POST-DANCE - tai 2017-aisiais išleista knyga, kurioje beveik dvidešimt žymių šokio pasaulio asmenybių įvairiaformiuose tekstuose dalijasi šiuolaikinio šokio krypčių ir formų sampratomis. Tai daugiau nei dvidešimt tekstų, surinktų konferencijoje, kurią inicijavo ir po Stokholme įsikūrusios šokio erdvės MDT stogu surengė jai vadovaujantis kritikas ir keleto leidinių redaktorius Danjelis Anderssonas, choreografė, šokėja ir performanso menininkė Mette Edvardsen bei menininkas Mårtenas Spångbergas. „Viskas prasidėjo sapne, - intriguoja D. Anderssonas. - Dar būdraudamas bandžiau sugalvoti konferencijos temą. Ieškojau, kas padėtų mums, dirbantiems MDT, apibūdinti menininkų kuriamus darbus. Norėjau, kad tai būtų konferencija, kuri palaikytų MDT bendruomenę ir padėtų apie spektaklius rašantiems kritikams suvokti, ką iš tiesų daro choreografai. Šios mintys sukosi mano galvoje, kai tąnakt nuėjau miegoti.“
Čia publikuojame Švedijoje apsistojusios penkių šokio kūrėjų moterų komandos „Samlingen“ pranešimą. Šios komandos nares vienija feministinis požiūris į choreografiją bei požiūris į istoriją ir jos (iš)naudojimą. Šokio jame rasite mažiau nei pozicijos, kurią pasitelkus jis kuriamas. Tačiau ar pozicija nėra vienas šokio turinį ir prasmę formuojančių veiksnių?
„Samlingen“: Amanda Apetrea, Nadja Hjorton, Stina Nyberg, Halla Ólafsdóttir, Zoë Poluch.
Manome, kad šokio meno laukui trūksta žinių apie savo paties istoriją. Apie pasakojimus, tradicijas ir patirtis. Jam trūksta žinių ne tik apie istoriją užrašančius, bet ir apie ją kuriančius žmones. Retkarčiais vis girdžiu ką nors apibūdinant šokio lauką kaip „mažiau reikšmingą“ meno sritį, lyg vieną smulkiųjų menų. Smulkesnį už teatrą. Smulkesnį už vaizduojamąjį meną. Smulkesnį už literatūrą. Manau, kad tai pati save išpildanti pranašystė, kuri palaiko mūsų buvimą nedideliais nuolat kartodama, kokie mažučiai esame. Ilgo, turtingo, įkūnyto šokio istorijos išmanymo ugdymas daro mus didesnius ir primena, ką gero žmonės sukūrė ir nuveikė [šioje srityje].
Be to, istoriją paprastai rašo racionaliai mąstantys vyrai, naudojantys prabangų rašiklį ir sėdintys prie stalo, kol moterys gamina vakarienę. Šokėja nėra žinoma kaip istorijos rašytoja, nors iš dalies ja yra. Istorijos rašymas taip pat vyksta iš kūno kūnui, iš burnos į ausį, iš burnos į burną. Tai nereiškia, kad šokėjos nekalba ar nerašo. Atvirkščiai, šokėjos - puikios kalbėtojos ir rašytojos. Veikiau tai siekis sujungti dvi feministines strategijas istorijos rašymo klausimu: viena jų akcentuoja fizinį žinojimą, patirtį ir išmanymą, kūno perduodamą kūnui, žodžiu ir kitais būdais; o kita primygtinai reikalauja, kad mes, „mes“ - tai visos šokėjos, kurios buvome neįtrauktos į šokio istorijos knygas (dėl to, kad turime vaginą, praktikuojame neteisingą seksą, rašome pėda, esame nutildytos kaip namų šeimininkės arba bet kokios rūšies rasistinio, abliacijos ar seksistinio elgesio), - kad mes į tą didžiąją istorijos knygą turime rašyti pačios.
„Samlingen“ apima praeities, dabarties ir ateities dalykus, susijusius su šokio sritimi. Esame penkios autoryste besidalijančios choreografės. Mūsų choreografinis darbas atskleidžia mūsų santykį su istorija, mintis apie bendrą darbą; jis apima ir vaidmenų hierarchiją darbe - kas tampa viršininke ir kas turėtų ja tapti, apima juodos dėžės baltumą, pinigus, nedarbingumą dėl ligos ar motinystės, apima darbą tik su tais žmonėmis, su kuriais nori miegoti, idėjų vagystę, jausmą, kad niekada niekuo netapsi, ir kad visi tai jau žino. Šiuos dalykus, pagrindines dilemas gyvenant santykyje su šokiu, ir augina „Samlingen“.
