Elvina Baužaitė
Audronė Girdzijauskaitė. Vitalijaus Mazūro aukso amžius: albumas. - Vilnius: Kultūros barai, p. 240.
Audronė Girdzijauskaitė - teatrologė, dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, tad - rašytoja. Sakoma, jeigu gali nerašyti - nerašyk! - tačiau ką daryti, jeigu supranti ontologinį reikia... imi ir rašai. Reikiamybės pojūtį, jausmą, gal tiksliausia būtų sakyti, pareigos pašaukimą Girdzijauskaitės rašymo stimulu įvardijo literatas Aidas Marčėnas, kalbėdamas apie jos prisiminimų knygą „Atminties salos“ (2008). Meno srityje ontologinė reikmė rašyti ypač galioja, turint omenyje teatrą. Rašyti privalu, būtina (!), nes teatro vyksmas, kitaip negu bet kuri kita meno apraiška, laikinumo, dabartiškumo yra tiesiog pasmerktas trukti vos akimirką ir bemat mirti, pradingti nebūtyje. Pastaroji neretai sutampa ir tampa nežinia - nežinau, vadinasi, nėra, nebuvo... Bet oi, kaip klystama, - įsitikini vos pradėjęs kelionę aukso fondų klodais, pavyzdžiui, atsivertęs (auto)biografijas, memuarus, portretus. Tačiau pirmiausia kažkas turi pajusti ir neatsispirti tam ontologiniam reikia.
„Svarbiausia, kad galėčiau perteikti tai, ką jaučiu ir galvoju“ [1], - 2013-aisiais minėdama savo jubiliejų radijo laidoje „Kultūros savaitė“ ištarė Girdzijauskaitė. Mintis - pati tikriausia ontologinio reikia kaip asmeninės užduoties, pareigos suvoktis, kuri, mokslininkės teigimu, vis dažniau virsta sąžinės graužatimi, - verčia suskubti. Nuveikta išties daug - daugybė straipsnių, įvairių publikacijų, nugulusių spaudos ir daugiau negu kelių dešimčių teatrą pasakojančių knygų puslapiuose, taip pat ne vienas sudarytas leidinys. Minėtini darbai - monografija „Kazimiera Kymantaitė“ (1983), „Jonas Jurašas“ (1995), rinkinys „Lėlė ir kaukė“ (1999), tekstai „Lietuvos teatro istorijoje 1929-1935“ (2000), ir „Lietuvos teatro istorijoje 1935-1940“ (2002), „Laiškai žiūrovams“ (2009).
2013 m. kalbėdama su Lietuvos radijo žurnalistėmis teatrologė prisipažino - „jaučiuosi tolstanti nuo teatro“, tai savotiškai patvirtina pasirodžiusios knygos: jau minėta „Atminties salos“ (2008), „Nutolę balsai“ (2011) - jose žymi žvilgsnio, minties introspekcija. Žodžiai skamba neraminančiai, bauginamai - kodėl žmogus, (visą) gyvenimą buvęs teatre - labai arti, šalia - ima tolti?.. Žiūrint iš šiandienos taško, ištartis regisi paradoksaliai - tolstama, o (nors) rašoma reguliariai ir, sakytina, tikrai gausiai. Per pastaruosius trejus metus pasirodė trys Girdzijauskaitės knygos, jų svarba ir vertė - neabejotinos: albumas „Virginija Idzelytė. Scenografija“ (2012), „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje 1918-1998“ (2013) ir tiksliausia, ko gera, žanriškai apibrėžti - monografija ir albumas „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ (2015).
