Radijo laida. Kaip prisijaukinti regionų publiką?

2022-01-10 menufaktura.lt

aA

Šįkart tinklalaidėje kalbamės apie kultūrą ir kūrybą Lietuvos regionuose. Tema labai plati ir gali pasirodyti kiek pabodusi, tačiau viešojoje erdvėje ji retai aptariama giliau. Keletą pastarųjų metų stebime realius Vyriausybės ir jai pavaldžių institucijų veiksmus, nukreiptus į kultūrinės atskirties mažinimą tarp gyvenančiųjų Lietuvos didmiesčiuose ir regionuose. Pirmiausia tai, be abejo, atsispindi naujose finansavimo programose bei atitinkamai finansavimo modeliuose deklaruojamuose prioritetuose.

Pastaraisiais metais mažesniuose šalies miestuose iš tiesų suaktyvėjo šiuolaikinių scenos menų atstovų gastrolės ir rezidencijos, jauni kūrėjai kiek dažniau kviečiami ir dažniau sutinka įsidarbinti nuo sostinės nutolusiuose teatruose. Be abejo, tai ne vien politinių sprendimų priėmėjų nuopelnas; jauni kūrėjai ir prodiuseriai žvalgydamiesi užsienio šalyse susipažino su gausybe sėkmingų darbo regionuose pavyzdžių. Tai - tarsi nauja mada, masinanti socialinės kūrybos prasmės ieškančius žmones, taip pat ir vizionierius, sugebančius įžvelgti regionuose puikių perspektyvų.

Vis dėlto, kalbant su keliones po regionus patyrusiais žmonėmis, beveik visuomet tenka išgirsti, kad spektaklių rodymas ne didmiesčiuose reikalauja kur kas daugiau pastangų nei jų pristatymas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Kalbama, kad regionuose nepakanka pristatyti aukšto lygio kūrybą: kartu būtina vykdyti tiek žiūrovų, tiek vietinių darbuotojų edukaciją, nes prie šiuolaikinės kultūros apraiškų, kaip prie bet ko, kas nauja, reikia priprasti. Negalime tikėtis, kad žmonės ims vartoti kultūros produktus vien todėl, kad jie jiems pateikti. Tad šį pokalbį norėtųsi skirti klausimui: su kokiais kultūriniais iššūkiais susiduria kūrėjai, rūpindamiesi meno sklaida Lietuvos regionuose?

Visiškai atsitiktinai į pokalbį buvo pakviesti išimtinai šiuolaikinio šokio kūrėjai. Neturime įrodymų, kurie patvirtintų, kad šio meno atstovai skiria daugiau dėmesio kultūros sklaidai regionuose. Tačiau būtent šios srities atstovai nuosekliai, kantriai ir tikslingai keliauja po Lietuvos regionus, tad puikiai žino, su kuo tenka susidurti atvykus į regionus dirbti, o ne vien nukreipus ten finansavimą.

Nuotoliniu būdu pokalbyje dalyvavo: šokėja, choreografė, mokytoja, dėstytoja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Šeiko šokio teatro prodiuserė ir menininkų grupės „Žuvies akis“ pirmininkė Goda Giedraitytė ir šokėjas, choreografas, trupės „Nuepiko“ įkūrėjas Marius Pinigis. Pokalbį moderavo scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Radijo laidą kviečiame pasiklausyti čia: „Kaip prisijaukinti regionų publiką?“

Radijo laidą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai
  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.