Pavasarį, paskelbus Auksinių scenos kryžių nominacijas, teatro kritikė Aušra Kaminskaitė atkreipė dėmesį į teigiamą pokytį Lietuvos scenoje - į apdovanojimus pretendavo ne tik Vilniaus, bet ir Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ar Panevėžio teatrai. Vis dėlto rudenį įvykusi apdovanojimų ceremonija parodė, kad už sostinės ribų dirbę kūrėjai apdovanojimus pelnė tik dviejose kategorijose iš penkiolikos. Tad panagrinėkime geografinę atskirtį scenos meno lauke.
Ar iš tiesų didmiesčiuose ir kituose regionuose yra didelių kokybinių skirtumų? Galbūt ši atskirtis susijusi su kiekybiniais parametrais, pavyzdžiui, su mažesniu finansavimu arba apsilankiusių žiūrovų skaičiumi? O gal sąlygos žiūrėti scenos meną regionuose yra prastesnės nei didžiuosiuose miestuose? Klausimų daug, pabandykime į juos atsakyti.
Kultūros ministerijos profesionaliojo scenos meno įstaigų sąraše yra įregistruotos 9 organizacijos, esančios už trijų didžiųjų miestų - Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos - ribų. Tai būtų po vieną valstybinį teatrą Šiauliuose ir Panevėžyje, kuriame taip pat veikia dar trys savivaldybės teatrai; po vieną savivaldybės scenos meno įstaigą turime Kelmėje, Šilutėje ir Alytuje, kuriame dirba dar viena nepriklausoma organizacija.
Didesnė minėtų teatrų dalis (6 įstaigos: Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Juozo Miltinio dramos teatras, Panevėžio teatras „Menas“, Alytaus miesto teatras, Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“ ir Kelmės mažasis teatras) dalyvavo Scenos meno kritikų asociacijos tyrime „Lietuvos teatras skaičiais 2019“ ir pateikė duomenis apie savo veiklą, tad trūkstant kokybinės informacijos, teatro situaciją už didmiesčių ribų galima panagrinėti remiantis skaičiais.
Pirmasis aiškus ir neginčytinas atskirties požymis - scenos meno kritikai apie minėtų organizacijų kūrybą rašo labai mažai. Vieną kitą tekstą galime rasti apie premjeras valstybiniuose teatruose, o viešos nepriklausomos informacijos apie kitų regionuose esančių teatrų spektaklių kokybę visiškai nėra. Skaičiai rodo, kad 2019 metais anksčiau minėti regionų teatrai parodė 25 naujus kūrinius, kurie tesulaukė 7 recenzijų. Tai vienu straipsniu daugiau, nei apie vieną Jono Vaitkaus kūrinį Vilniuje. Iš jų 2 tekstai buvo skirti vienai Valstybinio Šiaulių dramos teatro premjerai, likę 5 - keturiems naujiems Juozo Miltinio dramos teatro kūriniams Panevėžyje.
Ar tai, kad scenos meno kritikai nerašo kritinių straipsnių, reiškia, kad regionų teatruose sukuriami mažiau kokybiški scenos meno kūriniai? Taip teigti nedrįsčiau, nes neturime viešų kokybinių vertinimų. Vis dėlto tai reiškia, kad kol kas galime remtis tik skaitinėmis reikšmėmis. Tad ir pamėginkime patyrinėti regionų atskirtį remdamiesi tuo, ką turime. Pirmiausia - statistinio tyrimo surinktais duomenimis.
Statistiškai viena regione esanti organizacija 2019 metais savo repertuare vidutiniškai turėjo po 19[1] spektaklių. Repertuaro platumo aspektu tai geriausias rezultatas, gerokai lenkiantis šalies vidurkį - 13 spektaklių. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos organizacijos repertuaruose vidutiniškai turėjo atitinkamai po 10, 18 ir 15 spektaklių. Žvelgiant į kitus tyrimo rezultatus galima pastebėti, kad nedidelį spektaklių kiekį repertuare labiau lemia organizacijos steigimo statusas (nepriklausomos organizacijos paprastai jų turi mažiau, kartais tik po vieną arba du) nei geografinė padėtis.
Jeigu žiūrėsime į teatrų galimybes spektaklius rodyti viešai, pastebėsime, kad regionuose viena organizacija vidutiniškai turėjo po 129 pasirodymus per 2019 metus. Tai būtų beveik 3 pasirodymai per savaitę. Pagal šį rodiklį regionų organizacijos lenkia šalies vidurkį, kuris yra 109 pasirodymai vienai organizacijai (maždaug 2 pasirodymai per savaitę). Geresnį rezultatą matome tik Kaune, kur savo trijose salėse spektaklius intensyviai rodo Nacionalinis Kauno dramos teatras, o vienai organizacijai vidutiniškai tenka 152 pasirodymai.