Mes teigsime tai, kas kai kuriems iš jūsų atrodys savaime suprantama, tačiau kartotis būtina, nes antraip gali nutikti, kad kai kas taip ir liks niekad nepasakyta. Tad jei esate girdėję apie tai anksčiau, būkite mums atlaidūs.
Tikime, kad nėra apolitiškos erdvės. Ši patalpa nėra apolitiška. Ši konferencija, be abejo, taip pat tokia nėra. Nėra apolitiško choreografo, apolitiškos kėdės, apolitiško šokio. Mums atrodo svarbu perpolitizuoti kūnus ir erdves. Iš visų jėgų stengiamės būti politiškai korektiškos, ir mums, be abejo, nuolat nepavyksta. Tai būdas susitikti su savo prietarais ir pastangos stoti su jais akistaton. Tai priemonė apmąstyti dalykus pripažįstant, kokie jie sumautai sudėtingi. Kada gi liausimės galvoję, kad kai kurios mūsų visuomet neš tapatybės politikos naštą, kad kai kuriuose kūnuose visuomet slypi istorija, o kiti tiesiog praeina, lyg būtų neutralūs?
Kaip penki baltaodžiai žmonės, esame rasistinės Europos šokio bendruomenės bendrininkės. Būdamos čia, kalbėdamos apie savo patirtis, mes atimame erdvę iš tų, kuriems nuolat buvo kartojama, kad jie bendruomenei nepriklauso - o didžioji jų dalis galėtų pasidalyti neįtikėtinais dalykais, apimančiais šokio lauką. Kaip šioje konferencijoje pasisakantys penki normatyviai fiziškai sveiki asmenys, esame bendrininkės abliacinės šokio bendruomenės - tos, kuri nutyli valgymo sutrikimus, garbina tik tam tikras [šokio] technikas ir mano, kad tik tam tikri fiziškai sveiki žmonės gali priklausyti šokio laukui, taip egzotifikuodama kitus. Svarbu, kad choreografija būtų įtrauki, apjungianti ir atstumtąsias šio lauko grupes, išstumtas hegemoniškų galios struktūrų. Lygiai tiek pat svarbu, kad likusi choreografinės bendruomenės dalis įtrauktų šiuos pasirodymus į savo apžvalgas, akademinius tyrimus, programas, festivalius, Europinių lėšų tinklus, su šia sritimi susijusius blogus, kritikos straipsnius ir pokalbius.
Puikus metas parafrazuoti Cortney Trouble, queer porno ikoną, prodiuserę ir atlikėją.
Pasamdykite transmoterį kaip savo asmeninę trenerę, pasamdykite spalvotąją moterį kaip savo redaktorę, pasamdykite sekso darbuotoją kaip savo bosę, pasamdykite šokėją, turinčią kognityvinių sunkumų, į savo šou, pasamdykite vieni kitus tam, kad pamatytumėte, kaip tai darome mes. Arba tiesiog pasitarnaukite kitiems, užuot sukūrę dar vieną neįtraukią darbo vietą. Ir patys žinote, kad, nesvarbu, kokioje šokio mokykloje mokotės, būsite vadinami putliais, apkūniais ir dar blogesniais žodžiais. Ir viskas prisidengiant plonu šydeliu, kad visa tai tik dėl jūsų paties gerovės, jūsų kelio į tobulumą, kad taptumėte puikiu šokėju ar šokėja. Apkūnumo aktyvizmas yra feministinio judėjimo dalis. Eikit namo ir pasigūglinkit.
Galite pasigūglinti ir štai ką: jos sakytą pagrindinę 2014 m. „Feministinių porno apdovanojimų“ kalbą; įrašą galite rasti YouTube.
Hej, Agnieszka, Aja, Alexandra, Allyson, Alma, Ambra, Anja, Anja, Anna, Anna, Anna, Anna, Anna, Anna, Anna, Anna, Anne, Camilla, Carina, Caroline, Catharina, Cecilia, Charlotta, Chrysa, Cilla, Cilla, Cristina, Dalija, Dorte, Efva, Eliisa, Emelie, Emma, Emma, Eva, Eva, Fay, Francoise, Gunilla, Helena, Imenella, Ina, Ingrid, Jeanette, Jeanette, Jennie, Julia, Kajsa, Kajsa, Kajsa, Kajsa, Karina, Katarina, Kathleen, Katja, Katrine, Kristiina, Lena, Linda, Linda, Linda, Linnea, Lisa, Lisa, Lisen, Louise, Malin, Malin, Margareta, Margaretha, Marie, Maryam, Melina, Minna, Minna, Nicki, Nina, Ofelia, Rani, Rebecka, Rebecka, Salka, Sandra, Sandra, Sara, Sara, Sepidar, Sharon, Siv, Sophie, Stina, Stina, Susanna, Susanne, Susanne, Tove, Tove, Tove, Tove, Tyra, Ulrika, Virpi, Åsa, Åsa,
Norime su jumis susitikti ir rašyti šokio istoriją!
