Prologas
Kasa, teatro, dekoratyvinė. Nors veikiau ne, ne dekoratyvinė - už prekystalio kasininkė skaičiuoja, rūšiuoja tikrus eurus, prekiauja knygom. Valiuta tikra, o kasos retro arka vis tiek atrodo butaforinė. Žvilgsnis šauna į sieną, lyg plytomis sudurstytą iš vienos knygos egzempliorių, kurios pavadinime kasininkės nebėra. Nors kažkada, regis, buvo. Vietoje kasininkės dabar ant viršelio - studentai. Autorė pati vilioja įsigyti dokumentinę knygą apie teatrą, tik jau be kasininkių, viskas apie kasininkes iškalbėta pernai, ko gero. Leidyklos teatro kasininkė po butaforine arka, ji tikra, ji kūniška - ji ne iš pirmosios serijos viršelio, ji priimtų banknotą už suprekiautą knygą, o knygos autorė toliau šypsosis, jau kitam klientui. Tik aktoriai taip moka.
Sakė man, o tu pabandyk kuo plačiau šieptis, tebūnie iš pradžių dirbtinai, pro dantis - ir pradėsi šypsotis natūraliai visu režimu. Pabandžiau, tikrai - veikė.
O dabar man visai nelinksma, nes aš neskaitysiu šios žaviai iššypsotos knygos, antrosios pasakojimų apie teatro užkulisių serijos, nes neturėsiu laiko, nes per didelė prabanga kišti nosį į režisieriaus ar aktoriaus, kostiumų ar šviesų dailininko kambarius, blizginti dulkes nuo smulkių senų akibrokštų, mūzos buduaro, poklasinės veiklos paslapčių ir siūlyti juos kaip anekdotus šiandienai, kai neretai nelieka laiko arba pinigų sužiūrėti aktualiųjų pastatymų ant scenos, o čia užkulisiai... Manding, teatro užkulisiai yra teatro fasadas. Oksimoronas. Nebūtina, o gal nė nereikia. Kaip savo romane rašo Aneta Anra, veikėja iš šios esė antrosios scenos: „Istorija labai domina plačiąją visuomenę. Tą, kuri mėgsta gyventi svetimais gyvenimais. Kuri domisi kitų gyvenimų fasadais“ (p. 48). Esu lankęsis parlamento ir troleibusų parko, elektrinių ir bažnyčių, lėktuvų remonto serviso ir paukščių žiedavimo stoties užkulisiuose - visų tų erdvių herojai ir statistai savaip įdomūs ir neišvengiamai banalūs. Jaunas aktorius su scenos darbininku kažkada mat išgėręs Juozo Miltinio vyną, du brangius importinius butelius. Mano du draugai kažkada ant galvos išgėrė po tris. Ir ką? Štai, net parašiau. Žinokite. Po tris butelius ant galvos!
Atsimenu reginį: lėktuvų techninės priežiūros dirbtuvėse vyrai visą sieną nusegioję didžiakrūčių plakatais. Arpado Schillingo „Didžio blogio“ scenoje pro stogą įgriūva lėktuvo salono dalis su kūno „šviežia mėsa“ - pusnuogės moters lavonu. Teatre ji nežūsta, nors atrodo labai negyva, visiškai numirusi, nekvėpuojanti, tuo metu jeigu technikai angare pražiūrėtų kokią smulkmeną... geriau ir negalvot, tris kartus į medį. Nežinau, ar dėl to, bet aviacijos angaro užkulisiai mažiau įdomūs negu teatro, nes tarp jo skliautų mažiau kūrybos ir dramos, bet kur kas daugiau kruopštumo ir tikslumo.
Užtat dirbtuvėse vyrai išrengia lėktuvus iki kulniukų, iki skeleto, atlieka techninę apžiūrą, paskui viską grąžina atgal. Toks aviacinis ciklas, o pupos ant sienų kaip plikos, taip plikos. Be tarpo, be dekoltė. Nežinau, ar dėl to boingai būna kruopščiau prižiūrėti, bet čia turi būti kažkoks ryšys, kažkokia sąsaja. Nuogos moteriškės ir pliki plieniniai padangių...