Tęsiant pasirodymų temą, vertėtų pažymėti, kad šalies kontekste regionų teatrai gerai atrodo ir pagal gastrolių Lietuvoje rodiklį, kuris buvo vidutiniškai 36 pasirodymai per 2019 metus vienai organizacijai. Pagal šį parametrą jie viršijo Lietuvos vidurkį - 29 pasirodymai organizacijai ir atsiliko tik nuo Klaipėdos organizacijų, kurios gastrolėse pasirodė vidutiniškai 44 kartus. Čia didelį darbą nuveikė Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“ ir Kelmės mažasis teatras, kurie gastrolėse pasirodė daugiau nei namuose, ir Alytaus miesto teatras, kuris gastrolėse parodė tik ketvirtadaliu mažiau pasirodymų nei namuose.
Regionų organizacijos labai mažai savo spektaklių rodo užsienyje. Šešios organizacijos turėjo tik 4 pasirodymus už Lietuvos ribų, 3 iš jų priklauso Alytaus teatrams, o 1 - Juozo Miltinio dramos teatrui Panevėžyje. Statistiškai tai reiškia tik 0,6 pasirodymo užsienyje per metus. Šalies vidurkis yra bent 10 kartų didesnis - 6 pasirodymai užsienyje per metus. Klaipėdos organizacijos vidutiniškai turėjo 9 pasirodymus, o Kauno - 10 pasirodymų per metus vienai organizacijai. Manau, kad šis rodiklis gali būti rimtas atskirties požymis.
Ką mums sako organizacijų pritraukiamas žiūrovų skaičius? Iš šio rodiklio matome, kad už didmiesčių ribų esantys teatrai vidutiniškai pritraukė po 17 800[2] žiūrovų per metus. Tai - beveik tūkstančiu žiūrovų (bent dviem žiūrovų pilnomis Didžiosiomis salėmis arba gera dešimčia Mažųjų) mažiau nei šalies vidurkis - 18 800 žiūrovų organizacijai per metus. Tačiau labai panašų rezultatą matome ir Vilniaus organizacijose, kur vidutiniškai apsilankė 18 300 žiūrovų. Mažesnėse salėse rodančių Klaipėdos organizacijų rodikliai dar mažesni - apie 10 000 žiūrovų. Taigi, rodos šiuo aspektu taip pat daugiau lemia ne lokacija, o spektaklių auditorijos dydis.
Žvelgiant į skiriamų finansinių lėšų rodiklius, regis, taip pat nėra rimto pagrindo sakyti, kad organizacijos regionuose būtų nuskriaustos. Iš Kultūros ministerijos lėšų joms vidutiniškai tenka po 377 tūkst. eurų, tai beveik trečdaliu daugiau nei šalies vidurkis - 232 tūkst. eurų vienai organizacijai. Sąlyginai joms tenka ir didesnis savivaldybių finansavimas - 194 tūkst. eurų, tai beveik tris kartus viršija šalies vidurkį - 65 tūkst. eurų vienai organizacijai. Šie rodikliai leidžia teigti, kad regionuose investuojama ne prasčiau nei didžiuosiuose miestuose.
Tačiau neskubėkime džiaugtis. Pažvelgę į organizacijų uždarbį pastebėsime, kad organizacijų regionuose pajamos iš veiklos tesudaro 128 tūkst. eurų, o šalies vidurkis yra bent 240 tūkst. eurų vienai organizacijai. Vadinasi, jos uždirba dvigubai mažiau, net jei kiekybiškai atlieka tokį patį darbą.
Kodėl organizacijos regionuose uždirba mažiau? Žvelgiant į jų deklaruotas vidutines bilieto kainas Lietuvoje peršasi neįtikėtinai paprasta išvada - todėl, kad jos gerokai mažiau uždirba nuo kiekvieno žiūrovo apsilankymo jų spektaklyje. Vidutinė bilieto kaina regionų teatruose yra tik 6,4 euro, tuo tarpu šalies vidurkis yra bent trečdaliu didesnis ir siekia 9,74 euro. O štai Vilniaus organizacijų vidurkis kone dvigubai didesnis - 11,59 euro už bilietą. Šis rodiklis - neabejotinai trečias rimtas atskirties požymis. Tačiau ką jis reiškia? Ar pigesni bilietai reiškia prastesnę scenos meno kūrinių, spektaklių kokybę? O gal žemesnė jų kaina regionuose leidžia padidinti scenos meno paklausą? Galbūt mokestį už spektaklius būtų galima padidinti?
