
Salė buvo supurtyta. Emigracijos tema išaugo visu savo siaubu, o pasakojama gana žaismingai. Bet iš tiesų tos gastrolės teatriniu įvykiu tapo aktorių dėka.
Per antrą vaidinimą salė buvo pilnutėlė. Suėjo ir garsiausi teatro žmonės, ir visa „Narodowy" trupė, nes pasklido gandas, kad lietuviai neįtikėtinai gerai vaidina. Ir spauda tai minėjo.
Dabar ir lenkai, ir latviai kviečia statyti „Išvarymą". Tik latviai nori, kad Benas Ivanovas išvažiuotų į Londoną iš Rygos, o lenkai - kad jis išvažiuotų vis dėlto iš Vilniaus, bet čia jau kitas klausimas.
- Lenkai ypač gerai vertino Monikos Vaičiulytės vaidybą. Daug karščiau nei lietuviai. Kaip būtų galima tai paaiškinti?
- Eglės vaidmuo drastiškas - Monika dirba scenoje netausodama savęs. Ji vaidina Eglę impozantišką, seksualią. Lietuvių teatre neįprasta matyti tokią moterį - mūsų scenoje moteris tarytum slepiama, bijoma jos kūniškumo, grožio, užribinio būvio.
Eglė „Išvaryme" ne tik graži, bet yra scenų, kur ji girta, sumaitota, sumušta. Visada jaučiu, kad salė pašiurpsta, tačiau nesugaunu užuojautos. Lenkijoje - kitaip. Lenkijos scenoje įprasta ir kad aktorė graži, ir kad jos kūnas neslepiamas. Tai net ne laisvė, tai visavertis moters paveikslas.
Pas mus moteris scenoje visuomet sudvasinta arba infantiloka. Padorumo kriterijai teatre moterims taikomi didesni nei vyrams. Pagaliau ir pačios lietuvių aktorės nėra tokios drąsios. Tai tvyro ore.
- Gal lietuvių režisieriams nereikia kūniškos, seksualios, gražios moters scenoje? Lietuvos teatre aktorėms dramaturgija neparenkama, apie moterį spektakliai nestatomi. Spektaklis su vaidmeniu specialiai Gražinai Balandytei Kauno dramos teatre - unikalus atvejis.
Arba graži aktorė scenoje tampa, atsiprašau, neįgalia Miranda. Įdomu, ar dabar, kai repetuojate „Žuvėdrą", jus veikia droviųjų aktorių barjerai?
- „Žuvėdroje" labai stiprūs moterų paveikslai: Nina Zarečnaja, Arkadina, Maša, Polina. Ir aktorės surinktos stiprios. Jos turėtų sukurti pilnavidurius vaidmenis.
Susidurdamas su tokiais dramaturgais kaip A.Čechovas niekada negali iki galo žinoti, kokios gilumos tau atsivers.
Visos gelmės ir prasmės atsiveria tik tuomet, kai pradedi dirbti su aktoriais, kai jų jausmais matuoji pjesę.
Kur nuves mus ta kelionė, kiek mes giliai nersime į tą, kaip daktaras Dornas pjesėje sako, užburtą meilės ežerą, pamatysime tik per premjerą rugsėjo mėnesį.
