Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, pradžia
Vis dėlto ištarsiu eretišką, gedulo laikotarpiu nepritinkančią mintį: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ir po didžiausios netekties pasekmės gali būti ne tik tragiškos, bet ir naudingos. Vėl turiu galvoje mūsų teatro postnekrošiškąją režisūrą.
Kokių tik naujos režisūros tipų ir tipažų būta mūsų akiratyje pastaraisiais metais; čia ir „režisieriai pozuotojai“, ir „režisieriai narcizai“, ir „režisieriai eretikai“, „režisieriai troliai“, „režisieriai heiteriai“ (nuo žodžio hate, neapkęsti), „režisieriai feikeriai“ (nuo žodžio fake, apgavystė), „režisieriai gerontofobai“ (senatvės neapkentėjai) ir t. t., ir pan.; kai kurie ir po du, ir po tris viename...
Panašią temą gvildeno ir šių metų tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ vykusi teorinė konferencija „Mind the Gap“ („Saugokis plyšio“), nuo jos rugsėjo 26-ąją festivalis ir prasidėjo. Toks renginio pavadinimas gimė jo organizatorės teatrologės Kristinos Steiblytės galvoje, turbūt jai žengiant per šį užrašą Londono metro stotyje. Konferencijos organizatoriai - „Sirenos“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, partneriai - Lietuvos kultūros institutas ir Scenos meno kritikų asociacija. Renginys buvo „Sirenų“ surengto „Baltijos dramos forumo“ (organizatorė Agnė Pulokaitė) sudėtinė dalis. Pirmą konferencijos dieną skaityti pranešimai apie dramos teatrą. Jų autorės - tiek garbios ir patyrusios, tiek visai jaunos, dar studijuojančios teatro teoretikės ir pora praktikių iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos.
Furorą sukėlė viešniõs iš Estijos, Tartu universiteto profesorės Anneli Saro pranešimas „Demiurges and bricoleurs in contemporary estonian theatre“. Vien pranešimo pavadinimu profesorė sukėlė audringą diskusiją, kaip išversti į lietuvių kalbą jos sukurtą terminą bricoleur, paimtą iš prancūzų kalbos žodyno ir angliškai reiškiantį handyman, o lietuviškai verčiamą kaip „visų darbų meistras“. Diskusijoje ėmė ryškėti kiek kitokia, maždaug tokia termino prasmė - „Šiuolaikinio estų teatro kūrėjai ir išmanieji“. Nagrinėtos šiuolaikinio estų teatro režisūros tendencijos ir išryškintos dvi dominuojančios kryptys. Viena kryptis (demiurgų, arba kūrėjų) - tradicinė, besiremianti psichologiniam teatrui būdingais metodu, analize, darbu su aktoriais, erdvės ir kompozicijos dėsniais ir tradiciniais santykiais „teatras-žiūrovas“. Kita kryptis (bricoleurs, arba išmanieji) - tai naujõs, jaunõs kartõs teatro reginių statytojai, kurie aukščiau išvardytų tradicinio teatro principų nepaiso, juos neigia ir griauna.
Palikime teoretikams diskusijas dėl terminų kūrybos ir pamėginkime juos patikrinti mūsų tikrovėje. Manau, Lietuvos dramos teatras, kurio pagrindas tebėra režisūrinis, irgi turi dvi panašias tendencijas, tik čia jos yra skirstomos tiesmukai: į „senąją“, t. y. atgyvenusią, režisūrą, ir į „jauną“, t. y. tą, kuriai priklauso dabartis ir ateitis. Mūsų teatro senieji kūrėjai demiurgai stumiami į praeitį ir į užribį, mūsų jaunieji išmanieji skuba užimti pozicijas ir diktuoti žaidimo ir gyvenimo taisykles. Visa bėda ta, kad kategorija „jaunieji“ nuolat kinta: visuomet atsiras dar jaunesnių, kurie su pastaraisiais „jaunais“ gali sėkmingai konkuruoti.
Užbėgdamas už akių atskleisiu paradoksalią išvadą: kelių „jauniausių“ režisierių iš tų, kas buvo pristatyti šių metų „Sirenų“ programos dalyje „Jauni balsai“, kūryba parodė, kad ateity jie ketina priklausyti labiau atstumtųjų „demiurgų-kūrėjų“ kastai negu nūn karaliaujančių „išmaniųjų“ griovėjų. Bet ši globali tendencija pateikia dar kelias smulkesnes, kurias pademonstruosiu pavyzdžiais.