Kūrybos versmė tarsi deimanto šlifavimas, kai kruopštus ilgametis archyvų peržiūros, konspektavimo ir tyrimo, analizės ir sintezės darbas virsta žėrinčia briauna; nes, kaip žymėjo teatrologė, „kritika - vienas kampų teatro žvaigždės, be jos teatras yra neįmanomas“[2]! Tolstama nuo teatro, tačiau ne apskritai, o nuo triukšmingo, šokiruojančio, ieškančio efektų - tokio teatro, Girdzijauskaitė prisipažino, nesuprantanti. Epitetai daugiausia nusako teatro dabartį. Kas lieka, kai dabartis netenkina, nepriimtina? Trauktis, žvelgti atgal. Tačiau didis paradoksas, pastebėjo teatrologė: „Teatrą žiūri dabar ir čia, o apmąstyt gali po tam tikro laiko“[3]. Taigi dabarties šurmulingumas mokslininkei dovanoja taip norėtą nieko neveikimą. Prisipažinimas „jau seniai nedalyvavau jokiame lėlių teatro festivalyje“[4] yra nukreiptas ir intensyviai sutelktas į buvimą būtuoju metu. Paradoksalus atotrūkis nuo šiandienos triukšmo yra proga ir išnaudojama galimybė peržiūrėti, (ap)mąstyti teatrines patirtis, pažintis.
Viena jų - su Vitalijumi Mazūru - „amžinuoju meilužiu“[5], kaip metaforiškai įvardijo teatro kritikė Rūta Oginskaitė. Girdzijauskaitės pažintis su Mazūru, jo kūrybos akylas stebėjimas skaičiuojamas nuo 1965 m.[6] Ilgametis buvimas šalia, atliekant sekančio ir sakančio kritiko vaidmenį, nors teatrologė santykius ir vadina „punktyriniais“[7], - vis tik penkiasdešimtmetis „karšto bendravimo“[8]. Leidinys brendo natūraliai, taisant, papildant visa, kas anksčiau apmąstyta, parašyta. Autorė teigia norėjusi sudaryti bendrą vaizdą ir išryškinti pagrindinius Mazūro kūrybos akcentus, tačiau prisipažįsta: „esu apimta nevilties, (...) knyga - ne tokia, kokios aš norėjau. Krūva nuotraukų dar nereiškia, kad tai albumas. Įsivaizdavau knygą orią, ramią, elegantišką. O dabar ji pergrūsta nuotraukų (...).“[9]
Kaip kalbėti apie režisuojančio dailininko scenografo meną? Pasirinkti vien žodinę kalbą ir, pasakojimą pavergus teksto ženklų raiškos galiai, knygą pasmerkti vaizdinei tylai, reginio iškalbos trūkumui, stokai, o skaitytoją - amžinam apmaudui? Vaizdinė kalba, ko gera, tik ir gali leisti išvysti - byloti, paliudyti, nes žodžiais nusakytas vaizdas visada yra vaizduotės žaismo sukurtas reginys. Iliustracijų kaleidoskopas perteikia Mazūro kūrybos sceneriją. Todėl autorės nusivylimas, jaučiama yda iš tiesų yra stiprybė. Žodinės ir vaizdinės kalbos lygiavertiškumas ar netgi savotiška konkurencinė kova - kuri iškalbingesnė? svarbesnė? - siūlo, grindžia knygos apibrėžtį - ir monografija, ir albumas. Dualus įvardijimas teigia: tai plataus turinio, vertingos medžiagos, prabangios formos leidinys, menantis ir saugantis neseną, rodos, dar tokią artimą istoriją apie didžio kūrėjo aukso amžių.
