Radijo laida. Ką iš tikrųjų reiškia „blogas spektaklis“?

2022-01-12 menufaktura.lt
Teatrologės, teatro kritikės: Rasa Vasinauskaitė, Kristina Steiblytė, Rimgailė Renevytė, Sigita Ivaškaitė, Aušra Kaminskaitė. MF fotokoliažas iš asmeninio archyvo nuotraukų
Teatrologės, teatro kritikės: Rasa Vasinauskaitė, Kristina Steiblytė, Rimgailė Renevytė, Sigita Ivaškaitė, Aušra Kaminskaitė. MF fotokoliažas iš asmeninio archyvo nuotraukų

aA

Šios „Menų faktūros“ tinklalaidės tema yra „Blogi spektakliai ir jų kriterijai“. Kas padaro kūrinį blogu ir kaip tai objektyviai nustatyti? Daug kam žinoma, kad žodis „kritikas“ neretai tapatinamas su asmenybe, kuriai viskas nepatinka ir kurios užduotis yra nurodyti analizuojamo objekto blogąsias savybes. Tačiau skaitantys recenzijas pagalvokite, kaip dažnai susiduriate su tekstais, kuriuose spektakliai pavadinami blogais?

Neoficialioje aplinkoje bendraujantys teatralai vis apgailestauja, kad Lietuvoje yra daug blogų spektaklių, tik kritikai to niekada neįvardija. Pati tada atsakau, kad iš tiesų blogų spektaklių beveik nėra. Vis dėlto akivaizdu, kad ne visiems taip atrodo, todėl paskutinį kartą išgirdusi pastabą, socialiniame tinkle paprašiau žmonių pasakyti, kurie matyti spektakliai jiems atrodo blogiausi. Atsakymų sulaukiau nemažai. Žmonės iš tiesų žino, kas jiems nepatinka, ir gali pagrįsti savo nuomonę. Tiesa, tuomet nė vienas kritikas neatsiliepė į klausimą.

Tad šioje radijo laidoje kreipiamasi būtent į profesionalias vertintojas - autores tekstų, kuriuose, anot komentarų, niekaip nepasakoma, kokie iš tiesų yra blogi kai kurie spektakliai. Kalbėti sutiko teatrologės Rasa Vasinauskaitė, Sigita Ivaškaitė, Rimgailė Renevytė ir teatro kritikė Kristina Steiblytė. Su jomis kalbėjomės apie tai, koks yra blogas spektaklis, ir kodėl, jų nuomone, profesionalų tekstuose toks nuosprendis skamba labai retai. Pašnekoves kalbino scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Radijo laidos galite pasiklausyti čia: „Blogi spektakliai ir jų kriterijai“.

Radijo laidą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai
  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?

  • Lietuvių šokis matomas Italijoje

    Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.