Pirma tendencija: „Režisierė paveldėtoja“ (Ieva Kaniušaitė, spektaklis „1+1=1“, rugsėjo 25 d., „Meno fortas“). Mano akimis žiūrint, šis spektaklis priskirtinas prie Eimunto Nekrošiaus kūrybos pasaulio prikėlimo apeigų. Spektaklio statytoja ir pagrindinė atlikėja I. Kaniušaitė ir formaliai yra E. Nekrošiaus mokinė (ką tik baigė jo anksčiau vadovautą kursą LMTA), ir vaidino jo spektakliuose. Todėl ypač svariai vertinčiau ne tiek jos režisūrą, traktuotę, scenarijų ar atlikimą, kiek tą atmosferą, tą kosmosą, tą sceninį deguonį, karaliaujantį šiame kūrinyje. Vaidinama E. Nekrošiaus įkurtame „Meno forte“ - toje pat scenoje, kur buvo suvaidinti paskutiniai jo teatriniai ir gyvenimo spektakliai bei ritualai. Čia suręsta neaukšta - vos per pusantro sprindžio, - bet plati - beveik per visą erdvę - pakyla. Dėl šios pakylos vyksmas sklando transcendentiniame lygmenyje, jam suteikiamas mitologinis ir užslėptas transinis charakteris. Gale, prie scenos „horizonto“, scenografas Marius Nekrošius surentė schematišką namo su vienu šviečiančiu langu kontūrą. Įžvalga būtų tokia: tai yra langas, į kurį sutemus pažvelgti ir jame savo dukros šešėlį pamatyti paslapčia atsėlina senučiukai Saros tėvai, atstūmę ir prakeikę dukrą, nes ji ištekėjo už nežydo. Tai minima pjesės tekste. Pradžioje „namelis“ nežymiai pakrypsta, ir tai ženklas, kad šie namai - nelaimingo gyvenimo pastogė.
Šiaip spektaklis turėtų būti pavadintas „Sara“, nes būtent Sara čia centrinis personažas, jos rakursu pateikta A. Čechovo „Ivanovo“ istorija. Režisierė ir atlikėja I. Kaniušaitė šį savo matymą įgyvendina per šokį, per plastiką ir per hebrajiškos giesmės gyvą atlikimą - tik fragmentiškai naudodama pjesės tekstą. Todėl pastatymas susisieja su E. Nekrošiaus Kauno dramos teatre 1978 m. sukurtu „Ivanovu“, kuriame irgi skambėjo hebrajiškos kantoro atliekamos giesmės motyvas.
Režisierė ir Saros vaidmens atlikėja prisiima ir kito moteriško personažo - Ivanovo aistros objekto, jaunosios Sašos - vaidmenį, kurį atlieka vėlgi per atakuojančią plastiką su teksto intarpais. Su pjesėje susikertančiomis temomis - beatodairiškos moteriškos meilės žlugimo tragedija (Sara) ir šėlstančio moteriškos savirealizacijos instinkto drama (Saša) - režisierė ir atlikėja deramai susitvarko. Ivanovo vaidmens atlikėjui, teatro „Atviras ratas“ aktoriui Matui Pranskevičiui iš visų A. Čechovo sukurtų vaidmens funkcijų čia telieka tik vyro, beveik „macho“, nesugebėjusio jaurią sielą įsprausti tarp dviejų stichinių moteriškų pradų, tragedija. Vaidinime išryškėja ir beveik mitologinė Ivanovo ir Saros amžinosios meilės tema, tai jį vėl sieja su minėtu E. Nekrošiaus spektakliu.
Nadeždos Gultiajevos meistriški lakoniški kostiumai puikiai subalansuoti tarp šokio ir dramos teatro. Kompozitoriaus (Andrius Šiurys) baletinio skambesio melodijos skamba pakaitomis su varpais, giesme, radijo garsais ir „stelbtuvo“ trukdžiais. Visa tai dera su barstomu smėliu, su rūku, su moderniomis vaizdo projekcijomis (Kornelijus Jaroševičius, Nidas Kaniušas), tai vėlgi asociatyviai driekiasi minėto „Ivanovo“ link ir netgi legendinio „Kvadrato“ Jaunimo teatre 1980 metais. Todėl galima teigti, kad ir ritualine antropologine prasme šis spektaklis yra solidus visavertis E. Nekrošiaus kūrybinės dvasios, jo „prikėlimo apeigų“ kūrinys. Įdomu, kaip režisierei seksis toliau, kai jos spektakliuose vaidmenis atliks ne ji pati, o kiti aktoriai
