Andrea Tompa
Parengta pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Šiuolaikinio teatro pridėtinė vertė" (2013 m. spalio 1-2 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje)
Rytų Europa iki šiol taiko kultūros politikos modelį, paveldėtą iš socialistinės praeities, kai kultūros, tarp jų ir teatro, institucijos buvo nacionalizuotos. Iki 1990 m. teatrus, t. y. pastatus su trupėmis, etatais ir repertuaru, finansavo valstybė. Po 1990-ųjų sociopolitinių pokyčių įsibėgėjant demokratiniams procesams, siekta, kad atsirastų (ar bent tikėtasi, kad kultūros politika sukurs) daugiau erdvės ir kitokiam - projektais paremtam, nepriklausomam, privačiam teatrui. Valstybė galėjo ar būtų galėjusi pakeisti, restruktūruoti ir iš naujo apibrėžti, koks yra viešųjų institucijų vaidmuo. Daugelis šalių, tarp jų Rusija, Rumunija, Vengrija, šiandien dėl to smarkiai kenčia, nes pastatų su trupėmis ir repertuarais modelis yra išskiriamas, o nepriklausomų, privačių iniciatyvų, projektais paremtų teatrų labai trūksta. Neaiškus komercinio teatro apibrėžimas pakliūva į vadinamąją „trečiąją zoną", t. y. blaškosi tarp rinkos ir valdžios. Nepriklausomas, privatus, projektais paremtas teatras, nors labai dažnai jis konkuruoja su valstybiniais teatrais, tapti nuolatine struktūrine kultūrinio peizažo dalimi niekaip negalėtų.
Aptarsiu, kaip per pastaruosius du dešimtmečius keitėsi supratimas, kas yra viešasis teatras, skirtas žiūrovams, t. y. mokesčius mokantiems piliečiams, vertinant pridėtinę jo vertę [autorė čia ir toliau vartoja anglų kalbos žodį public, kurį lietuviškai verčiu viešasis, nes Lietuvoje vartojama sąvoka viešasis teatras. Tačiau tas žodis turi ir kitą reikšmę - publikos teatras arba teatras publikai, - vert. past.]. Remdamasi Dragano Klaico įžvalgomis iš jo knygos „Perkeliant sceną: viešasis teatras tarp rinkos ir demokratijos", išleistos jau po autoriaus mirties, bandysiu parodyti, kad tikroji pridėtinė teatro vertė labai priklauso nuo to, kokia yra kultūros politika ir teatro sandara.
Viešojo teatro idėja kilo XIX a., kai nacionaliniai sąjūdžiai sužadino tautinės kultūros raišką. Viešojo teatro modelis buvo perimtas iš nedidelių prancūziškų XIX a. teatrų, tokių kaip André Antoine´o Laisvasis teatras.
Sąvokos viešoji kultūra ar viešasis teatras Rytų Europoje nebuvo vartojamos iki pat 1990-ųjų. Daugelyje man suprantamų šio regiono kalbų sąvoka viešasis teatras nevartojama nei kasdieniniame gyvenime, nei kultūros politikoje, nei profesiniame žodyne. Viešąjį teatrą labiau priimta vadinti valstybiniu arba repertuariniu. Tačiau šios dvi sąvokos įvardija skirtingus dalykus: valstybinis nurodo teatro savininką (kas?), repertuarinis (vartojamas dažniausiai) nurodo funkcionavimo modelį (kaip?). Rytų Europos teatrai vis dar grumiasi su funkcionavimo modeliu arba su savo šeimininku - valstybe. Tai, kad nevartojama sąvoka viešasis, simptomiškai liudija supratimo, kas turėtų būti tikrasis šios kultūros institucijos šeimininkas, stoką. Ne valstybė, bet pati publika - visa bendruomenė, mokesčius mokantys piliečiai, šalies visuomenė.
Žodis viešasis apibrėžtų:
- teatro savininką (bendruomenė/visuomenė),
- teatro vaidmenį (tarnystė bendruomenei),
- tam tikrą teatro turinį (bendruomenei svarbių vertybių sklaida).