Girdzijauskaitė pati susimąstė, „kažkodėl išsirenki vieną ir padarai apie jį knygą, o apie kitus - ne“[10]. Galbūt šiuo atveju knyga padaryta ar veikiau sudaryta, nes Mazūras - neeilinis, kaip autorė žymi, „neabejotinai reikšmingiausias Lietuvos lėlių teatro menininkas mūsų laikais.“ (p. 10) Jo veiklos, kūrybinės raiškos plotmė ir gelmė tiesiog negalėjo likti neaprašytos, juolab „kūrybą gaubia paslaptis, tiek spektaklius, tiek paveikslus galima interpretuoti labai įvairiai, esama nelygumų, prieštaravimų, bet jie tik dar labiau skatina gilintis ir jaudintis, žavėtis ir klausti. Įdomu suvokti tokio įnoringo talento prigimtį, paanalizuoti įtampas, kankinusias tiek patį menininką, tiek teatrą“ (p. 9) Visa tai reikšmingos priežastys, kodėl subrandinta knyga, tačiau yra ir dar vienas niuansas: Girdzijauskaitė yra prisipažinusi, ją labiausiai domina „režisūra, spektaklio darymas, pradedant nuo rėmų, struktūros“[11]. Mazūro teatrinė raiška ir yra visa apimanti, tai byloja teatrologės Rasos Vasinauskaitės mintys apie menininką kaip vieną vizualumo triumfo Lietuvos teatre lėmėjų: „Mazūras buvo ir savo spektaklių dailininkas, ir režisierius, mąstantis scenos kategorijomis, laisvai ir įtaigiai sujungiantis Rytų ir Vakarų kultūros vaizdinius, žmogų ir kaukę, iš medžio drožtą figūrėlę ir siurrealistiškai stūksantį medžio kamieną.“ (p. 11)
Scenografo specialybę Dailės institute 7-ojo dešimtmečio viduryje įgijęs Mazūras atėjo į lėlių teatrą, apraizgytą natūralizmo estetikos siūlų - „teatras stengėsi „atspindėti gyvenimą“, buvo paviršutiniškas, melagingas, didaktiškas, neskoningas.“ (p.11) Menininkas teigė, jog studijuodamas scenografiją apie lėlių teatrą (beveik) nieko negirdėjęs, mokykla nedavusi to, kas reikalinga nūdieniam teatrui (ten pat). Ar šiandien kitaip? Nežinodamas, nemokėdamas, Mazūras kūrė pasikliaudamas intuicija, pasąmone, ieškojo, niekada nesekė kitais. „Jis nemėgo žiūrėti svetimų spektaklių“ (p. 111), sakė aktorius Juozas Marcinkevičius, - ir taip sukarpė tradicijos siūlus - „sugrąžino lėlių teatrui „lėliškumą“, išryškino specifinius, tik lėlių teatrui būdingus bruožus. (...) Įsivaizdavo ir kūrė teatrą, kuriame nebūtų griežtai atribota dramos ir lėlių raiška, o talentingas aktorius veiktų kaip universalas.“ (p. 10)
Girdzijauskaitė pastebi, kad pasaulyje esama pavyzdžių, įrodančių - dailininkai ne tik gali perimti dalį režisieriaus funkcijų, bet gali (!) kurti teatrus ir jiems vadovauti. Mazūras - pasaulinės praktikos lietuviškasis įrodymas. Pradėjęs kaip dailininkas kitų režisierių spektakliuose, universalus auksinių rankų menininkas ėmė režisuoti - kurti spektaklio visumą. Mazūriško teatro, ko gera, esminis bruožas - pasikeitęs santykis tarp teksto ir lėlės (kūrė pats, niekam nepatikėdamas eskizo, arba itin akylai prižiūrėjo meistrą) ir požiūris į aktorius, kai neiliustruojama, neimituojama, o „interpretuojama ir skverbiamasi į pačias meno atsiradimo laikų gelmes, bandant perprasti pirmapradės kūrybos pasaulėjautą“ (p. 12-13) - taip apie Mazūro kūrybą kalbėjo maskvietė dailėtyrininkė Irina Uvarova. Šios ypatybės - pasaulio, būties ir buities meninė atodanga, kai visa kuriama - gimsta žiūrovo akivaizdoje, regis, tikrai priartėjant prie ištakų, Mazūro teatrą liudija esant donelaitiškos prigimties - su metų kaitos ritualais, darbais ir vargais, laukimu ir retomis linksmybėmis. Tai ryškiausia spektakliuose, grįstuose vaikystės patirčių suformuota pasaulėjauta.
