„Duetai - ne tema“, galvojau žiūrėdama didžiausią įspūdį palikusį šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ spektaklį „Oda“. Ir labai greitai supratau, kodėl jo metu suabejojau organizatorių sprendimu įvardyti tokią festivalio temą: ji pasirodė per sekli tam, ką teko pamatyti.
Ką reiškia duetas cirko spektaklyje? Visų pirma - priklausomybės pagrindu neišvengiamai gimstantį santykį. 2022-ųjų „Cirkuliacijoje“ matėme beveik vien akrobatų duetus, vadinasi, spektakliuose nuo partnerių santykio priklausė ne tik atlikimo kokybė, bet ir atlikėjų sveikata ar net gyvybė.
Cirkas iš kitų scenos menų išsiskiria tuo, kad žiūrovai stebi ne paruoštą ir surepetuotą santykį, o anksčiau užgimusį ir scenoje gyvai besivystantį partnerių ryšį. Jį gilina ne tik rizika - neretai scenoje pasirodančios artistų poros yra romantiniai partneriai. Jųdviejų ryšys praturtina šiuolaikinio cirko spektaklius, kurie labai dažnai remiasi būtent santykių tema. Vienas tokių pavyzdžių - „Acrobalance“ dueto iš Švedijos spektaklis „Korobka“. Prieš šešerius metus „Naujojo cirko savaitgalyje“ Henrikas Aggeris ir Louise Bjurholm von Euler rodė spektaklį „Extreme Symbiosis“ apie vargiai atskiriamus akrobatų poros gyvenimą ir darbą. „Cirkuliacijoje“ matytas spektaklis iš principo pastatytas apie tą patį - čia yra nuorodų į cirko kaip identitetą apsprendžiančio meno analizę, tačiau į pirmą planą be konkurencijos iškyla dviejų kartu dirbančių žmonių buitis. „Korobką“ pora kūrė karantino metu, tikėdamiesi į repertuarą įtraukti fiziškai nesudėtingą kūrinį. Vis dėlto santykiai nebūna lengvi ir tai atspindėjo pasiektas rezultatas. Spektaklis atskleidė varginančią rutiną, kurioje „nusibaigę“ suaugusieji iš paskutiniųjų bando daryti tai, ką privalo. Piktais veidais ar nepaliaujamu entuziazmu slopindama fizinį ir emocinį nuovargį, pora prieina prie absurdiškų situacijų, kurias matyti ir juokinga, ir skauda. Stebėdami, kaip vaikų klyksmo fone partneriai bando atlikti sudėtingus akrobatikos numerius, arba kaip intensyviai Henrikas stengiasi aukštyn pakelti abejingai dirbančią Louise, galime fiziškai pajusti ar atpažinti, ką reiškia būti santykyje, kuriame tik retkarčiais pavyksta atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo.
Kas skatina nesustoti porą, kurios darbas, šeima ir viltys suspaustos nedidelėje namų dėžutėje? Regis, kad priklausomybė nuo bendro gyvenimo. Nors galima numanyti, jog pora tarpusavyje priklausoma profesiškai, nesunku pamatyti jų prisirišimą prie to, kas drauge sukurta ir užgyventa, prie skausmingo ir gydančio ryšio. Aplanko ir suvokimas, kad kitas žmogus yra pernelyg reikšminga tavo paties/-čios dalis; vadinasi, be jo(s) visose tavo gyvenimo srityse atsivers kiaurymės, tuštumos. Tokia priklausomybė skamba patraukliai - ypač, kai ji yra abipusė.
Kitokia priklausomybė atsiskleidė iš Belgijos atvykusio Jesse´o Huygho ir Rocio Garrote duete „2 metrai“. Kaip ir „Korobka“, spektaklis atsispiria nuo asmeninių atlikėjų patirčių. Jesse´ui vaikystėje diagnozuota cistinė fibrozė, stipriai pažeidusi plaučius. Taikydamasis prie ligos, jis privalo nuolat sekti savo pulsą bei deguonies kiekį kraujyje. Tam, kad jį palaikytų fizinio aktyvumo metu, artistas privalo netoliese turėti deguonies koncentratorių.
Rocio pasisiūlė spektaklio metu nešioti Jesse´o deguonies koncentratorių, kad nuo jo nenutoldamas toliau nei per du metrus jis galėtų kilti virš žemės, keldamas vien savo kūno svorį. Tai - nepaprastai stipri ir įspūdinga idėja, pavertusi spektaklį gražia istorija apie gebėjimą prisiimti atsakomybę ten, kur daugybė žmonių rinktųsi asmeninę laisvę, nereikalaujančią derintis prie silpnesniųjų. Įspūdingiau nei artistės pasiryžimas nuskamba tik paties Jesse´o žodžiai: jam buvo prognozuota gyventi iki 25-erių, tačiau jis jau sulaukė daugiau nei trisdešimties. „Teoriškai jau kelerius metus esu miręs“, spektaklyje ištaria artistas.
Tokios istorijos, taip pat - menininko atsiprašymas už pauzes, kurias privalo daryti, kad visiškai nesugriūtų, yra „2 metrų“ pagrindas. Dėl suprantamų priežasčių akrobatikos numeriai čia nėra įspūdingesni nei daugumoje kitų spektaklių, kuriuose naudojami kinų stulpai. Vis dėlto, būtent šis kūrinys mane įkvėpė duetų temoje atrasti priklausomybės idėją. Jame matoma priklausomybė apčiuopiama, mediciniškai paaiškinama, neišvengiama ir, - netikėta, - visiškai nenuodinga.
Dauguma „Cirkuliacijos“ spektaklių apie santykius kalbėjo ne visai tiesiogiai, tarsi tai būtų neišvengiamas šalutinis kūrybos produktas. O štai festivalio headliner´iu laikyto prancūzų trupės (ir šeimos) „Cirque Aïtal“ spektaklio „Ir džiaugsme, ir varge“ siužetas be jokių užuolankų rėmėsi heteroseksualios poros santykiais. Pora atvyksta į paplūdimį - artistai Victoras ir Kati į savo pačių atsivežtos ir pastatytos cirko palapinės areną įvažiuoja raudonu automobiliu. Tolesnis veiksmas pasižymi visais tradicinės struktūros aukštos kokybės šiuolaikinio cirko kūrinio komponentais: tempas čia nepamatuojamas, technikos nesuskaičiuojamos (pati pirmą kartą gyvai mačiau atliekant vadinamuosius Icarian games - „Ikaro žaidimus“), artistų nuovargio nematyti, klounados elementų gausu, o artėjant kulminacijos link komišką raišką keičia rami ir graži oro akrobatikos scena. Tai - spektaklis, kuriame žiūrovai gali nuolat jaustis nustebę ar susižavėję.
Stebina ne tik puikus artistų pasirengimo lygis, bet ir personažų santykiai. Arenoje veikiantys partneriai yra visiškai priešingo kūno sudėjimo, nuotaikų, charakterių. Susidaro įspūdis, kad taip pat skiriasi jų poreikiai, kuriuos abu bando tenkinti taikydamiesi prie poros dinamikos. Tiksliau... Victoras stengiasi, o Kati tai daryti priverčia aplinkybės, kurių pikčiurna atrodo nusipelniusi. Kati šokinėja, krenta, pagelbėjant Victorui nuolat lengvai stojasi ant kojų; ji diktuoja sąlygas. Victoras skuba paskui, bando būti toks pat aktyvus. Nors judrioji Kati atrodo nuolat esanti priekyje, greitai paaiškėja, kad pirmaujantis partneris priklauso nuo Victoro sprendimo kankintis arba atsisakyti tai daryti. Toks partnerių lenktyniavimas žiūrovui kuria dar vieną rizikos pojūtį: abu nuolat balansuoja ties riba išvesti vienas kitą iš kantrybės. Skaityti gali būti liūdna, o štai spektaklyje tai pateikiama išvien komiškai.
Festivalio kontekste „Ir džiaugsme, ir varge“ išsiskiria surežisuotais santykiais. Čia, kaip ir teatre, žiūrovai mato ne sunkiai nuspėjamą procesą, o tai, ką suplanuota rodyti. To, žinoma, reikalauja artistų pasirinkta sudėtinga atlikimo technika: spektaklyje svarbu ne procesas, o rezultatas, kiekvienas triukas yra dovana žiūrovui, o ne artistų savęs tyrinėjimo kelias. Šis spektaklis - geriausias artistų priklausomybės vienas nuo kito dėl jiems kylančios fizinės rizikos pavyzdys.
O štai gyliu niekas nenurungė dueto iš Prancūzijos „Un loup pour l´homme“ spektaklio „Oda“. Du vyrai į sceną žengia įkinkyti į masyvius odinius diržus. Vienas jų dominuoja, kitas palaiko pirmojo statusą. Spektaklis - tai nuolatinis Arno Ferreros ir Gilleso Polet kontaktas, kova, sąjunga, išsiskyrimas fiziškai ir emociškai. Pasirinkęs raitelio ir žirgo metaforą duetas nuostabiai atskleidžia toksiškuose santykiuose veikiančių partnerių asmenybes. Vienas jų - griežtas ir žavus išnaudotojas, abejingas ir tuo patrauklus. Kitas - ištvermingas paklusnusis, praradęs individualumą ir save suvokiantis tik kaip atramą partnerio pasirodymui. „Oda“ gali būti juokinga ir kartu fiziškai nemaloni. Matant, kaip vienas žmogus spjauna, o apspjautasis bėga paskui griūdamas po kojomis, kaip daužo save, jei daužyti atsisako partneris, galima pajusti realų skausmą - tokia fiziškai stipri ir aktyvi spektaklio raiška.
„Odoje“ atsiskleidžia priklausomybė nuo liguistų įpročių. Polet raitelis savo gerovę kuria per kito vargus, o Ferreros „žirgas“ neįsivaizduoja savęs nepažeminto. Galėtume pagalvoti, kad tai - priešingybė „Korobkai“, kurioje žmonės pasirodė esą priklausomi nuo jau susikurto laimingo gyvenimo saugioje šeimoje. Vis dėlto „Odos“ finalas paradoksaliai sufleruoja išvadą, panašią į „Korobkos“. Kūrėjai pabando išteisinti personažus: abiem nuvargus, į paviršių iškyla tai, kas visą laiką buvo slepiama - prisirišimas ir meilė (tokia, kokią ją supranta hierarchinius santykius palaikantys partneriai). Be abejo, pamatome, kad dominuojančiam paklusnusis yra ne mažiau reikalingas nei paklusniajam kelrodis-nurodinėtojas: Polet negali palikti nusilpusio partnerio, nes niekas kitas nepakels jo taip aukštai, kad ego matytųsi iš toli. Žinoma, iš scenos artistai išeina susikeitę vietomis - raitelis išneša savo žirgą. Toks rūpestis gali numalšinti smūgių sukeltą siaubą, tačiau tai tebus saviapgaulė - nėra abejonių, kad paklusniajam atsigavus, viskas grįš į senas vėžes. Tokie yra šių žmonių poreikiai.
Santykių ir tarpusavio priklausomybės tema netikėtai susisiejo su svarbia „Cirkuliacijos“ idėja, kuri po pandemijos vis dar neatgaivinama: bendruomenių kūrimu. Analizuodami dviejų žmonių santykių anatomiją, galime suvokti, kokiais pagrindais buriasi didesnės komandos, kodėl jas ne visuomet lengva palaikyti ir kodėl kartais sunku išeiti iš tų, kuriose daugiau prarandi nei gauni. Štai tokie 2022-ųjų duetai - kenksmingi, laimingi, drungni, įkvepiantys.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