ES kultūros politika šiomis vertybėmis laiko meno laisvę, pliuralizmą, meno kokybę, kūrybiškumą, tapatumą, internacionalumą, paramą menininkams, dalyvavimą ir visuomeniškumą, švietimą, kultūros paveldą. Akivaizdu, kad komerciniam teatrui pirmiausia rūpi anaiptol ne šios vertybės.
Kita vertus, sąvoka viešasis galėtų sukelti ir nemalonius prisiminimus apie praeitį - juk socializmo laikais turinys to, kas pasiekdavo publiką, buvo ideologinis. Laisvėjimo aušroje naujas žodžio viešasis apibrėžimas būtų padėjęs įtvirtinti demokratines vertybes: bendrą naudą, įvairovę, lygybę, laisvę reikšti mintis ir kurti.
Viešojo teatro sąvoka nurodytų kitą aspektą, daug svarbesnį negu nuosavybės tipas, - kokia teatro paskirtis apskritai, kokias vertybes jis perteikia. Apibrėžti, koks teatro vaidmuo visame postsocialistinių šalių bloke, būtų svarbi užduotis kultūros politikams. Pavadinimą, įvardijantį savininką ar funkcionavimo modelį, pakeitę vaidmens visuomenėje ir turinio apibūdinimu, skatintume permąstyti visuomeninį kultūros institucijos vaidmenį.
Kodėl neieškota sąvokos viešasis naujų apibrėžčių?
Puikiai žinome, kad daugelyje Rytų Europos šalių po svarbaus sociopolitinio pokyčio kultūros, švietimo, sveikatos priežiūros sistema taip ir liko nereformuota. Kultūros lauke įvyko ypač menki pasikeitimai.
Repertuarinė sistema - už ir prieš
Daugelis Rytų Europos šalių abejoja repertuarine (arba viešųjų teatrų) sistema, nors vakariečiai laiko ją didele vertybe. Valstybinis finansavimas lėmė, kad teatras tapo prieinamas įvairiems visuomenės sluoksniams, o dar svarbiau tai, kad garantavo stabilumą ir klimatą, palankų meninei veiklai. Tai, kad viešasis teatras yra visiems prieinamas, pasak Stanislavskio, obščedostupnyj, labai svarbus aspektas. Tačiau repertuarinė sistema - viešųjų teatrų pančiai - kaip ir bet kuri kita sistema, nejaučianti konkurencijos, labai dažnai skandina į rutiną, tapusi itin patogiu egzistavimo modeliu.
Specifinę viešųjų teatrų pasiūlą Draganas Klaicas apibendrina taip: „Klasikinės dramos supratimas. Naujos dramaturgijos skatinimas. Postdraminis teatras. Opera ir muzikinis teatras (elitarizmo atsvara). Šokio įvairovė. Teatras vaikams ir jaunimui. Kitos teatro formos."
Meno vadovai, daugelyje Rytų Europos šalių turintys reikšmingą lobizmo galią, ne tik apgynė repertuarinę sistemą, bet ir atmetė reformas, kurios būtų galėjusios solidžiajam trikampiui pastatas-trupė-subsidijos suteikti naują kokybę. Šios sistemos kritika sklido daugiausia iš išorės, iš nepriklausomos sferos, kuri nėra įstaigos dalis ir kurios lobistinė įtaka gerokai mažesnė.
Klaico manymu, viešasis teatras turėtų būti komercinio antonimas. Tačiau daugelyje Rytų Europos šalių sąvoka viešasis teatras beveik nevartojama, todėl nėra apibrėžtas ir komercinio teatro turinys. Iki 1990-ųjų privati ar valstybinė kultūros institucija, besiorientuojanti į pelną, nebūtų galėjusi egzistuoti (socialistinė kultūros politika pelną laikė Vakarų kultūros nuodėme, o populiariąją kultūrą vadino buržuazine, taigi nepriimtina). Vis dėlto 9-ajame dešimtmetyje kai kurių šalių, pavyzdžiui, Vengrijos teatrai ėmė kurti pastatymus, pagal vakarietišką apibrėžimą laikytinus tipiškai komerciniais. Pirmiausia tai miuziklai. Budapešte amerikietiško miuziklo „Katės" premjera įvyko 1983 m. - tai buvo atsivėrimo Vakarams ženklas, rodantis socialistinio režimo „atšilimą", todėl ir teatras tapo iš dalies pažangesnis. Kai kurie teatrai tylomis keitė savo funkcionavimo modelius: iš repertuarinio teatro, turinčio tik keletą pastatymų, jie virto finansiškai produktyvesniais, spektaklius ėmė rodyti nuosekliau. Kai kurie pakeitė profilį ir tapo komedijos teatrais, pristatančiais populiarius „lengvuosius" žanrus, pavyzdžiui, kabaretą. Taigi jau iki 1990 m. atsirado tipiški komerciniai teatrai, kurie nuo vakarietiškų skyrėsi tik tuo, kad buvo finansuojami valstybės.
Permainų laikais Rytų Europos šalyse iš esmės jau egzistavo valstybinių teatrų įvairovė. Tiek aukštojo meno, tiek komerciniai, tiek regioniniai teatrai buvo sudėti į vieną pintinę - priklausė tai pačiai struktūrai, gaudavo valstybės paramą. (Valstybiniai regioniniai teatrai ir dabar siekia tokios turinio įvairovės, nes jiems reikia atliepti visus savo publikos lūkesčius, derinant įvairias teatro funkcijas.)
Siekdama pertvarkyti scenos meno sistemą, valstybė turėtų iš naujo suformuluoti kultūrinius prioritetus ir aiškiai apibrėžti, ką reiškia viešasis, o ką komercinis teatras. Bent jau Vengrija, Rusija, Rumunija niekada oficialiai nepripažino, kad esama komercinių teatrų, remiamų valstybės, tarsi tokie teatrai apskritai neegzistuotų. Visi laikomi valstybiniais, neskirstant jų nei pagal turinį, nei pagal subsidijas. Komercinį teatrą Klaicas apibūdina taip: „Garsūs aktorių vardai siejami su puikiai žinomais pavadinimais, populiariais žanrais, o pasiūla lengvai pasiekiama." Keista, bet valstybė apie teatrus, kuriuos pati išlaiko, oficialiai „žino" mažiau negu publika, kuri, suprantama, yra labai skirtinga. Valstybė nesirūpina teatrų turiniu: kas dedasi ant scenos ir kokia to vertė, jai visiškai nesvarbu.
Komercinis scenos menas
Pripažinti faktą, kad komerciniai teatrai egzistuoja ir yra valstybės finansuojami, greičiausiai reikštų, kad kai kurie teatrai turės (iš karto ar palaipsniui) pereiti į rinką, gyventi „iš kasos", - tada ir teatro struktūroje jie užimtų komercijos nišą. Vadinasi, valstybė finansuotų mažiau teatrų - pastatų ir trupių. Kodėl toks procesas apskritai nebuvo pradėtas arba atliktas tik iš dalies, lėmė keletas priežasčių.
Argumentuota taip:
- publikai reikia komercinio teatro, jis labai populiarus (kodėl valstybė turėtų finansuoti „meną, skirtą tik keliems žmonėms", bet neremti meno, priimtino masėms?)
- daug teatrų rodo spektaklius, kurie galėtų būti laikomi komerciniais, tad kas gi imsis atsakomybės nubrėžti aiškią ribą tarp meno ir komercijos, tarp viešojo ir komercinio teatro?
- Rytų Europos rinka pernelyg silpna, ekonomika nestabili, žiūrovų perkamoji galia menka, todėl išsilaikyti patys negalėtų net komerciniai teatrai.
Dalį argumentų, kuriuos komerciniai teatrai pateikė, siekdami užsitikrinti valstybinį finansavimą, reikėtų priimti rimtai. Todėl kultūros politikams pirmiausia derėtų apibrėžti, koks yra žodžio kultūra turinys: ar tai publikos vertybių demokratizavimas, ar masių dalyvavimas kultūros renginiuose? Socialistinė kultūros politika pirmenybę teikė antrajam, o pirmąjį toleravo.
Asmeninius interesus ginantys teatrų vadovai, teigdami, kad išlaikyti teatro pastatą ir trupę galės tik gaudami nuolatinę paramą, šiais argumentais lengvai, bent jau Vengrijoje, įtikino valdžią (juk valdžiai geriau apskritai nesiimti reformų). Kitų teatrų direktoriai pradėjo vidaus pertvarką, neliesdami sistemos. Taigi meno laukas į viešąjį ir komercinį nebuvo padalytas. Užuot virtę teatrais, funkcionuojančiais pagal komercinį modelį (kai teatras neša pelną), jie liko komerciniai tik turinio atžvilgiu - įsigalėjo populiarieji žanrai, pramogos, lengvai suprantamas turinys, garsūs artistai.
Argumentus, kad rinka pernelyg silpna, o visuomenė nėra pasirengusi „iš kasos" išlaikyti teatro pastatymų, paneigia kai kurių teatrų praktika. Baigiantis antram dešimtmečiui po sociopolitinių permainų, kai kuriems verslininkams pavyko išlaikyti komercinius teatrus be jokios viešųjų fondų paramos (pavyzdžiui, Orlai Production teatras Vengrijoje rodo daugiausia komercinį scenos meną, repertuare turi apie 15-20 spektaklių, tačiau investuoja ir į eksperimentinius kūrinius). Vadinasi, komerciniai teatrai, trupių meno vadovai tiesiog gynė savo įprotį ramiai gyventi ir to pasiekti jiems pasisekė.
Be jokių viešų diskusijų, pasikliaujant siauros profesionalų grupės ekspertizėmis, nuspręsta sistemos neliesti.
Daugelis Rytų Europos šalių tai, kad repertuarinė sistema išliko, vadina didžiule sėkme. Atidėti reformas ir meno lauko pertvarkymą daug kur skatino baimė (jos šmėkla ėmė klaidžioti 1990-aisiais), esą valstybė uždarys teatrus. Kai kurie iš jų tikrai buvo uždaryti, bent jau Vengrijoje, tačiau tai ne pertvarkos pasekmė, tiesiog pakito kultūros politika, atliepdama valstybės norą atsikratyti brangių institucijų.
Daugelyje Rytų Europos šalių sąvoka komercinis teatras nusako ne funkcionavimo modelį, kai teatro spektakliai išsilaiko „iš kasos", bet apibūdina estetinę kategoriją.
Nors tiek žiūrovai, tiek profesionalai puikiai supranta, kurie teatrai yra viešieji, o kurie - komerciniai, kultūros politikams nesinori prisiimti atsakomybės, kad oficialiai apibrėžtų šį skirtumą, nes tai lemtų ir skiriamas subsidijas. Nors Rytų Europoje, kaip ir visame pasaulyje, populiariausi žanrai yra komedijos ir miuziklai, laikomi komercinio teatro atributais, čia juos pristato valstybės finansuojamos trupės valstybės išlaikomuose pastatuose.
Argumentų, kaip atremti komercinių teatrų spaudimą, valstybė neturi ne tik todėl, kad kultūros reformoms apskritai labai priešinamasi, bet ir todėl, kad ji neįstengia kultūros lauke iš naujo apibrėžti sąvokos viešasis. Galima pridurti, kad tokia pati ir nekomercinės žiniasklaidos situacija. Nekomercinei žiniasklaidai, ypač televizijai ir radijui (bent jau Vengrijoje), tenka konkuruoti su komercine, nes neapibrėžtas specifinis jos vaidmuo ir tikslas, kuris, žinoma, neturėtų būti nei pramogų kūrimas, nei kuo didesnis pelnas.
Tai, kad viešasis teatras neatskirtas nuo komercinio, nuodija ir repertuarinę sistemą - kalbu apie jos finansavimą. Valstybės parama garantuoja, kad teatras būtų prieinamas visiems. Tačiau valstybiniai teatrai gali bilietus pardavinėti komercinėmis kainomis. Rusijoje (Maskvoje) paprastai neįsigysi bilietų pigiau kaip už 80, 100, 150 eurų - Vakaruose tokios yra komercinių teatrų kainos. Atsakydami į klausimą, kodėl taiko tokią praktiką, teatrų vadybininkai atšauna: „Jei žmonės perka tokius brangius bilietus, tai kodėl tuo nepasinaudoti?" Tačiau didžiajai daliai žiūrovų spektakliai tapo nebeprieinami. Viešieji teatrai Vakaruose (Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje) stengiasi išlaikyti nedideles bilietų kainas, kad spektaklius galėtų pamatyti įvairi publika, ne tik turtingi žmonės.
Vis dėlto mažais žingsneliais, atnešančiais šiokią tokią sėkmę, juda į priekį ir Rytų Europa. Atsirado mišrūs teatrai - valstybei priklausantys ir kartu privatūs. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vengrija, priėmė teatro įstatymus, kurie apibrėžė tam tikras teatro rūšis. Apibūdinant scenos meno institucijų turinį, teatrai skirstomi į: 1) nacionalinius, 2) prioritetinius, 3) kitus. Teatrams, kurie priklauso pirmoms dviem kategorijoms, valstybė garantuoja nuolatinę paramą, „kiti" irgi gali gauti valstybės lėšų, bet jiems ta parama nėra garantuojama. Svarbiausias klausimas: ar toks modelis iš tikrųjų skatina kurti projektus, rastis naujoms trupėms, pasireikšti nepriklausomiems menininkams? (Vengrijoje atsakymas yra: Ne). Teatrų pavertimas viešosiomis įstaigomis, nesiekiančiomis pelno, irgi pristabdytų komercialėjimą (struktūriniu požiūriu).
Taigi teatrai tampa priklausomi nuo savo meno vadovų ir jų kuriamos programos. Tačiau akivaizdu, kad meno vadovai dažnai priklausomi nuo politikų (tai ypač būdinga šiandieninei Vengrijai).
Nepriklausomas teatras
Dar prieš sociopolitines permainas kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Vengrijoje) konkurencinę savo jėgą viešiesiems teatrams pademonstravo alternatyvus neprofesionalų sąjūdis. Įtampa nepriklausomo teatro srityje („nepriklausomas", vadinasi, neturintis nuolatinio finansavimo, bet galintis gauti valstybinę paramą) augo kartu su vengimu reformuoti repertuarinius/valstybinius/viešuosius teatrus. Viešojo teatro vaidmuo po 1990-ųjų netapo aiškesnis, tad nepriklausomi scenos menininkai tebetvirtina irgi atliekantys viešojo teatro funkciją, reikalaudami, kad į valstybinio finansavimo gavėjų sąrašą įtrauktų ir juos. Dabar Vengrijoje tokias programas kaip „Teatras ir edukacija", atskleidžiančias viešosios institucijos vaidmens svarbą, dažniausiai vykdo nepriklausomi teatrai, o repertuariniai to imasi ypač retai. Šiuolaikinį šokį (Vengrijoje, Rusijoje, Rumunijoje) puoselėja irgi tik nepriklausomi scenos menininkai.
Siekiant pertvarkyti teatro sistemą, vienas iš svarbiausių žingsnių - atskirti pastatą nuo paslaugų, kurios jame siūlomos. Tai reikštų, kad išardomas stiprusis trikampis pastatas-trupė-repertuaras, reikalaujantis nuolatinio finansavimo, ir sukuriama lankstesnė, labiau niuansuota, diferencijuota institucijų, programų ir projektų sistema, nustatant finansavimo tvarką, pagrįstą ištiestos rankos principu. Tačiau Dragano Klaico lūkesčiai, susiję su viešuoju teatru, kol kas vis dar yra tikslas, kurio reikia siekti.
Iš anglų kalbos vertė Monika Meilutytė