Į klausimą apie kokybę atsakyti negalime, nes apie ją nėra viešos nepriklausomos informacijos.
Ar žemesnė kaina leidžia padidinti paklausą?
Vienas argumentas leidžia manyti, kad ne. Labiausiai gastroliuojančio teatro Lietuvoje, 2019 metais parodžiusio daugiausia spektaklių už sostinės ribų, deklaruota vidutinė kaina už bilietą yra dar didesnė nei Vilniaus organizacijų vidurkis.
Bet galime rasti ir argumentą, leidžiantį atsakyti teigiamai. Čia remsiuosi ekonominės analizės specialistės Rusnės Kregždaitės atliktu tyrimu[3], kuriuo norėta sužinoti, kokią maksimalią kainą žiūrovas mokėtų už bilietą į Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį. Minėto paklausos tyrimo rezultatai parodė, kad daugiau nei pusės tirtų pasirodymų žiūrovai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Jonavoje už spektaklius mokėtų didesnę nei 25 eurų maksimalią kainą, bet Šiaulių ir Alytaus žiūrovai pasirodė gerokai taupesni. Už bilietą į Jono Vaitkaus „Atžalyną“ Klaipėdoje žiūrovai buvo linkę mokėti daugiau kaip 26 eurus, Alytuje - vos daugiau kaip 20 eurų, o Šiauliuose maksimali žiūrovų mokėtina kaina nesiekė ir 18 eurų. Vadinasi, gali būti, kad kai kuriuose miestuose už teatrą žiūrovai tikrai linkę mokėti mažiau.
Kodėl vieni tos pačios Lietuvos regionų gyventojai už teatrą linkę mokėti mažiau, kiti - daugiau?
Minėto paklausos tyrimo duomenimis, žiūrovai labiausiai linkę mokėti daugiau, jei spektaklį sukūrė pripažintas, žinomas režisierius, jame vaidina pripažinti, žinomi aktoriai arba yra aktuali spektaklio tema.
Neabejoju, kad pripažinti, žinomi režisieriai ir aktoriai buvo vienas stipriausių motyvų žiūrovams rinktis teatro „Domino“ spektaklius. Tačiau kiek „žvaigždžių“ turime regionų teatrų spektakliuose? Manau, kad joms suskaičiuoti užteks vienos rankos pirštų. Tai dar vienas rimtas atskirties ženklas. Susidaro įspūdis, kad turbūt visas dabarties regionų teatrų žvaigždes rastume Panevėžyje. Be abejo, toks įspūdis gali būti subjektyvus[4], kylantis iš mažesnio kitų regionų teatro pažinimo, bet jis nukreipia svarbia linkme.
Lietuvos teatro žemėlapyje Panevėžys yra ypatingas miestas - tai gali suprasti ir ne itin didelis teatro žinovas. Penktame pagal dydį Lietuvos mieste šių metų pradžioje gyveno 85 tūkst. gyventojų, jame yra keturios scenos meno įstaigos. Šio miesto gyventojai auga „teatro dvasioje“ ir vertina šį meną. Jie seka ir domisi teatro naujienomis, spektaklių temomis, yra linkę mokėti už vaidybos meno malonumus. Atskiro tyrimo vertas klausimas, kiek ir kokį indėlį ta „teatro dvasia“ paliko iš šio miesto kilusiems scenos menininkams, kurie šiandien dirba Vilniaus, Kauno, Klaipėdos scenos meno organizacijose ir pasirodo jų žiūrovams visame pasaulyje. Iš Panevėžio pavyzdžio gana nesunku suprasti, kokia svarbi yra teatro kultūra.
Jonava neturi profesionalių scenos meno įstaigų ir per 2019 metus joje užregistruota tik 12 teatro pasirodymų, tačiau galima numanyti, kad teatrą mėgstantys jonaviečiai priklauso Kauno scenos meno kultūrai. Jie įpratę rinktis, vadinasi, ir vertinti. Tad nors ir nėra paklausos tyrimų iš kitų Lietuvos miestų, sakyčiau, kad atskirtis tarp žiūrovų yra pastebima.
Jeigu teatrinė kultūra dar nėra stipri Šiauliuose ar Alytuje, ką kalbėti apie Lietuvos miestus, kuriuose nėra scenos meno įstaigų? Pagal statistinį tyrimą daugelis jų (Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai, Tauragė, Telšiai, Ukmergė, Plungė, Radviliškis, Druskininkai ir netgi teatro festivalį rengiantis Rokiškis) geriausiu atveju sulaukė iki 19 pasirodymų per 2019 metus. Vidutiniškai tai būtų ne daugiau kaip 1 spektaklis per 3 savaites. Pažiūrėkime iš žiūrovo perspektyvos - kokia tikimybė, kad tai bus spektaklis, kuris atitinka jums artimą temą, estetinę kalbą arba dvasios būseną? Greičiausiai, kad nedidelė. Tiesa?