Mes, choreografės Amanda Apetrea, Nadja Hjorton, Stina Nyberg, Halla Ólafsdóttir ir Zoë Poluch, pasivadinusios „Samlingen“, dirbame kartu. Anksčiau, bendradarbiaudamos su Cullberg baletu, sukūrėme projektą, kurio metu tyrinėjome šio baleto teatro istoriją per parodą Šokio muziejuje. Šių metų balandžio 11-ąją norime susitikti su jumis Kulturhuset Stadsteatern teatre, kartu pafantazuoti ir sukurti šio teatro laiko juostą nuo 1974 m. (kai Kulturhuset buvo atidarytas) iki šių dienų. Įsivaizduojame, kad rašome teatro istoriją remdamosi asmeniniais prisiminimais, anekdotais ir istoriniais faktais, tačiau šiame kūrimo procese yra vietos ir užmirštai, paslėptai ir nutylėtai pastarųjų 41 metų istorijai.
Vėliau, rugsėjo mėnesio pradžioje, šia laiko juosta pradėsime savo keturių dienų trukmės viešąją veiklą Hörsalen fojė.
Fiziškai ši laiko juosta bus kuriama balandžio 11 d. 17-19 val. Kulturhuset teatro studijoje. Pasirūpinsime užkandžiais, reikalingais istorinės atminties gaivinimui - vynu, kava, pyragu, spragėsiais.
Būsime dėkingos, jei atsiliepsite į šį kvietimą kaip įmanoma greičiau.
Švelniomis rankomis,
Amanda, Halla, Nadja, Stina ir Zoë.
Norėčiau pakalbėti apie stebuklingąjį įvardijimo veiksmą, veiksmą, atskleidžiantį dvi aštrias to paties peilio puses, priklausomai nuo to, kas tuo peiliu naudojasi. Turime galėti vadintis moterimis, kai moters kategorija naudinga organizavimui, akcentavimui ir emancipavimui. Taip pat turime žinoti, kuomet tai nenaudinga ir kada kliautis kitokiais įvardijimais, pavyzdžiui, vaikinas, choreografas, bosas ar autobuso vairuotojas, o ne mergina, choreografė, bosė ar autobuso vairuotoja. Būna akimirkų, kai įvardijimas yra vaisinga strategija, kai tokios pastangos gali vesti prie didesnio [mūsų] atstovavimo ir emancipacijos. Įvardijimas - visuomet politiškas.
Mes keliame TAIP susivienijimą.
Dažnai girdime, kad esmę įgijusių tapatybių dekonstrukcija, kuri yra atsitiktinumo pripažinimo ir pačios tapatybės dviprasmiškumo išdava, padaro feministinį politinį veiksmą neįmanomu.
Daugelis feministų tiki, kad be moters kaip nuoseklios kategorijos egzistavimo negali vykti joks feministinis politinis judėjimas, kuriame moterys galėtų susivienyti formuluodamos konkrečius feministinius tikslus ir jų siekdamos. Tačiau mes, atvirkščiai, teigiame, kad suesmintų tapatybių dekonstrukcija yra svarbus pradžios taškas feministams, pasišventusiems radikaliai demokratiškai politikai, nes tai išryškina socialinių ryšių įvairovę; jiems turėtų galioti laisvės ir lygybės principai. Reikalaukime, kad savo politinę tapatybę talpintume tarp to, ką paveldėjome, ir to, kas dar negimę, tarp to, ką galime tik įsivaizduoti, ir istorijų, kurios tą vaizduotę varžo ir formuoja.
Ar svarbu tai, kad mes - moterys?
Ar mes, pavyzdžiui, galėtume paprašyti visų čia esančių vyrų išeiti?
Ar galėtume paprašyti išeiti visų cisvyrų?
Ką tai sujudintų? Ar būtų verta? Nesijaudinkite, neketiname išmesti vyrų, vietoj to mes norime į šią salę įmesti strategiją, kurią naudojome viename mūsų pastarųjų projektų - apie strategiškai separatistinę patalpą.
