Audrius Musteikis
Visas pasaulis vaidina - Šekspyrą. O kas parašė Šekspyro veikalus - tas vienas Šekspyras ar daug Šekspyrų? Šekspyrologai ginčijasi, ir šekspyrologija žengia į priekį.
Skaitome šį autorių mokykloje, o vėliau jau dažniau einame į teatrą - pažiūrėti, ką senose, bet nesenstančiose Šekspyro pasakose ne pasakose randa mūsų amžininkai režisieriai, aktoriai, dailininkai.
Latvių teatrologė Guna Zeltinia nelinkusi tituluotis šekspyrologe, bet neseniai į Latvijos mokslo veikalų lentynas padėjo didžiulį - 639 puslapių - tomą „Šekspyras. Su Baltijos akcentu“. Knyga, į kurią sudėtas 20 metų triūsas, įvardyta vienu iškiliausių 2015 metų Latvijos mokslo pasiekimų. Tai tyrimas apie didžiojo dramaturgo ir poeto asmenybę ir kūrybą, taip pat jo scenos veikalų pastatymus Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje. Vadinasi, apie knygą reikia žinoti ir mums. G. Zeltinia maloniai sutiko atsakyti į LŽ klausimus.
- 20 metų - ne juokas. O nuo ko prasidėjo? Ir kaip neišsukot iš kelio?
- Kai 1970-aisiais pradėjau dirbti mokslinį darbą dabartiniame Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno institute, mąsčiau: jeigu jau tirti, tai ką nors reikšminga. Pasirinkau temą „Šekspyras latvių teatre“. Nespėjau atsitokėti, kaip tyrimui skirtas laikas - treji metai - prabėgo. Bet jau buvau gerokai patyrinėjusi Šekspyro interpretacijas visame pasaulyje ir kuo labiau gilinausi į medžiagą, tuo aiškiau suvokiau, kiek daug viliojančių ir dar nežinomų dalykų ten slypi. Reikėjo rinktis: publikuoti nedidelę knygutę apie Šekspyrą latvių teatre ar tęsti tyrimą. Pasirinkau tęsti, nors tuo pačiu metu teko dirbti ir kitus darbus, pavyzdžiui, rengti naujausiąją latvių teatro istoriją, dalyvauti projektuose, tarp jų - vadovauti pirmam Europos fondų remiamam projektui mūsų institute ir t. t. Tačiau dėl tokio pasirinkimo niekada nesigailėjau, nes tai, ką gavau dirbdama archyvuose, studijuodama ligšiolinius Šekspyro tyrinėjimus, žiūrėdama jo veikalų pastatymus Baltijos šalyse, Anglijoje, Kanadoje, Amerikoje ir kitur, visam gyvenimui liks mano turtas.
- Kiek pinigų išleidote pirkinėdama literatūrą apie Šekspyrą?
- Taip, per tiek metų jau nemenka suma susidaro. Tarkim, vien Vašingtone įsigytas prašmatnus leidinys apie Šekspyro portretus kainavo 140 dolerių. Autoritetingojo šekspyrologo Stanley Wellso solidžių tyrimų knygos irgi ne iš pigiųjų. Nedidelę mašinytę už tuos pinigėlius tikriausiai būčiau nusipirkusi, bet iš Siguldos, kur gyvenu, į Rygą man ne problema atvykti autobusu ar traukiniu. Kartais dukros ar anūkė nuveža savo automobiliu.
Amžinai gyvas
- Ne sykį esam pagalvoję: viskas, nusibodo, išmokom Šekspyrą atmintinai, tačiau teatrai, režisieriai vis grįžta ir grįžta prie jo. Kas čia nutinka?
- Šiemet, jubiliejiniais Šekspyro metais, tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek kitur pasaulyje vykdomas projektas „Shakespeare lives“, taigi „Šekspyras gyvas“, nes juk pats matot, kad jis tikrai ir toliau gyvena - tiek scenoje, tiek kine, tiek vaizduojamuosiuose menuose, tiek muzikoje ar masinėje kultūroje. Štai naujausia „Makbeto“ interpretacija kine su Michaelu Fassbenderiu - vienas retų neišdailinto, autentiško Šekspyro interpretavimo pavyzdžių. Jis kelia asociacijų ir su mūsų protėvių - lyvių ir kitų Baltijos pakrantėje gyvenusių genčių kovomis dėl valdžios su vikingais ir panašiai. O Roberto Wilsono subtili ir ironiška Šekspyro „Sonetų“ traktuotė Berlyne - ir dabar nemenkstanti vertybė. O tarptautinis projektas „Prince H. Universe“, kurio idėja - aktoriaus-Hamleto bendradarbiavimas su mokyklomis, skatina šiandienos jaunuolius kalbėti ne tik apie daugiau nei prieš 400 metų iškeltus hamletiškus klausimus, bet visų pirma apie tai, kas juos šiuo metu glumina, skaudina, domina. Nežinau kito klasiko, kuris būtų toks atviras pačioms įvairiausioms interpretacijoms ir aktualiems dabarties dalykams.