Taigi, šalies regionuose turime uždarą ratą: žiūrovai neturi teatrinės kultūros, tad čia nėra didelės spektaklių pasiūlos; kai nėra pasiūlos, žiūrovai negali rinktis; neturėdami pasirinkimo ir nesuvokdami teatro kaip prasmingos kasdienio gyvenimo dalies, žiūrovai nesuvokia teatro vertės; nežinodami vertės jie nėra linkę brangiai mokėti už bilietus; menka paklausa reiškia menką pasiūlą. Kaip iš šio rato išeiti?
Žinoma, regionų teatrai gali mėginti pasikviesti žvaigždes režisierius ir aktorius, tačiau tikriausiai toks greitas paklausos didinimo sprendimas padidintų ne tik pajamas, bet ir išlaidas. Ilgalaikėje perspektyvoje mažinti žiūrovų atskirtį regionuose galima lankymąsi teatre paverčiant kasdienio gyvenimo įpročiu. Tai galėtų būti pasiekiama sukuriant didesnę pasiūlą tose pačiose scenos meno įstaigose. Jeigu jos veiktų kaip vietiniai operatoriai, - gastroles rengiančioms organizacijoms leistų naudotis savo infrastruktūra ir prisiimtų bent pusę atsakomybės už bilietų pardavimą, - į gastroles vykstančios organizacijos galėtų sutaupyti salės nuomos išlaidas ir padėtų sumažinti prastų pardavimų riziką. Taip būtų kuriamas ilgalaikis patvarus ryšys su vietine scenos meno publika, kuri turėtų labai svarbią - pasirinkimo - galimybę. Kiek teko pastebėti, šia kryptimi jau keletą metų ryškiai dirba Kauno miesto kamerinis teatras.
Taip pat regionų teatrams būtų naudinga pradėti galvoti apie pasirodymus užsienio rinkose. Nors gali atrodyti, kad užsienio festivaliai taip pat pageidauja tik menininkų-žvaigždžių, realybė gerokai paprastesnė. Tarptautinėje rinkoje savų žiūrovų gali rasti labai įvairūs spektakliai, o atlyginimas už jų atlikimą gali būti gerokai dosnesnis negu Lietuvoje - tai leistų padidinti teatrų pajamas. Regis, daugiausia šios strategijos pavyzdžių rastume šokio sektoriuje, bet jų pasitaiko ir tarp dramos bei lėlių ir objektų teatro spektaklius kuriančių organizacijų.
Taigi regionų teatrų atskirtį galima pastebėti iš trijų veiklos rodiklių - nedidelio kritinių tekstų kiekio apie jų kuriamas premjeras, labai mažo pasirodymų užsienio gastrolėse skaičiaus ir pigiau parduodamų bilietų, lemiančių ženkliai mažesnes uždirbamas pajamas. Poreikis mažinti bilietų kainas sietinas su mažesne teatro paslaugų paklausa, kuri liudija ir didelę publikos atskirtį. „Dirbti periferijoje visomis prasmėmis yra daug sunkiau nei sostinėje ar kitame didmiestyje“[5], - savo komentare laidoje „Kultūros savaitė“ sakė patyrusi šokio prodiuserė iš Klaipėdos Goda Giedraitytė. Vis dėlto reikia ten dirbti, nes, „nesvarbu, kur gyveni ir augini savo vaikus, turi teisę pamatyti tokį pat kokybišką meną kaip Berlyne, Venecijoje ar net tame pačiame Vilniuje“[6].
-----
Publikaciją parėmė Lietuvos kultūros taryba
[1] Čia ir toliau spektaklių, pasirodymų ir žiūrovų skaičiai pateikiami neatsižvelgiant į pasikartojančius koprodukcinius spektaklius.
[2] Čia ir toliau pateikiami skaičiai suapvalinti į mažesnę pusę.
[3] Kregždaitė, Rusnė. Įvertina skaičiais: teatro publikos patirtis. In: Menų faktūra. 2020-04-24.
[4] Teksto autorė 2018-2019 metais dirbo viename iš Panevėžio teatrų.
[5] „Goda Giedraitytė. Būti kultūros prodiuseriu regione - misija (ne)įmanoma? In: LRT radijo laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt, 2020-05-30.
[6] Ten pat.
