Recenzijų klausimu

Ridas Viskauskas 2010-01-18 Literatūra ir menas, 2010 01 15
Recenzentas Ridas Viskauskas. Pauliaus Sakalausko nuotrauka iš VGTU „Palėpės” teatro archyvo

aA

Po to, kai sausio 5 d. Kultūros ministerija paskelbė priimanti „pasiūlymus profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijoms už reikšmingus praėjusių metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus gauti" (iki sausio 15 d. reikia pateikti rekomendaciją; DVD įrašą; „profesionalaus meno vertintojo recenziją (-jas), atskleidžiančią (-čias) kūrėjo darbo reikšmę ir svarbą"!), sulaukiau netikėto vieno režisieriaus skambučio: girdi, turėčiau į vieną regiono teatrą važiuoti pažiūrėti jo spektaklio - reikia recenzijos!

Pajuokausiu: metas viešai paskelbti teatro kritikų teikiamų paslaugų visoje šalyje vieningus įkainius! Spektaklio paminėjimas vienu sakiniu apžvalginiame straipsnyje - apsikirpimo Vilniaus senamiesčio grožio salone kaina; režisieriaus minčių pacitavimas tekste - santechnikos bėdų recenzento namuose sutvarkymas; neutralios intonacijos spektaklio recenzija - recenzento 10 vizitų pas odontologą apmokėjimas; nuolatinis recenzento palankus dėmesys teatrui sezono metu - recenzento komunalinių paslaugų apmokėjimas metams.

Teatro plunksnos sesės ir broliai, vienykimės! Ir nei centu pigiau paslaugų neteikime! Primenu, kad šiuo metu Vilniuje iškviesto į namus santechniko darbo valanda kainuoja 70 litų (be PVM)! Taigi apskaičiuokime laiko sąnaudas ir atlygio požiūriu būkime orūs bent jau kaip „santechnikai"!

Kalbant rimčiau, iš kur regionuose veikiantiems teatrams sulaukti recenzijų? Dauguma teatrų Vilniuje negastroliuoja dėl lėšų stygiaus (patalpų nuomos, transporto, žmonių laiko kaštai). Dėl tos pačios priežasties retas kuris vertintojas nuvažiuoja savo jėgomis į regionus.

O Kultūros ministerijos idėja buvo graži: palengvinti (ekspertams?) kūrėjų darbų atranką...

LITERATŪRA IR MENAS

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.