Radijo laida. Kritikės ir režisierės akistata

2021-12-12 menufaktura.lt
Radijo laidoje kalbėjosi režisierė Uršulė Bartoševičiūtė ir teatrologė, kritikė Sigita Ivaškaitė. MF fotokoliažas iš Vytauto Pluko ir asmeninio archyvo nuotraukų
Radijo laidoje kalbėjosi režisierė Uršulė Bartoševičiūtė ir teatrologė, kritikė Sigita Ivaškaitė. MF fotokoliažas iš Vytauto Pluko ir asmeninio archyvo nuotraukų

aA

Šįkart nusprendėme padaryti nedidelį eksperimentą - pakviesti akistaton neseniai premjerą pristačiusią režisierę ir teatro kritikę. Šios radijo laidos tikslas - suteikti eterį šių profesijų atstovių pokalbiui ir patikrinti, ar atviras pokalbis „akis į akį“ yra įmanomas. Galbūt keista, tačiau daugybė žmonių tiki, kad taip negali būti, nes recenzijų autoriai neva linksta nutylėti nuoširdų, emocionalų vertinimą, o recenzuojamų kūrinių autoriai neva neturi drąsos pasakyti kritikui, ką galvoja apie jo / jos refleksiją. Arba - taip pat ir kritikai - neva emocijas išlieja už akių ir jų nebelieka gyvam pokalbiui.

Šio pokalbio idėja kilo tikintis atskleisti, kad konstruktyvios režisierių ir kritikų diskusijos yra įmanomos ir kad jos gali nepaprastai įdomiai išplėsti spektaklio lauką bei tapti dar viena kritikos forma. Šįkart spektaklio mintis buvo išplėtota taip stipriai, kad pokalbis įgijo naują ir itin plačiai auditorijai aktualią temą: feminizmo sampratos ir apraiškos Lietuvos teatro scenoje bei už jos ribų.

Radijo laidoje kalbėjosi režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, spalio 5 dieną parodžiusi vis dar eskizu vadinamą „Kaip jums patinka“ pagal Williamo Shakespeare´o pjesę, ir teatrologė, kritikė Sigita Ivaškaitė. Radijo laidos temą klausytojams pristatė scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Radijo laidą kviečiame pasiklausyti čia: „Kritikės ir režisierės akistata“.

Radijo laidą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai
  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?

  • Lietuvių šokis matomas Italijoje

    Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.