Spektaklis kerta " į nūdienos širdį" - taip Graikijoje atsiliepiama apie režisieriaus Cezario Graužinio premjerą “Julijus Cezaris”. Šis spektaklis "net ne apie šiandieną, o apie rytojų, kurio labai greitai sulauksime", jis geriausiai reprezentuoja dabartinį Graikijos teatrą - tokių vertinimų sulaukė 47 metų lietuvių režisierius, Atėnuose parodęs Williamo Shakespeare´o “Julijų Cezarį”. Muziką spektakliui rašė kompozitorius Martynas Bialobžeskis, su kuriuo Cezaris Graužinis bendradarbiauja nuolat.
Graikijoje gyvenančio režisieriaus premjera įvyko liepos 23 ir 24 d. Atėnų ir Epidauro festivalio programoje, nors būta dvejonių - ar galės įvykti, nes dėl ekonominės suirutės nebuvo lėšų jokioms spektaklio reikmėms. Tačiau įvairūs Graikijos teatrai patys siūlė būsimai premjerai pagalbą, ragino naudotis savo turimais kostiumais ir rekvizitu.
Todėl Graužinis prieš premjerą svarstė: „Atrodo, šis sunkus laikas išmokė menininkus kiek pailsėti nuo amžinos konkurencijos, pamiršti "mylėjimą vien tik savęs, brangiausiojo ir genialiausiojo", ir atrasti solidarumo ir savitarpio pagalbos džiaugsmą“. O būsena po premjeros - „daug gerų emocijų, optimizmo. Τurėjome progą vieni kitiems pasakyti daug nuoširdžių komplimentų“.
- Ar seniai "Julijus Cezaris" laukė režisieriaus Cezario dėmesio?
- Prieš pusantrų metų vaizduotėje atsirado labai sarkastiško, kartaus, tačiau tuo pat metu ir graudaus spektaklio vaizdai. Ėmiau sukti galvą - ką man visa tai primena? Kokia drama būtų pagrindas tiems vaizdams? Atsiverčiau Shakespeare´o “Julijų Cezarį”, ir lėtai jį skaitydamas beveik iškart sugalvojau visą spektaklį.
Atėnų ir Epidauro festivalis - bene vienintelė organizacija Graikijoje, galėjusi sau leisti prodiusuoti didelį eksperimentinį pastatymą. Mėginau vesti derybas su Nacionaliniu teatru, tačiau prieš metus pagrindinis šalies teatras vis dar išgyveno etinį ir estetinį nuomarį, tai yra “komercializacijos”, o paprasčiau išsireiškiant, chaltūrizacijos sukeltą dekadansą. (Panašūs dalykai prieš penkerius metus vyko ir Lietuvos nacionaliniame teatre).
O štai Festivalio prezidentas Jorgos Loukos, man trumpai nupasakojus spektaklio sumanymą, iš karto su entuziazmu pažadėjo įtraukti jį į programą. Festivalis tikisi rodyti spektaklį ir pasibaigus jo programai, rugsėjo mėnesį. Bet dėl ekonominės šalies padėties niekas negali nieko žadėti. Prieš numatydamas savo geriausiųjų spektaklų pakartotinį rodymą, Festivalis norėtų atsiskaityti su darbuotojais - technikais, menininkais, vadybininkais.
- Kaip surinkote aktorius spektakliui?
- Turėjau visišką laisvę rinktis, intuicija ir šį kartą nenuvylė. Su dauguma jų dirbau pirmą kartą. Visų patirtis skirtinga. Pavyzdžiui, Janis Stankoglou, vaidinęs Brutą - garsus Graikijos kino aktorius, Simeono Tsakiris praeityje - šiuolaikinio šokio spektakliai, o Panagiotis Athanasopoulos - operos solistas ir pankas, rengiantis keistus muzikinius “performansus” baruose.
Pirmųjų repeticijų metu jaučiau, kad ne visi aktoriai greitai pagauna, ko iš jų noriu. Kasijaus vaidmenį kūręs Dimitris Imelos, studijavęs režisūrą Maskvoje, GITIS´e, buvo pirmasis, suvokęs spektaklio etinį ir estetinį kodą, vaidybos stilių. Jis “truktelėjo” ir kitus kolegas. Po dviejų su puse mėnesių repeticijų leisdami premjerą jautėme tarpusavio dermę ir pasitikėjimą, lyg būtume daugybę metų dirbę drauge.