Akivaizdu: teisinuosi. Norėčiau perskaityti tą knygą apie nematomą teatro pusę, abi norėčiau. Pirmą ir antrą. Gal ir trečią, kai pasirodys. Tačiau tokiu atveju turėsiu kažko neperskaityti - neperskaityti to užkulisių fasado sąskaita. Ir man avansu darosi gaila to personažo, kuris, prasprūdęs iš dėmesio lauko, va ims taip ir išbėgs skųstis savo autoriui.
Tad prabidzenu pro energingą Nijolę Narmontaitę kaip prastas vaidmens atlikėjas. Net nepasisveikinu. Nors mudu atseit pažįstami. Paauglystėje mat draugės mama su Narmontaite artimai bičiuliavosi, kartą pristatė ir mane. Ar tai dabar turėčiau lįst į akis ir aiškint: va čia aš toks ir toks, anas pienburnis, kurį jums tada pristatė. Kvailystė juk, beprotybė. Atsiminimų knygose apie tokius susitikimus nerašo, nes jie sudūla atmintyje kaip raštelis drėgnoj saulėkaitoj. Buvo galima, žinoma, persipažinti, bet tada greičiausiai būtų reikėję pradėti nuo knygos, kurios nė neketinau pirkti, žodžiu, painiava baisiausia ir sumaištis.
Bet reikalas rimtesnis, negu atrodo iš viršelio - nespręsk, kaip sakoma, iš leidyklos kasos butaforiškumo. Nijolė Narmontaitė - tik viena iš gausybės pažįstamų nepažįstamųjų knygų mugėje, su kuriais laigydamas tarp stendų, zuidamas iš renginio į renginį, vis prasilenki, nuolat susiduri akis į akį, ir sukibirkščiavus atitinkamiems atminties laidams, nedrąsiai linkteli tojo asmens pusėn arba tarsteli: labas. Žinai, kad žinai, bet neprisimeni, iš kur. Keisti ir neaiškūs tokie santykiai susidaro tarp žmonių, kurie kas dieną prasilenkia vienas su kitu, sveikinasi lyg bičiuliai, nors vienas kito iš tikro nepažįsta ir iškart puola slėptis už ką tik įsigytos knygos. Tiksliau, kažkada pažinoję, dar anoje karjeros ar brandos stadijoje, o dabar - tiesiog nieko nėr, neliko, tik migloti veido bruožai, iškalti pasąmonės antkapiuose. Po kelių tokių susidūrimų jau pradedu baimintis, kad moteriškos lyties pažįstamos nepažįstamosios nebūtų buvusios simpatijos ar net sugulovės - o ką gali žinot, kokiais klystkeliais nuves protas, sukamas mugės svaigulio, bombarduojamas spūsčių ir įspūdžių. Todėl bandau neuronų kanalu nusikasti iki tokios rudakės, mugėj sutiktos jau trečią kartą. Padeda balsas iš šalies: Rūta. Ak, Rūta, taip, aišku! Ne tokie jau ir pažįstami, po teisybei. Vienkartiniai. Mesteliu pastabą, lyg tarp kitko, įtvirtinu ryšį antruoju bendravimo aktu - čia lyg nugalabijant zombį, sako, vieno smūgio į galvą neužtenka. Kitą kartą, ko gero, pasisveikinsime jau be nepatogių ceremonijų. Trečią dieną įsidrąsinu vieną pažįstamą užkalbinti be atsarginių suolelių pagalbos, nes turiu praretint tą tamsiąją materiją, nežinios tarpą, bendrabūvio miglą. Pažįstami mes esam, sakau, lipdamas vakarinio įėjimo laiptais, prisistatom vardais. Tomas suabejoja šia mūsų pažintimi - pagaunu iš žvilgsnio. Vadinasi, jis man tik truputį pažįstamas, o aš jam jau nė per nago juodymą. Taip išeina, kad žmogų praktiškai užsipuoliau, tada bandau suminkštinti padėtį žaismingai pasiteiraudamas, gal jis garsenybė, gal aktorius koks, muzikantas. Kad ne garsenybė, ne aktorius ir ne muzikantas. Bet jau žinosiu: Tomas, ilga nosimi, rausva barzdele. Ir didelis klausimas, ar vėliau prasilenkę sveikinsimės - teks turbūt praplaukt kaip beteisiam vairuotojui pro policijos ekipažą.