„Prisimenu, vienas čigonas atsinešė mažutę spintelę, pastatė kieme ant suoliuko, atidarė spintelės dureles, už jų buvo grotelės, už tų grotelių tūnojo peliukas. (...) Čigonas pradėjo sukti rankeną, pasigirdo nuostabi muzika, grotelės pakilo, o išlindęs peliukas letenėle nužėrė pinigėlį į spintelės vidų. Viskas įvyko taip greitai, kad aš norėjau dar ir dar... (...) Labai giliai į atmintį įstrigo tos graudžios pasakos ir dainos, kūryboje jas dažnai sieju su tautos išlikimu“ (p. 193-194).
Slaptingas pasaulis, išvystàs vaiko, tarsi teatro kūrybos skiepas išaugęs ir davęs neragautų vaisių - Mazūro spektakliai: Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“, Marcelijaus Martinaičio „Pelenų antelė“, „Žemės dukra“, Sigito Gedos „Pasaka apie stebuklingą berniuką“ („Baltas Niekas“) ir kt. Juose, anot teatrologės, pasireiškia ypatinga dailininko laisvė sintetinti prisiminimus su liaudies meno simbolika ir varijuoti iš senųjų mitų kilusiais vaizdais (p. 16).
„Jis viską mėgsta daryti pats, nes mažai kam galėtų patikėti savo viziją. (...) jis matė, kaip turėtų atrodyti spektaklis, tačiau metodiškai dirbti su aktoriais neįstengė.“ (p. 30-31) - kolegos Rimo Driežio žodžiai patvirtina: Mazūras - individualistas, tapęs „savotišku savo scenografijos animatoriumi ir moderatoriumi“, nes jam „svarbu ne ką, o kaip kalbėti“ (p. 93). Tai iškyla ir it leitmotyvas vilnija skirtingų žmonių pasakojimuose, prisiminimuose - Girdzijauskaitės sudarytos Mazūro bylos argumentuose. Nors autorinio meno kūrėjas, tačiau šalia, žinoma, - bendraminčiai, bendradarbiai, kurie, pildydami Mazūro vizijas, atrado ir pamilo pačių kuriamo pasaulio teatrą, „kuriame aktorius užleidžia vietą dailininkui ir kompozitoriui. Atrodytų, esant tokiai padėčiai, vaidyba turėtų regresuoti, tačiau taip neatsitiko. Daug vaidindami aktoriai tobulėjo, vis geriau įvaldė animatoriaus profesiją, pamilo lėlę kaip savo raiškos instrumentą [išretinta autorės - E. B.].“ (p. 32)
Girdzijauskaitė, pasitelkusi Hanso-Thieso Lehmanno terminą vizualioji dramaturgija, žymi: „Mazūro scenografija yra įdėmaus aplinkos stebėjimo rezultatas, perkeltas į netikėtų sugretinimų, metaforų, išmonės sritį.“ (p. 38) Toji išmonė, ko gera, ir yra visa ko esmė, juk menas, nesvarbu, kur besimokyta, kuo sekta, tik tada unikali kūryba, kai gimsta iš individualybės raiškos. Šitai liudija ir knygos autorės prieita, kaip pati sako, „stulbinanti ar bent jau paradoksali išvada“: nors daugumą šedevrų menininkas sukūrė pagal lietuvių dramaturgijos kūrinius, žymiausių Lietuvos poetų - Martinaičio ir Gedos - tekstai parašyti, kurti remiantis spektakliais! „Prisiminus tuos spektaklius, iškart prieš akis iškyla poezijos arba poetinio mąstymo įkvėptas integralių, universalių dailininko įvaizdžių teatras“ (p. 83). Taigi Mazūro teatre gimė ne tik paslaptingas, kartais žaismingas, kartais lyriškas universalaus gyvenimo reginys, bet ir literatūrinė jo esatis.