Pavasarį, prieš mūsų rugsėjo mėnesio rezidenciją Kulturhuset teatre, į keturis susibūrimus pakvietėme moterimis save identifikuojančias praktikes, kad prisijungtų prie mūsų kuriant Kulturhuset teatro laiko juostą nuo jo įkūrimo 1974 m. iki šių dienų. 10-15 asmenų grupėse kiekvienas svečias dalijosi prisiminimu, susijusiu su šokiu ir choreografija. Prisiminimas galėjo būti tiek subjektyvus ar bendrinis, kiek pageidavo besidalinantysis. Mūsų pasirinktas dalijimosi būdas buvo „švediškas ratas“ - visi sėdėjome ratu, kalbėjome po vieną ir nepertraukinėjome kalbančiojo. Vėliau viską, kas buvo pasakyta, surašėme į laiko juostą.
Nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad pats objektas, laiko juosta, yra visiškai nesvarbus, didžiausia projekto vertė - tai jo teikiama galimybė susiburti ir kalbėtis. Šie susibūrimai vyko nepriklausomoje erdvėje, tai leido mums kalbėti iš moters, dirbančios šokio lauke, pozicijos. Kai kurios temos iškildavo kiekviename mūsų susitikime, jos nuolat minimos ir šioje konferencijoje: institucija, feminizmas, darbas, mokykla. Šios temos buvo aptariamos visas keturias dienas Kulturhuset Stadsteatern teatre ir įvairiais būdais darė įtaką mūsų veikloms. Su savo viešniomis sukūrėme šokį - hipotetinį ir aiškiaregišką, kad išpranašautume ateitį, kuri tuo metu buvo sukompiliuota ant būsimos laiko juostos, toje patalpoje užėmusios visą sieną. Perkūrėme „Samling“, ratą ir dalijimąsi prisiminimais, kurie vėliau buvo sužymėti pagrindinėje laiko juostoje. Taip pat dalyvavome pokalbyje su išmanančiais praktikais - apvaliojo stalo diskusijoje, kurią transliavo radijas.
Mes čia kalbame apie istoriją ir kanono rašymą, stengdamosi sukurti tam tikrą šokio kontrakanoną, parašytą vien moterų, tuo pat metu užtvindydamos šį kanoną, surinkdamos pernelyg daug informacijos tam, kad jis iš tiesų įvyktų. Taigi, datos ne visuomet tinkamos. Daugelis žmonių tą pačią istoriją pasakoja skirtingai, o laiko juostoje įrašomi dalykai gali būti potencialiai teisingi arba ne. Visos istorijos yra subjektyvios - emocionalios, sakytinės ir asmeninės, atspindinčios kiekvieno subjektyvų supratimą apie tai, kaip rutuliojasi istorija. Šie susibūrimai atkreipė mūsų dėmesį į pasakojimus, kuriems niekada nebuvo lemta būti papasakotiems ir kurie niekada nebuvo užrašyti: visi, kas neatvyko [į šiuos susibūrimus], kurių mes nežinojome turinčios pakviesti, kokius dalykus ir asmenis mes įtraukėme į šiuolaikinio teatro sceną ir pašalinome iš jos, apie kokius asmenis rinkosi kalbėti pakviestosios viešnios ir pan. Daugeliui žmonių, kurie nuolat laikomi už šokio istorijos ribų, akivaizdžiai tebebuvo nepakankamai atstovaujama arba jie buvo išvis nematomi. Šis suvokimas padarė didžiulę įtaką [dabar vykstančiai] diskusijai.
Mes esame geros draugės, mūsų draugystė prasidėjo šokio arba choreografijos mokykloje. Norime paviešinti šiuos draugių pokalbius. Mes draugaujame viena su kita, tačiau kartu „dalijamės“ draugyste su „tam tikrais problemiškais reiškiniais“. Lyg turėtume bendrą draugę, kuri mus sukviečia draugėn, ir tos draugės vardas yra šokis. Leisdamos laiką kaip draugės, mokomės kartu galvoti, tačiau taip pat pabėgame nuo darbo, kartu tapdamos daugiau nei darbuotojomis.