- Spektaklio nuotraukose matau portfelius. Vienodus, reikšmingus ir grėsmingus. Jie tiek pat svarbūs ir vaidinime?
- Taip, nes tai juodi politikų portfeliukai, ir jie yra svarbūs. Jie ir slapčiausiųjų geismų fetišai, ir skiriamieji ženklai, šiuolaikiniai kardai ir skydai. Juodi blausiai šaltai žvilgantys dėklai manipuliavimo ir žudymo įrankiams susidėti, portatyvinės intymios slaptavietės, kuriose velniažin kas glūdi. O gal tie portfeliai tiesiog bukai ir beviltiškai tušti, kaip sielos tų, kurių rankose jie maskatuoja?
- "Baimės kultūra, kuri plinta Vakarų visuomenėje kaip epidemija" - skelbia spektaklio anonsas. Jeigu tai tikslus apibūdinimas, kokias pastebite baimės kultūros apraiškas? Gal tai ir yra "nūdienos širdis"?
- Mūsų baimė - šiuo metu pagrindinis įrankis, reikalingas mus nužmoginti ir kontroliuoti. Taip, baimės kultūra ir yra esminis nūdienos dėmuo. Skaitmeninės technologijos, ekonomikos globalizavimas suteikė sąlygas atsirasti galingai baimės industrijai.
Juokinga, bet savo noru tampame zombiais, pasidavę įtaigai, jog sėkmės iliuzija yra gyvenimo prasmė ir tikslas, o jo pasiekti galima tik atsisakius elementaraus žmogiško padorumo. Patyčios, žeminimas suteikia pasitenkinimo jausmą, nes taip sukuriama dominavimo palaima ir laikinai slopinamas nepilnavertiškumo jausmas. Ir štai mes spąstuose, užburtame rate.
Mums už*isa smegenis (na, gerai, “užknisa”, nors tai ir ne toks tikslus žodis) prieštaringa informacija, ir mus apima absoliučios tiesos suvokimo euforija, ir pajuntame šventą pareigą nušviesti nesusipratėlius. Taip virstame vieni kitų bijančiais violetiniais, žydrais, rudais, raudonais, rožiniais... Ir imamės gelbėti pasaulį... vieni nuo kitų. O tiems, kas mus provokuoja, visai neturi reikšmės, kokias idėjas atstovaujame - svarbu, kad kanibalų puota tęstusi.
Ta svarbi žmogaus kasdienės veiklos sfera, kurią vadiname politika, tapo atmatų duobe, kur keldami nuodingą dvoką švinksta primityviausieji žmonių rūšies instinktai ir kompleksai.
- Iš kiekvieno kūrinio gauname tam tikrą patirtį, galima sakyti, pamoką, kurios gal ir neišmokstame. Ar neatrodo, kad kūriniai - kažkiek pamokslai? Netiesioginiai, žinoma.
- Niekada nekūriau spektaklio vienai ar kitai minčiai išreikšti. Tai man atrodo banalu ir neverta vargo. Net jei turiu omeny kažką labai konkretaus, stengiuosi tai užmaskuoti. Man svarbiau išprovokuoti žiūrovą jausti ir mąstyti, o ką jis nuspręs - čia jau jo asmeninis reikalas ir laisvė.
Kita vertus, man pačiam kiekvienas mano spektaklis - kaip kelionė. Kam tos kelionės man pačiam reikalingos? Tiesiog tikiu, jos padeda man tapti geresniu žmogumi.
- Man labai gražu, Cezari, kad savo laikysena, komentarais esate Graikijos riteris ir patriotas. Teisingas įspūdis?
- Nežinau. Iš viso, tas žodis “patriotizmas” įkyrios propagandos dėka - jau su cinišku kvapeliu. Paprastai pasakysiu: Graikija - mano sūnaus gimtinė. Taigi, nebėra galimybės likti jai abejingu.