I scena
Turėčiau prologą išbraukti arba perrašyti, o nuovokesni patyrę skaitytojai galbūt patys tai padarė peršokdami į pirmąją sceną, nes neperskaityta atsiminimų knyga apie teatrą, kurią po mugės radau redakcijos bibliotekoje ir jau varčiau, nei pamiršti pažįstami žmonės dar nieko nepasako, ničnieko apie visuotinį modelį. Apie daugmaž tokį, kurį fizikai sulipdė prieš mėnesį atradę gravitacines bangas - einšteiniškuosius erdvėlaikio raibulius, tik kultūrinį. Kantrybės.
Mūsų kultūros skliautai per ankšti, erdvės tankiai prikvėpuotos, įėjimų plyšiai trūkinėja kaip sagutės ant aptemptos palaidinės dekoltė - tuo kassyk įsitikini per knygų mugę, pavyzdžiui, bandydamas įsisprausti pas Sigitą Parulskį. Todėl nuėjau pas autorių bent prie parašų rinkimo punkto, kur situacija analogiška: žmonės spiečiasi prie naujausio romano „Nutylėtų lelijų miestas“ lyg pabėgėliai prie tunelio po Lamanšu, dovanokit už nekorektišką palyginimą. Knygų nelieka, lieka vien kūnai, jie lyg personažai, išlipę iš Šarūno Saukos paveikslų, tiršta jų masė, kurioje net jaunatviškas Narmontaitės lūpų ir skruostų raudonis ištirpsta ir pamėlsta, tarytum lakmusas, iš rūgšties įčiurkštas į bazę, -Parulskio romano viršelis juk melsvas. Rūgštis prieš bazę. Gerbėjai grūdasi prie stendo pamėlusiais veidais, o Parulskis sulig kiekvienu parašu iššaudo teatrinio etiudo vertą veido išraiškų gamą - nuo ironiško pasidygėjimo iki šilto globėjiškumo.
Mėlynos spalvos buvo ir mūsų pokalbis radijui su mugės svečiu, norvegų rašytoju Bjornu Sortlandu - jis pats įvardijo tą tokią spalvą. Dar pridėjo geltonos. Tikrovę spalvinąs spalvomis, į savo romanų pabaigas, pavyzdžiui, įdedąs raudonos, ir pats nesupranta kodėl, tik žino, kad tokia sąmonės ypatybė vadinama sinestezija. Romane jaunimui apie meilę ir dailę „Minutė tiesos“ dar atpasakoja Stendalio sindromą, ir pagalvoju, kad mugėje sąmonę ištinka tas pats mažne patologinis efektas, tik gal dar tirštesnis - tai ir yra visuotinis modelis, jau aiškėja jo spalviniai kontūrai, prasminis rėmelis.
Paprastas atviras žmogus šis norvegas, ir aš sąmoningai suvokiu, kad kreipdamasis į autorių angliškai antrojo asmens įvardį vartoju vienaskaita - you, tai yra „tu“, kaip įprasta Skandinavijos šalyse, kur daugiskaitinė įvardžio forma, kreipiantis į vieną asmenį, kone išnykusi ir vartojama vien karalius priėmime ar panašiai, tačiau lietuviškame interviu vertime vis tiek išeina „jūs“. Neabejoju, kad daugiskaitos įvardžio nykimas vienam asmeniui pavadinti yra susijęs su visuomenės laisvumu, todėl nestebina, kad rusai taip dažnai, kad ir nelabai pažįstami, užtat bendraamžiai, laiškuose neatsikrato perspausto ir perteklinio „Vaše, Vaše“, ir būtinai didžiąja - nejauku pasidaro. Prakeiktas tarpas. Tarp kalbų, tarp rūgštinės ir bazinės literatūros, tarp dekoltė kraštų.
Grįžtu prie bazės, prie bazinio šio laikmečio rašytojo Sigito Parulskio ir brandžiausio jo didelės apimties kūrinio, bent jau nuoširdžiausio ir išmintingiausio, tematiškai atpažįstamo ir sykiu atsinaujinusio, taip man pasirodė surijus knygą per vieną parą, - stiprų poveikį sukelia ir didelį skaitymo malonumą pažadina autoriaus sudurstyta siužetinė nuogybė su psichologiniu drabužiu, tas prakeiktas tarpas. Pora fragmentų skiriama ir teatrui - veikėjas patirtį sovietų armijoje, kuomet desantininkai karininko buvo priversti šaudyti iš įsivaizduojamų ginklų, lygina su vaidyba: „Tas šaudymas be ginklų ir šaudmenų - vienas įspūdingiausių šou, realybės šou ir meninis spektaklis, kokį tik yra tekę matyti. Niekas nesugalvota, viskas atsitinka spontaniškai, dekoracijos, vietos, laiko ir veiksmo vienovė ir netgi aistringas atlikimas“ (p. 127). Personažas pasprunka iš šito puslapio ir įsiveržia pas patį Parulskį, kuris nuo skaitytojų turi atsišaudyti rašikliu, automatinėm autografų papliūpom, gintis vis kintančiom, lyg lazeriu pjaunamom veido raukšlėm, susiklostančiom į netikėčiausias mimikas - nuo Tantalo iki Dioniso, o po mugės turbūt dar kentės dešinės plaštakos artrozę arba pirštų kontraktūrą, dilbio lateralinį epikondilitą ir... mėnesių mėnesius vėl nieko gero neparašys.
Kažin ar buvo kada Oskaras Koršunovas jo statytų dramų autoriui tarstelėjęs, juokais paprasčiausiai, ištašius porą butelių importinio vyno po sėkmingos premjeros, tiesiog dėl žaidybinio efekto: o gal, Sigitai, tave į hamletus? Kažin ar būtų apie tokį gandą parašiusi Narmontaitė, jeigu bazinis režisierius baziniam rašytojui būtų pasiūlęs sukurti savo Hamletą - ir jau ne raštu, o kūnu, „kuriam šitaip skauda, taip utėlės pjauna“?.. Sigitai.
II scena
...prasidėjo pagrindinėje salėje pagrindinę mugės dieną praktiškai pagrindiniu laiku - šeštą vakaro, kai „Kitos knygos“ pakvietė į spektaklį pagal dramaturgės Anetos Anros siurrealistinį romaną su draminės formos inkliuzais „Paleistuvės“ (pavadinimas iš tiesų ilgesnis, dviejų dėmenų), atliekamą trijų „varniukų“, režisieriaus Gintaro Varno auklėtinių...
Ne, reikėjo vis dėlto nurodyti pilną kūrinio pavadinimą, tai gali būti reikšminga detaliai aiškinant visuotinį modelį - atsisakysiu verčiau būdvardžio „pagrindinis“. Ir pačių aplinkybių.
Antroji scena prasidėjo, kai „Kitos knygos“ pakvietė į spektaklį pagal dramaturgės Anetos Anros romaną „Paleistuvės, arba meilė pagal Niurnbergo mergelę“, čia ir stabtelkim. Spektaklis knygų mugėje - tai kaskart inovacija. Gal net intervencija, lyg rusų tankui vikšro kraštu brūkštelėjus pro kaimyninės šalies teritoriją, atleiskit už nekorektišką palyginimą. Bibliofilams ir kitiems skaitytojams teatrinio formato kliūdavo ir ankstesnėse mugėse: tai Kristinos Gudonytės „Ida iš šešėlių sodo“ (2015), Ievos Norkūnienės „Viva la Vida“ (2014), Vytauto Rašimo „Švęsti kosmose ir tvarte“ (2013), kt. - bent po vieną kasmet.
Tačiau jau senokai teatras buvo įsismelkęs į pagrindinę „Litexpo“ konferencijų salę - ten pat 2011 m. pasirodė Valentino Masalskio režisuotas „Kalnas“ ir muzikinis spektaklis Charleso Bukowskio poezijos motyvais. Po penkerių metų į pagrindinę parodų rūmų sceną stoja, tiksliau, sėda prie stalinėmis lempomis apšviestų stalų trijų aktorių komanda - žinomi jauni „varniukai“. Spektaklio pradžioje auditorija gausumu prilygsta ir gal net pranoksta pagrindinės Lietuvos teatro salės (LNDT Didžiosios su 660 vietų) maksimalų užsėdimą - visi dievina teatrą, bet jau po kelių minučių, lyg pabaidžius glaudų žuvų pulką, tankiame publikos granite masiškai ima žiotis skylės - iš pradžių pasieniais, vėliau ir kėdžių eilėse, byra žiūrovai lyg dantys iš boksininko smūgiu palytėto žandikaulio, kas čia darosi, kas vyksta čia, kur tas piktasis durininkas, kuris pareikalautų grįžti ir sėst atgal į savo vietą, kur ana Narmontaitės aprašyta kasininkė, kad griežtai prisakytų susimokėti antrą kartą už bilietą - šįkart už nesankcionuotą išėjimą, kur padorumas, galų gale, kur teatras, ne visi teatrą visgi dievina.
O teatro, pripažinkime, knygų mugėje kaip ir nebuvo. Pirma, „Paleistuvės...“ buvo ne spektaklis, o veikiau pjesės skaitymas, ir net ne pjesės, o romanų ištraukų - Emilijos Latėnaitės stryktelėjimo ant stalo ar Simono Storpirščio gobtuvo metamorfozės nepavadinsi ir visaverte režisūra. Eglės Špokaitės didelės akys matyti iš tolimiausio krašto ir rodosi tarsi nuolat nustebusios - ar dėl spektaklio netobulumo, ar dėl teksto netobulumo, gal net dėl pasaulio netobulumo, kuriuo stebisi Anetos Anros romano pasakotojas. Bet čia ne žanro, čia teatro chemijos klausimas, tos magiškosios sceninės mikstūros paslaptis, kurios receptą žino tik aukščiausi meistrai, nieko nepadarysi. Savaime nebuvo blogas nei Anros tekstas, nei aktorių vaidyba, nei salės nuotaika, - nesuveikė meninė auditorijos neutralizacijos reakcija, ir nieko nepadarysi. Kažkas net rėkė iš galo, piktinosi; vėliau sakė, nesurežisuota, ir iš balso pats supratau - ne Valentinas Masalskis iš „Didžio blogio“ šūksniu pjovė per veiksmą, o kažkoks piktas kultūros ultraortadoksas, pasiklydęs tarp žanrų, tarp estetinių pojūčių, visuotinio modelio kraštų. Iki šiol nesu matęs spektaklio, kuriame per cigaretės surūkymo laiką atskiltų tokia didelė dalis auditorijos, net po pertraukos tarp veiksmų.
Manyčiau, dalis žiūrovų „Litexpo“ nebūtų atlaikę net Birutės Kapustinskaitės pjesės „Terapijos“ skaitymų, kurių vasario mėnesį į OKT pasiklausyti sugužėjo daugiau nei tilptų vieno asmens kūno dalių į standartinį keleivinį krepšį (tai gerai, kad niekas nė nebando tokio į lėktuvo saloną pro apsaugą prasinešti), ledų sangrūda tąsyk poplūdžio metu buvo kapitalinė, visa nuplaunanti, jie irgi būtų turbūt neatlaikę, tie žiūrovai, bet dėl kitos priežasties - dėl per stiprios reakcijos. Būtų norėję pabėgti nuo sunkumo. Per „Terapijas“ pats vos įsispraudžiau tarp dviejų žiūrovių, ties dramatiškiausiais pjesės momentais vietomis sukūkčiojusių, ir pats nuo jų slėpiau kūno reakcijas - virimą, diegulį, ir nesirado nė menkiausios pagundos sprukti, nusiplauti.
Kūno reakcija - tikriausia. Net jei tai tik įžūlus pabėgimas.
Na, ne spektaklį, o patį romaną „Paleistuvės...“ atsiversti verta ne vien dėl kiek netikėto, eksperimentinio Anetos Anros prozos stiliaus, bet ir paties leidybinio projekto, Jolantos Kyzikaitės iliustracijų, Linos Sasnauskaitės apipavidalinimo, dėl darnaus autorių trio, kad ir svyruojančio truputėlį ties nesaikingo pertekliaus riba. O ar gali toks daugiažanris tarpdiscplininis prozos, dailės, leidybos projektas dar įsisiurbti į sceną ir būti teatro įsiurbtas - į bendrą reikalą įtraukti dar vieną mūzą, sukurti visuotinį kūrybinį modelį? Tikėkimės, bet greičiausiai ne knygų mugės scenoje.
Epilogas
Dar ir dar perversdamas Anros ir Parulskio knygas - vieninteles nusižiūrėtas mugėje ir sąmoningai pirmiausia perskaitytas, grįžtu į paviršių, detalę, sutapimą: jos knygos viršelis rožinis, jo - žydras. Net viršelių spalvos - lyg klišės, kas vyriška, o kas moteriška. Rūgštis ir bazė. Tai tik visuotinio modelio apvalkalas, atsitiktinė kombinacija. Bet tokios atsitiktinės kombinacijos dažnai suveikia stipriau nei kruopščiai paruošta strategija: Parulskis pats iš savęs sukurs monospektaklį net be režisūros, ir nebūtinai pagrindinėje scenoje - vien dalindamas autografus, o štai suplanuotas spektaklis nebūtinai gali pavykti.
Kodėl taip atsitinka, sufleruoja Audronis Liuga vasario „Kultūros baruose“, primindamas Susanos Sontag ištarą: „Vietoj hermeneutikos mums reikalinga meno erotika“. Reikalingas kūnas. Arba poststruktūralisto Roland´o Barthes´o, kurio naujausias vertimas „Meilės diskurso fragmentai“ pristatytas toje pačioje knygų mugėje, aiškinimas, kad „tikras teatrališkumas - tai jausmas, galima sakyti - aktoriaus jaudinančio kūniškumo kančia.“ Filosofas kalba apie aktoriaus kūno dvilypumą: tikrąjį, fizinį jo duomenį, ir sukurtą vaidmenį, amplua - iš šito tarpo ir randasi meno erotika. Prakeikto tarpo, pridurtų Parulskis. Šio rašytojo bet kuris judesys, perfrazuojant Barthes´ą, erotiškas, nes reiškiasi per galingą tarpą - trūkį tarp jo kaip rimto rašytojo ir ciniško komiko, tarp jo literatūrinės poetikos ir brutalaus tiesmukumo, tarp šventojo herojaus ir nuodėmingo personažo.
Jauniems literatūros autoriams ar teatro aktoriams kito kelio turbūt nėra, kaip tik prasiveržti pro tą tarpą - kurti kūnu. Poemą, novelę, dramą turi užrašyti kūnu, kaip padarė Birutė Kapustinskaitė, savo pjesei medžiagą surinkusi kūniškame motinos ligos patale. Nors ir žavios, bet sapniškos vaizduotės realybės greičiausiai neužtenka, o ši yra pamatinė Anros romano atspirtis.
Veržkis per kūną į teatrą, į literatūrą ir kalbėk kūrybinį burtažodį, kartok, kuždėk kaip aimaną mylimojo guolyje - taip pažadinsi teksto erotiškumą, pasiūlytų Barthes´as, kuris padeda suprasti ne vien kūrinio radimosi struktūrą, betgi visos knygų mugės svaigimo efektą, priartina mus prie visuotinio modelio, - juk knygų mugė pati yra didžiulis, kanjono pločio ir ilgio tarpas tarp knygos ir kūno, tarpo, kuris prasiskleidžia pro išsidabinusių skaitančių moterų rankų gestą joms pasitempiant išeiginį švarkelį, sijoną, palaidinę ir po sekundės atverčiant knygą, kažkas subtiliai erotiško sužybsi tarp jų drabužio dekoltė ir atversto puslapio bangelės, tas skaitymo malonumo tarpas plečiasi, skečiasi ir po skaitančių vyrų judesių grandinės: po tualeto plauti rankas - visi knyginiai vyrai plauna rankas, priešingai nei bare ar net kartais teatre, kur higienos santykis svyra į neigiamą pusę, visi - tuomet švaria plaštaka liečia knygos nugarėlę, mylimos moters veidą; naujos kvepiančios knygos ir dešimtys tūkstančių entuziastingų kūnų susijungia į daugiakryptį erdvėlaikio raibulį, neutralizuojantį visas rūgštis ir bazes, daugiskaitinius įvardžius, užkulisių paslaptis, susilieja į sumišusią ekstazę, daugumą išrengiančią iki paskutinės moteriškos iškirptės ir vyriškos apykaklės sagutės, iki paskutinio romano puslapio, ir sužadinančią nenutrūkstamą skaitymo malonumą, kultūrinį alpulį, tokį tarytum priešorgazminio pobūdžio Stendalio sindromą, - tai ir yra visuotinis modelis, paaiškinantis knygos ir kūno jėgų sumą.