Antra tendencija: „Režisierius prožektorius“ (Augtumas Harneris, spektaklis „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ pagal Daniilo Charmso „Nutikimus“, rugsėjo 25 d., LMTA Balkono teatras). Didžiausią įspūdį paliko tai, kokią didžiulę pažangą padarė režisierius A. Harneris, palyginus su jo studentišku darbu pirmame LMTA kurse (vad. Oskaras Koršunovas), irgi pagal D. Charmsą. Atrodo, režisieriaus amato gebėjimai jau visiškai susiformavo. Kiek teko bendrauti, galima pastebėti, kad visi šios O. Koršunovo auklėtinių, būsimų režisierių, grupės nariai labai pagavūs, iš užuominos gebantys išrutulioti naujo dalyko esmę ir konstruktyviai ją išvystyti. Atrodo, įgimtas kompozicijos pojūtis taip pat brandus. A. Harneris prieš mokslus jau buvo dirbęs Valstybiniame teatre, dalyvavo J. Vaitkaus repeticijose bei spektakliuose, ir tai matyti. Turiu galvoje ne smulkias režisūrinių triukų „vagystes“, pvz., suvaidintą juokingą „degtinės gėrimo ritualą“ ar pan. Kalbu visų pirma apie spektaklio meninės visumos pajautimą. Taip pat jis, ir kaip šviesų meistras, ir kaip režisierius, manau, pademonstravo sugebėjimą nušviesti aktoriams jų vaidmenų emocinius ir vyksmo takus, todėl tokį režisūros stilių ir pavadinau „režisieriumi prožektoriumi“. Ankštoje mokomojoje Balkono teatro erdvėje jiedu su patyrusiu šviesų dailininku Valdu Latonu sugebėjo įgyvendinti precizišką šviesų partitūrą, tokią nūn retai išvysi ir „dideliame“ teatre. Taip pat kelia nuostabą, kaip režisierius sugebėjo tiksliai įvaldyti jaunojo O. Koršunovo režisūrinį stilių, „nebyliojo kino“ estetiką, kurią jo mokytojas naudojo ankstyvuose spektakliuose pagal rusų oberiutų kūrybą. Impulsyvus vyksmo ritmas, čaižūs garsiniai akcentai, dinamiškos mizanscenos, makabriška aktorių atlikimo maniera, regis, atkeliavo iš laikų, kai vaidino tuomet dar pradedantys Arūnas Sakalauskas, Šarūnas Puidokas, Remigijus Bilinskas, Eglė Mikulionytė ir kt. Pantomima, klounada, daiktų ekvilibristika, balkšvas grimas, groteskinė mimika, kampuoti judesiai, juodi apdribę švarkai, kepurės „katiliukai“ - atrodo, ir režisierius A. Harneris, ir jo aktoriai viską matę anksčiau ir tai perpratę. Antai Aurelijaus Pociaus atliekamas itin efektingas „gagas“ - pirštų erotinė choreografija - regis, pasiskolinta iš Marco Ferreri´o filmo „Dilindžeris mirė“. Pokalbis su obuoliu - iš Federico Fellini´o „Moterų miesto“, žaidimas su cukraus kubeliais - iš Е. Nekrošiaus „Kvadrato“ ir t. t. Lyginu ne todėl, kad spektaklio kūrėjai kažką nugvelbė, anaiptol. Manyčiau, jų išprusimo stoką kompensuoja itin stipri intuicija, vedanti teisingu keliu demiurgo-kūrėjo režisūrinio teatro link. Vadinasi, jų mokytojas davė tokį impulsą ir kryptį. Bendraudamas padariau sau išvadą, kad jie gyvena ne tiek vaizdinių ir sąvokų, kiek refleksų ir emocinių impulsų pasaulyje, tad D. Charmsas jiems suprantamas ir artimas. Aktoriai Džiugas Grinys ir Karolis Norvilas jau turi išlavintas scenines kaukes, kurias ne vienerius metus sėkmingai eksploatuoja Akademijos mokomuosiuose darbuose. Šiame spektaklyje K. Norvilo atlikta „kosminė rauda“ dėl įsivaizduojamojo „nužudyto šuniuko“ jau dabar galėtų būti įrašyta į žanro deimantų katalogą. Aktoriai Aurelijus Pocius ir Jonas Golubovskis, dar neturintys fiksuotų tipažų (tai yra gerai), niekuo nenusileidžia partneriams. Įžanginis titras skelbia citatą iš D. Charmso dienoraščio: „Visa, kas yra žemiška, byloja apie mirtį.“ Jauni žmonės, kuriems mirties slenkstis dar atrodo tolimas kaip kita galaktika, azartiškai ir paradoksaliai pasineria į mirties transcendenciją - per priešistorinės „palaikų išniekinimo“ apeigos džiūgaujantį transą. Tai diktuoja jų jaunatviška prigimtis. Ir tai jie daro išmaniai, džiugiai, artistiškai. Scenoje trūksta tik vieno: deguonies. Trūksta atverto atlikėjams ir žiūrovams teatrinio kosmoso, laisvo alsavimo, sukeliančio nepamirštamą laisvės ir laimės jausmą, kuriuo išsiskiria tikras režisūrinis teatras. Tikiu, kosmosas atsiras ateity. Režisierius ir aktoriai jau rodo puikų savojo mokytojo braižo išmanymą.