Teatrologės manymu, „vienas pačių ryškiausių, išskirtiniausių, universaliausių Mazūro spektaklių - „Žemės dukra“ (1981). Ir tai ne tik knygos autorės nuomonė, - viena šio spektaklio scenų, kurioje „iš žiedžiamos puodynės lyg iš įsčių iškeliami ten užgimę Eglės vaikai“, Uvarovos žodžiais, buvo „geriausia, ką ji matė teatre per visą gyvenimą...“ (p. 38) Menininkas ne kartą interpretavo „Eglę...“ ir, reikšminga, nesikartojo, visada ieškojo naujų idėjų, telkėsi kitas priemones - ėjo vis toliau... Trečioji spektaklio versija, sukurta 2007 m., po ketvirčio amžiaus, grįsta postmodernistine stilistika, šiame pastatyme maskvietė dailėtyrininkė, atvykusi būtent dėl jo, „įžvelgė reikšmingą Mazūro talento posūkį - šįkart jis kuria mitą lyg pasaką apie karalius ir jų vaikus, paverstus atpirkimo ožiais.“ (p. 47)
Būdamas kaskart naujas, Mazūras pirmiausia - savitas ir ištikimas sau, todėl (at)pažįstamas, tai byloja ir aktoriaus Marcinkevičiaus minimi „mazūrizmai“, kaip mes sakydavom...“ (p. 111). „Mazūriškai subtili ir Lakštingala - mažutė, vos įžiūrima spalvingoje aplinkoje, pilka, su viena „gyva“ plunksnele uodegoj.“ (p. 63) Girdzijauskaitės teigimu, „Mazūras priklauso režisieriams atradėjams, ieškotojams“ (p. 55), bet ir to per maža, negana - minties, vaizduotės laisvė menininką paverčia savotišku pranašu, tai rodo „Raudonligės“ (1989) įvaizdžių prasminė galia, interpretacijos variacija kintant socialiniams kontekstams. „(...) viskas būtų buvę normalu, jeigu antisovietiškumas nebūtų virtęs antirusiškumu“ (p. 55), - Oginskaitės vertinimas, kurį, knygos autorės žodžiais, pakoregavo laikas - „kai Rusija pradėjo karą su Ukraina, kai lyg iš po žemių išdygo fantasmagoriški „žalieji žmogėnai“, tenka pripažinti, kad Mazūro „Raudonligė“ su gąsdinančiais kaukėtais personažais buvo pranašiška.“ (ten pat)
Ryškindama esminius Mazūro kūrybos akcentus teatrologė nevengia kritinių pastebėjimų: „Rytietiškas“ stilius, deja, mažiau paveikė vaidybą. Stilizacija čia buvo kiek paviršutiniška, aktorių plastikai stigo estetinio išbaigtumo.“ (p. 63) Tai pagarba, nes tik visapusiškai analizuojant galima kalbėti apie didį menininką, jo aukso amžių. Būta visko ir viskas turi vertę, juk verta padaryti klaidų, patirti nesėkmių, jos „teisėtos“[12], tai - maištingas ieškojimas, ėjimas nepramintu savo keliu tobulėjimo link, prisiimant atsakomybę už Dievo duotą talentą. Koks tikslus ir taiklus knygos pavadinimas - „aukso amžius“... Jo esatis, kaip ir tikroji kūrybos reikšmė ir vertė (šįkart aukso amžius sutampa su kūrybos reikšme ir verte), pasirodo ir galimà tinkamai suprasti, matuoti tik žvelgiant iš laiko distancijos. Girdzijauskaitė atlieka restauratorės darbą - nuvalo taip greitai nugulančią laiko pa͂tiną, tai puikiai atspindi, iliustruoja dizainerio Tado Gindrėno sukurtas leidinio apipavidalinimas - atidengtos, kiek aptrupėjusios knygos pavadinimo aukso raidės aplanke, priešlapiuose - ir atveria būtąjį Mazūro metą. Atsiskleidžia ne(si)tikėtos idėjinės sąšaukos, teigiančios vertybinę esatį pasauliniuose kontekstuose: „Kai kurie Mazūro atradimai, sumanymai atrodo ne prastesni už Tadeuszo Kantoro, Peterio Brooko ar Roberto Wilsono“ (p. 76); nežymūs trūkumai pasimiršę, o „istorijai liko prašmatnus reginys, įamžintas fotografijose, nuostabios lėlės (...) neprilygstamų šedevrų, liudijančių jo aukso amžių.“ (p. 63, 76).