- Ar tikrai visą tą gausybę tragedijų ir komedijų parašė vienas ir tas pats žmogus?
- Kai 2001 metais pirmąsyk nuvykusi į Angliją pamačiau tą įspūdingą kultūros „biznį“, britų išplėtotą Šekspyro gimtosiose vietose, man irgi kilo abejonių. Ten įsigijau kelias labai intriguojančias knygas apie „alternatyvios autorystės“ klausimą ir kurį laiką gyvenau įsitikinusi, kad vadinamasis Šekspyro kanonas tikrai galėjo būti kolektyvinis darbas: vienas žmogus rašė komedijas, kitas - tragedijas, trečias - sonetus. Tyrinėjau toliau ir ilgainiui atradau vis daugiau medžiagos, įrodančios priešingai, tai yra kad ir paprastos kilmės vaikinas Vilas Šekspyras iš Stretfordo, atsidūręs Londone, teatrinėje terpėje, susidurdamas tiek su paprastais teatrų žiūrovais, tiek su dvaro aplinka, galėjo parašyti visus tuos veikalus.
Lietuviškasis lygmuo
- Kaip rinkote žinias apie Šekspyrą Lietuvos teatre?
- Beveik visus Šekspyro veikalų pastatymus ar spektaklius Šekspyro motyvais Lietuvoje, pradedant Eimunto Nekrošiaus „Meile ir mirtimi Veronoje“, esu mačiusi, jūs juk visai čia pat, kaimynystėje. Ačiū Dievui, kad E. Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo teatrų tinklalapiuose publikuojamos recenzijos apie spektaklius anglų kalba, taip galima susipažinti ir su užsienio kritikų nuomonėmis. Turiu padėkoti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, pagelbėjusiam nuotraukomis iš ankstesnių teatro istorijos periodų, taip pat fotografui Dmitrijui Matvejevui už tokias išraiškingas dabartinių spektaklių nuotraukas. Surinkti medžiagą apie estų patirtį buvo kur kas sunkiau, tačiau man labai padėjo tyrinėtoja Maris Peters. Ji yra paskelbusi rašinių apie estų interpretacijas Šekspyrui skirtuose leidiniuose Anglijoje.
- Koks tas lietuviškasis Šekspyro akcentas?
- Noriu pabrėžti, kad būtent E. Nekrošius metaforinę Šekspyro interpretacijos kryptį kilstelėjo tikrai į naują lygmenį. Jo pastatyta trilogija - „Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“ - dėl naudojamų metaforų, simbolių ir ženklų talpumo bei tankio, jų kuriamos ypatingos semantinės energijos yra viena iš viršukalnių ne tik Baltijos areale, bet visos Europos teatre. Ar jūs žinote, kad Aleksejus Bartoševičius, vienas iškiliausių dabarties šekspyrologų, E. Nekrošiaus pasiekimus praktinėje šekspyrologijoje lygina su garsiojo Peterio Brooko nuopelnais? E. Nekrošiaus lietuviškąsias interpretacijas, pirmykštį, pirminį materijos sluoksnį (ugnis, vanduo, medis) savo metaforiška vaizdinija sujungiančias su moderniąja psichologija, galima laikyti tiek baltiškomis, tiek universaliomis. Man sunku įsivaizduoti kokią nors kitą teatrinę kultūrą, kur į Šekspyro traktuotę taip organiškai būtų įjungtas ledo luitas ir medinė žvakidė su ledo pakabučiais, kailiai ir žmogaus-šuns metafora („Hamletas“), žmogaus-medžio metafora („Makbetas“) ar lietuviški duonkubiliai, „Otele“ tampantys laivais-gondolomis, o finale - jau simboliniu laivu-karstu.
O. Koršunovo „Romeo ir Džuljetos“ versijos veiksmas vyksta dviejose konkuruojančiose kepyklose - italų picerijose, o spektaklio pagrindinis metaforinis vaizdinys yra miltai, įgaunantys įvairių prasmių; mano supratimu, tai irgi siejasi su lietuvių (lygiai taip pat ir su latvių) duonos kepimo ritualais.
- Naujas „Hamletas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre (režisierius Vidas Bareikis). Gal jau matėte?