Trečia tendencija: „Režisierius literatas“ (Motiejus Ivanauskas, spektaklis „Užšalimas“, rugsėjo 28 d., LMTA Balkono teatras). Spektaklis pirmąsyk suvaidintais praėjusiais mokslo metais LMTA ir laimėjo konkursą „Balkono okupacija 2018“. Jo režisierius ir aktoriai, baigę Algirdo Latėno ir Vido Bareikio kursą, jau vaidina Lietuvos teatrų trupėse. Pasakojama, kad, ruošiant „Užšalimą“, įgyvendinta naujovė, kurią minėjo latvių režisierius A. Hermanis, - rengti aktorius-dramaturgus. Aktoriai repetuodami kūrė spektaklio tekstą.
Jeigu išties buvo taip, tai rezultatas tikrai sėkmingas. Bareikiukų „Užšalimas“ atrodo lyg ir panašus į koršunoviukų „Charmsą“: panašūs personažai, tipai, apranga, vaidybos maniera, daiktų ekvilibristika, absurdas ir paradoksas. Bet tai tik išoriniai požymiai, iš tiesų daug kas kardinaliai skiriasi.
Pradėkime nuo to, kad „Užšalimo“ vyksmas yra kompoziciškai įrėmintas į prasimanytos „Discovery“ televizijos laidos apie karves garsinę imitaciją, kurią tobula anglų kalba atlieka Deividas Breivė. Iš tiesų aktoriaus iš avanscenos publikai transliuojama karvių giminės ir žmonijos sugyvenimo graudi ir pamokanti istorija neneša jokio prasminio krūvio, ji tėra tik medijinis archetipinis patiesalas, skirtas publikos komfortui, stebint ant to patiesalo dėstomą beprasmišką kafkinio absurdo siužetą. Trys centriniai personažai - aktoriai Andrius Alešiūnas, Mantas Bendžius ir Povilas Jatkevičius - skiriasi tik veidu. Vienas su barzda, kitas nusiskutęs, trečias garbanius. Veidų išraiškos - tuščios ir neutralios. Jie sėdi ant kėdžių, paskui atsikelia, pasako po sakinį ir vėl atsisėda. Kalbama apie kažkokį beprasmį pasitarimą, absurdiškus rinkimus, kažkokį „įžuvinimą“ ir t. t. Sinchroniškai susiveržia diržus ir kartu juos atleidžia. Diržais pradeda daužyti šviestuvą virš galvų, iš jo pabyra saldainiai „Karvutė“. Pasirodo moteriškė (Kamilė Lebedytė), kuri šluoja tas „Karvutes“, sustingusią šlavėją personažai nešioja po sceną kaip daiktą. Vaidyboje daug pauzių, bet jos visiškai tuščios, nieko nevyksta. Rodomi kažin kokie sinchroniniai pirštų judesiai - juokingi ir išraiškūs, bet beprasmiai. Karvių ir žmonijos santykių istorijos transliuotojas D. Breivė nuklysta prie galinės sienos ir pradeda regzti kažin kokias beprasmes manipuliacijas su K. Lebedyte. Staiga visi susėda ir geria kavą. Šlama elektrinis virdulys, jis užverda, užplikoma kava puodeliuose, tada visi trys tylėdami geria kavą ir spjaudo kavos tirščius. Publika ramiai ir dėmesingai, kartais nusijuokdama, stebi visą šį laiko švaistymą ir nejaučia diskomforto, nes ji per tą „Discovery“ imitaciją yra įjungta į globalinį Žemės gyventojų laiko švaistymo ritualą. Visi scenoje daromi judesiai, žodžiai, mizanscenos, pauzės ir triukai yra beprasmiai, nemotyvuoti ir vyksta tik todėl, kad taip sugalvojo, parašė režisierius. Tokio tipo režisūrą įvardiju kaip „režisieriaus literato“.
Šią tendenciją labai knieti priskirti, anot estų profesorės, prie „išmaniosios režisūros“, kaip antitezę „demiurgiškai režisūrai“, bet ranka sustingsta ore. Taip, šis spektaklis apie beprasmišką laiko švaistymą ir jis vykdomas per publikos laiko švaistymą. Bet kartu jo sukeliamas patosas yra kreipinys į publiką, ir toks teatras apeliuoja, komunikuoja, siunčia impulsą žiūrovams ir laukia atsako iš jų. Tad anksčiau išdėstytų samprotavimų kontekste jaunąjį režisierių ir aktorių Motiejų Ivanauską, akivaizdų mokytojo V. Bareikio metodo sekėją, irgi priskiriu prie „režisierių demiurgų“ ir pareiškiu pritarimą jo itin įvairialypei - ir režisieriaus, ir talentingo aktoriaus - sceninei veiklai.
Iš 3689 / 18 žurnalo (2019-10-11)