2006 m. Mazūras - Girdzijauskaitei netikėtai! - pareiškė: „Džiaugiuosi, kad esu dailininkas, o ne režisierius (...) tos pjesės man mažiausiai reikalingos. Aš paimu žalią medžiagą ir einu tolyn.“ (p. 88) Taip, Mazūras - menininkas novatorius, savo kūryba nuėjęs taip toli, jog įvardyti, nusakyti - tikrai nelengva. „Režisūriniai ir scenografiniai sandai (...) neatsiejamai susipynę, beveik visi jo spektakliai yra nelyginant autorinės parodos, nes primena sudėtingas kinetines skulptūrines instaliacijas. Matome, kaip visa laike skleidžiasi galinga plastinė - kompozicinė, linijinė, spalvinė, faktūrinė - menininko fantazija.“ (p. 120), - teigė menotyrininkas Helmutas Šabasevičius. Tik matęs, akylai stebėjęs - buvęs ir dalyvavęs pasaulio kūrimo vyksme, gali bandyti čiuopti minties, vizijų ištakas, jų pratakas ir santakas, kai neribota išmonės laisvė virsta meno reginiu, tavo ir mano pasauliu, susijungus menininko ir patyrėjo vaizduočių takams. Čia, vizijos teatro scenerijoje, eina, vaikšto minties žaislai, galintys liudyti ir liudijantys egzistenciją, pasaulio būtį ir būtį pasaulyje. Juk visa tik žaidimas, o žmogus - tokia pat lėlė, žaislas, tereikia žaisti... Teatro istorikės teigimu, Mazūro teatrui „šiandien niekas negali prilygti“ (p. 83); Marcinkevičiaus apgailestavimu, šiandien teatre - „tik etiudai pasirinkta tema (...) artistas - sau, lėlė - sau, šviesa - sau...“ (p. 110-111)
„(...) nukvošusius senius teatrai viduržiemį irgi išsiunčia į mišką žibučių rinkti.“ (p. 202) - sarkastiškai ištarė Mazūras. Gaila negaila - dabar Mazūras vaidina tik vaikams žmonos Nijolės įkurtame „Paršiuko Ikaro“ teatrėlyje (p. 202); o mes, norintys pasaulio pažiūrėti, pabandyt jį susikurti, eikime į teatrą žaist jį kaip gyvenimą, ir galbūt šiandien gims naujo aukso amžiaus kūrinys. Tereikia patikėti...
[1] Kryževičienė J., Jankauskienė G. A. Girdzijauskaitė: bohema mums reiškė nedirbti ir būti kartu. LRT. Kultūros savaitė (radijo laida), 2013. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/15009#wowzaplaystart=4904000&wowzaplayduration=1652000 (žiūrėta 2015-10-06)
[2] Ten pat
[3] Ten pat
[4] Brukštutė M. Lėlė ir ją mylintis aktorius. 7md. Nr. 24 (1130), 2015. Prieiga per internetą: http://www.7md.lt/teatras/2015-06-19/Lele-ir-ja-mylintis-aktorius (žiūrėta 2015-10-06)
[5] Oginskaitė R. Audronė Girdzijauskaitė: kodėl mes taip darome? Menų faktūra, 2015. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=66413#gsc.tab=0 (žiūrėta 2015-10-07)
[6] Brukštutė M. Ten pat
[7] Oginskaitė R. Ten pat
[8] Kryževičienė J., Jankauskienė G. Ten pat
[9] Oginskaitė R. Ten pat
[10] Ten pat
[11] Kryževičienė J., Jankauskienė G. Ten pat
[12] Menų faktūra. Apsinuoginimai su kaukėmis, 2015. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=66461#gsc.tab=0 (žiūrėta 2015-10-10)