- Dar ne, tikiuosi pamatyti kovo pabaigoje. Spektaklio nuotraukos labai sudomino, smalsu, ką gi provokuoti mėgstantis režisierius ir muzikantas panoro pasakyti „Hamletu“ šiandien.
Net ir regioninis koloritas
- Jūsų, latviškasis, Šekspyras - koks buvo, koks yra?
- Latvijos teatruose nuo pirmo pastatymo - „Venecijos pirklio“ 1884 metais - dominuoja psichologinės interpretacijos kryptis. Nors būta ir Šekspyro moderninimo bangų trečiame ir ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Pavyzdžiui, didžiausias mūsų teatro novatorius, Dailės teatro vyriausiasis režisierius Eduardas Smilgis komedijos „Daug triukšmo dėl nieko“ versijoje („Amors uz drednauta“) veiksmą perkėlė ant modernaus karo laivo denio, scenoje įkurdindamas įspūdingą laivo modelį, kuris būtų galėjęs konkuruoti su Fiodoro Komisarževskio „aliumininiu“ „Makbeto“ sprendimu Stratforde prie Eivono. Ryškiausias vadinamosios Šekspyro revoliucijos pavyzdys pas mus - Olgerto Kruodero Valmieros teatre pastatytas „Hamletas“ (1972). Šio spektaklio Hamletas - Richardas Rudakas - dvasiškai buvo artimas Jurijaus Liubimovo „Tagankos“ teatro Hamletui - Vladimirui Vysockiui. Tačiau sykiu tai buvo Šekspyro herojus su baltišku, latvišku akcentu, tiktai R. Rudakui būdinga inteligencija, nuovoka ir jautrumu - savo ruožtu tai būdinga santūriajam, introvertiškajam latvių vaidybos stiliui. Mūsų teatras kaip tik Šekspyro pastatymams pritaikė šiandienos teatrui svarbias ironijos ir parodijos technikas, naudojamas jungiant globalius ir nacionalinius elementus. Pavyzdžiui, Jurio Rijnieko postmoderni „Vasarvidžio nakties sapno“ interpretacija Liepojos teatre (1992): roko muzikos ritmai ir judesiai susijungė su latvių liaudies šokio „Gatves deja“ žingsneliais, epochų ir stilių samplaika kostiumuose - su mūsų tautinių drabužių parodija. Nors dabarties postdraminiame teatre ribos tarp nacionalumo ir globalumo vis labiau nusitrina, laisvėja, Latvijos teatre vis atsiranda interpretacijų, kuriose Šekspyrui suteikiama vietinio, nacionalinio kolorito - tokia buvo Daugpilio teatro komedijos „Vasarvidžio nakties sapnas“ adaptacija („Vosorys saulgrīžu burvesteibys“; 2012): žinoma pjesė vaidinta latgaliečių kalba, perkeliant į sceną šio Latvijos regiono mentalitetą, papročius, humoro ypatumus. Taigi galima sakyti, kad latviškasis Šekspyras, per šių interpretacijų kūrėjų mentalitetą, estetinį skonį, etines nuostatas atspindintis mūsų tautos istorinę, estetinę, etinę patirtį, yra ir hamletiškai rimtas, ir pilnas ironijos ir sodraus humoro.
- Kiek šekspyrologas gyvena savo, kiek - Šekspyro gyvenimą?
- Tie, kas visą gyvenimą tyrinėja vien tiktai Šekspyrą, tikrai gyvena labai arti jo ar yra netgi priklausomi nuo Didžiojo bardo. Mane vadinti šekspyrologe galima tik su išlygomis, mano specialybė vis dėlto pirmiausia latvių teatras, jo istorija nuo ištakų iki mūsų dienų, esu apie tai parašiusi keletą monografijų, taip pat ir apie aktorius ir t. t. Taip, tuos 20 metų esu praleidusi šalia Šekspyro. Šalia, bet ne priklausoma nuo jo. Kažkada A. Bartoševičius padovanojo man vieną iš savo nuostabiųjų knygų apie Šekspyro Angliją su įrašu: „Mojei sestre po Šekspiru“ („Mano seseriai Šekspyre“). Buvau apstulbusi: kokia gi aš jam, kelių aukštųjų mokyklų profesoriui, Anglijos Šekspyro draugijos garbės nariui, šekspyrologui eruditui, sesuo?! Nes aš tada dar tik pradėjau „žengti“ į Šekspyrą. Vėliau jau suvokiau paskyrimo esmę - juk iš tikrųjų visi mes, daugiau ar mažiau besidarbuojantys Šekspyro baruose, tam tikru požiūriu esame šios didelės brolijos nariai, broliai ir seserys.