Ką turime bendro:
Esame baltaodės cismoterys
Esame feministės
Esame biseksualios, heteroseksualios ir išsimokslinusios
Esame šokėjos
Esame patyrusios seksualinį priekabiavimą dar nesulaukusios 13 metų
Esame džiugios ir naivios
Esame gražios
Mums patinka šokti
Norime, kad žmonės jaustųsi priimti
Norime, kad žmonės jaustųsi įtraukti
Esame kritiškos
Praleidome pernelyg daug laiko ruošdamos šią kalbą
Esame įkopusios į ketvirtąją dešimtį
Esame emocionalios (dauguma mūsų)
Žinome savo silpnybes
Esame nervingos
Niekada nesame rengusios pagrindinės kalbos
Gyvename Stokholme
Kalbame savo vaginomis
Mums patinka kalbėtis
Mes dažnai pabaigiame viena kitos sakinius
Dažniausiai dėvime kelnes
Dažniausiai dėvime juodus drabužius
Mes kalbamės apie kumščiavimąsi
Esame zirzlės
Pažįstame daugybę žmonių
Turime šiek tiek pinigų
Turime dar gyvus tėvus
Mus kviečia į institucijas
Mes užsiimame analiniu seksu
Mes sakome: „Labas, kaip laikaisi? Ką šiuo metu veiki? Ties kuo dirbi? Malonu tave matyti.“
Mes kalbamės apie tai, kas mus domina
Mes pažįstame žmonių, gyvenančių Briuselyje
Mums rūpi Švedijos šokio bendruomenė
Mums rūpi
Mes kalbamės apie nesėkmes
Mes kalbamės
Mes mylime viena kitą
Mes labai geros draugės
Mes gabios kurti relaksacinę atmosferą su „pasidaryk pats“ estetika
Mes norime, kad jūs atsistotumėte
Mes norime, kad nesiliautumėte lietę objekto ar kūno, kuris liečia jus, jeigu jis jau jus liečia
Mes norime, kad užsimerktumėte
Mes norime, kad pajustumėte viso savo kūno svorį, nuo pat viršugalvio iki kojų pirštų galiukų
Mes norime, kad pajustumėte šį svorį keliaujant per jūsų klubus link jūsų kulnų
Mes norime, kad justumėte šį svorį slenkant iš vienos pusės į kitą
Mes norime, kad jūs lėtai linguotumėte iš vienos pusės į kitą...
Postšokis yra penkiagalvė gniūžtė [moteriškosios lyties] erelio akimis ir šikšnosparnio ausimis. Ji labai rūpinasi savo jaunikliais ir valandų valandas žais su jais, atlikdama įvairiausias akrobatikas. Ji gyvena sausumoje, tačiau jos namai visuomet netoli vandens. Ji visuomet judesy ir yra labai smalsi. Ši džiaugsminga maža būtybė mėgsta nuotykius ir niekada nepradės kovos, nebent būtų užpulta pirmoji. Ji mano, kad visi kiti gyviai yra draugiški ir kad jie yra lesbietės, kol neįrodoma kitaip.
Ta būtybė [postšokis] praktikuoja seserystę, siekdama mėgautis ir dalytis sėkme. Pavyzdžiui, ji pasiūlytų savo mylimąją savo vienišai seseriai, kad apsaugotų ją nuo išsausėjimo ir pagelbėtų šiosios kūrybinėse reikmėse. Jeigu ją kas nors provokuoja, ji gali tapti siaubingai žiauri ir pulti vedina galingos agresijos. Vien mintis apie susidūrimą kovoje su šia įniršusia būtybe [postšokiu] verčia kitus bėgti slėptis. Šnypščiantys jos geluonys sudoros švelnesnius jos oponentus į skutelius.
Postšokiui patinka šokio ritualai, šokimas vien dėl paties šokimo, o ypač - šokimas drauge. Toks šokis trokšta analizuoti, kaip galima judėti per pasaulį, kaip matyti save judesy ir koks atgarsis sukuriamas per judesio energiją. Taip pat postšokis ieško žodžių, kuriais galėtų apibūdinti judesio per materialiąsias ir dvasines sritis procesą, šokant savo potencialą.
Šiai būtybei patinka dalytis ir išgalvoti istorijas apie praeitį, dabartį, ateitį bei tai, kas slypi tarp jų. Ji [postšokis] save mato kaip plaukiančią biblioteką. Ji aiškiaregė, gebanti pasijungti į labai žemus ir labai aukštus dažnius. Taip pat ji fiziškai išsivysčiusi ir gan telepatiška.
Ji praktikuoja įvairius poligamijos būdus, dažniausiai su visų lyčių atstovais, ir yra daugiau ar mažiau pasileidusi. Kartais demonstruoja monogaminius poros darinius, trunkančius veisimosi sezoną. Retomis progomis ji palieka savo natūraliąją buveinę ir keliauja į dideles institucijas. Tokiose situacijose apsimeta esanti autsaiderė - šliauždama grindimis ieško slaptų istorijų, subteksto, pražiūrėtų, atvirai nesąžiningų dalykų ir galiausiai juos atskleidžia.
Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė
