Dvi dienas iš eilės skirtingos krypties teatrai parodė komedijas. „Po 20 metų" į sceną atvedė aktorius Dainius Kazlauskas, palinkęs į komercinių spektaklių režisūrą. „Vėją tuopose" sutvėrė pasaulinio garso režisierius Rimas Tuminas. Pirmasis veikalas priklauso komercinius spektaklius prodiusuojančiai kompanijai „Idioteatras", yra skirtas gastrolėms po Lietuvos miestus, rodomas klubuose, kur publika sėdi prie staliukų. Antrasis - iš didžiai garbingo Maskvos J.Vachtangovo vardo teatro, skaičiuojančio kone šimtą metų, ir aną savaitę gastroliavusio Vlniuje. Maskviečiai savo komerciją daro rafinuotai, lietuviai -atvirai ir neišdidžiai. Такая уж у нас театральная реальность:
Lietuvių spektaklyje didžiąją scenos dalį užima dvigulė lova. Kai publika įpusėja užkandžiavimo seansą, į sceną įeina aktorė ir aktorius, mikliai nusirengia iki apatinių, įsiropščia į lovą, ir pasigirsta: ach, ach, ach, ach. Pornoteatras su raudonomis lemputėmis ant staliukų? O ne, režisierius su savo aktoriais pajuokavo ir apmovė: šeima treniruojasi pagal erotikos vadovėlį. Bet kad vaidinimas bus apie reikalus „žemiau juostos" - savaime suprantama. Jei komedija - tai apie ką gi dar? Čia toks lietuviškų komercinių atseit teatrų supratimas.
Vaidina nuostabūs, talentingi aktoriai. Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė - subtili gražuolė, už jos vaidmenis kine jau triskart plasnojo „Sidabrinės gervės". Andrius Bialobžeskis - žavingas liūtas ir teatre, ir kine. O dar - poezijos skaitymų vakarai, sąmojus gyvenime ir scenoje.Vien jų pavardes afišoje pamačius, norisi eiti teatrą. Ką jie veikia pusnuogiai šito vaidinimo lovoje, prisidengę beformiais spa chalatais?
Jie atlieka beformius vaidmenis beformiame vakare apie porą, kuri gyvena kartu jau dvidešimt metų. Dramaturgė kanadietė Michele Riml prirašė paviršutiniškų žurnalinių temų, artistai vardija jas, išverstas į lietuviškas realijas: moteris kartoja „aš tau neberūpiu pastorėjusi ir raukšlėta", vyras - „tu man rūpi, bet aš noriu pažiūrėti ‚Žinias´". Visas siužetas. Statytojas nesugalvoja nieko, išskyrus: kalbėtis sėdint, stovint, gulint, lakstant iš kampo į kampą.
Abu aktoriai ir jų režisuotojas turbūt svajojo apie kilnesnius dalykus, kai teatrą rinkosi kaip profesiją. Tikriausiai nemanė, kad vaidins, apsirengę buitiniais apatiniais, linksmindami užkandžiaujančią publiką. Kad sakys nykias, seklias replikas apie „santykius" ir tai kartais sukels žvengimą salėje. Kad labiausiai pralinksmins Vytauto Didžiojo vardas, šiame vaidinime suteikiamas vyro genitalijoms. Kiek ambicijų, vilčių, tikėjimo tenka užgniaužti, kad porą valandų taip vaidintum? Ką už tai pelnai? Kąsnį, skudurą, spa? Ką prarandi, kol scenoje aptarinėji raukšles, pilvą, sėdmenis?
Komedijai Maskvos meno šventovėje Rimas Tuminas, nestokojantis humoro jausmo, parūpino taurią atmosferą, kuri skatina į gyvenimą žvelgti net iš filosofinio kosmoso (projekcijoje - planeta lyg iš Larso von Triero „Melancholijos"). Veiksmas vyksta galbūt tarp antkapių, personažai trokšta pabėgti iš neįvardijamos, nedemonstruojamos prieglaudos, kurią galima suvokti kaip abstraktų slogų reiškinį. O veikia senoliai, karo veteranai, kad ir kaip režisierius abstrahuotų jų kilmę ir buvimo vietą. Prancūzo Gerald´o Sibleyras pjesė „Vėjas tuopose" paprastesnė, žemiškesnė, nei bando įtikinti spektaklis. Dramaturgui pavyksta ir pajuokinti, ir pagraudinti savo veikėjų pašnekesiais. „Intelektualinis fast foodas", - taip tokią dramaturgiją apibūdino teatrologė Marina Davydova.
Scenoje - trys skirtingai šaržuoti neįgalūs keistuoliai, kuriuos vaidina trys garsūs šiandienos Rusijos teatro ir kino aktoriai. Jie keliais dešimtmečiais jaunesni už savo personažus. Trys vyrai pačiame žydėjime iš visų jėgų kraiposi, vaidindami karo ir senatvės sužalotus senius. Spektaklis tuštokas, manieringas, forma nesusikalba su turiniu. O publika lydosi nuo mėgstamų artistų triukų, gaudo juokingesnes replikas ir linksminasi it pramogų banke, nors oriai atėjo į labai aukšto meno vietą, kuri dėl režisūros korifėjaus kūrybos tapo stačiai madinga.
Maskvietis teatro kritikas Romanas Dolžanskis po Tumino premjeros priminė: „Tokia jau mūsų teatrinė realybė: aukštojo meno ir bulvaro bandymai taikiai sugyventi neišvengiamai baigiasi bulvaro pergale".
Štai ką užmiršo, išbraukė, paniekino „Idioteatro" samdomi bendradarbiai: net menkiausią pretenziją į kūrybą. Teatras - kaip aptarnavimo sritis? Kadaise Dainius Kazlauskas į tą pačią „New York" baro sceną įžengė vaidinti „Urvinio žmogaus", monospektaklio, kurį režisavo Kostas Smoriginas. Tie vakarai žėrėjo artisto talentu ir temperamentu - kaip ir vaidinant Dariui Meškauskui, Vaidotui Martinaičiui. Aukštasis menas stojo į dvikovą su bulvaru ir atrodė kaip nugalėtojas. Nepraėjo nė 20 metų, o naujojo produkto darytojai gali savęs klausti panašiai, kaip vakarėlio „Po 20 metų" herojus: kada man pradėjo nieko nebereikėti? Jeigu tiksliau: kada jiems pasidarė natūralu nusispjauti į savo profesiją, į sceną, į žmones, kurie ateina jų darbo žiūrėti?
