 |
| Neringa Varnelytė ir Sergejus Ivanovas |
„Kurti, svajoti ir atskleisti. Šie trys veiksmažodžiai apibūdina mano laiko prasmę“, – taip savo tinklapyje skelbia italų kilmės režisierius Paolo Emilio Landi. Užteks nueiti į Jaunimo teatro premjerą „Triukšmas už kulisų“, kurią Paolo Emilio Landi neseniai surežisavo, ir citatos išmintis beregint pavirs paprasčiausia viešųjų ryšių išmone.
Gerai, eikim į Jaunimo teatrą, nemaustomi jokių viešųjų ryšių. Eikim, žinodami, kad šitas režisierius 2004 metais toje pačioje scenoje pastatė spektaklį „Viskas apie vyrus“, ir jame buvo linksma, artistai gerai vaidino ir iki šiol teatro salė pilna publikos, o bilietus gauti sunku. Svarbiausia – artistai tikrai šauniai vaidina, ir tada ne taip jau svarbu, ar čia teatras pildo kasą, ar turi kokius meniškesnius žiūrovų ir savo trupės aktorių „laiko prasmės“ tikslus.
„Triukšmas už kulisų“ remiasi britų dramaturgo Michaelo Frayno farsu, parašytu 1982 metais ir tais pačiais metais laikraščio „Evening Standard“ išrinktu „geriausia metų pjese“. Tema – teatras teatre, komedijos repeticija, artistų santykiai, vaizdas už kulisų.
Visai gali būti, kad 1982 metais britų teatro repertuaras buvo sklidinas komedijų, kurių turinį sudaro visokie nesusipratimai, nesusikalbėjimai, absurdiškos situacijos. Sąmojingas dramaturgas į tą reginį pažvelgė iš tos pusės, kuri paprastai prieinama tik teatro žmonėms, ir parodė dvigubą komediją.
Šiandieniniame Jaunimo teatro spektaklyje visų pirma nėra to dvigubo vaizdo. Nėra atstumo: neva čia artistai repetuoja vaidmenis pastatyme, kuris jiems turi atnešti pelną, o čia jie jau patys, gyvi žmonės, nebe kvailos komedijos personažai. Jaunimiečių vaidybos maniera tokia, lyg jie ištisai yra prasto teatro kvailos komedijos personažai.
Ir tie personažai tiek vienodi, kad, atrodo, dėmenis sukeitus vietomis, suma tikrai nepasikeis. Man visada atrodė, kad tokie artistai, kaip Aušra Pukelytė, Neringa Varnelytė, Sergejus Ivanovas yra Jaunimo teatro trupės koziriai. Jiems verta rinkti vaidmenis, dėl jų statyti spektaklius ir eiti į teatrą. Betgi „Triukšmo už kulisų“ režisieriui nereikia jų talentų. Užtenka, kad jie įžengtų į sceną ir pasakytų, kas užrašyta, patrepsėtų, pasiskeryčiotų, atkištų užpakaliuką, akis pavartytų.
 |
| Raskite 10 skirtumų: Aleksas Kazanavičius ir Kristina Andrejauskaitė... |
 |
| ... ir saratoviški jų atitikmenys |
Ar jie, ar kiti – koks skirtumas. Kas naujajame spektaklyje pasikeistų, jei „Triukšmo...“ jaunąjį artistą vaidintų ne Sergejus Ivanovas, o Ignas Ciplijauskas, kuriam teko scenos darbininko vaidmuo? Kuo skiriasi Neringos Varnelytės vaidinama meilužė (vienais apatiniais) ir ją repetuojanti artistė nuo Kristinos Ovčinikaitės vaidinamos žmonos (su kostiumėliu, paltuku bei skrybėlaite) ir ją repetuojančios artistės? Gal vaidinimo akcentai būtų kitokie, jei seno artisto alkoholiko vaidmuo tektų Gediminui Storpirščiui, o vietoj jo Vytautas Taukinaitis apsimestų režisieriumi, kuris svarsto, „kas bus su šituo spektakliu, kai aš repetuosiu „Hamletą“ Londone“?
Panašios nesusipratimų komedijos – būtent jas ir jų kurpėjus parodijuoja Michaelio Frayno pjesė, – nuo 1982 metų jau spėjo persikraustyti į komercinių televizijų ekranus (be dvigubo situacijos vaizdo, nes toks šmaikštumas konvejerinėms komedijoms nepasiekiamas), virto „sitkomais“ – situacinėmis komedijomis. Kad televizijos žiūrovams būtų lengviau susiorientuoti, kas jiems rodoma, tokių vaidinimų metu paprastai paleidžiamas garsinis publikos juoko šuoras. Šio tipo pramoga tinka namie nuobodžiaujant, tvarkantis, šeimai maitinantis ar draugams vakarojant – kaip fonas, ne daugiau.
Jaunimo teatras tokią fono pramogą pasidarė savo repertuaro dalimi. Ir tam reikėjo kviestinio režisieriaus, kuris, anot reklamėlės, šešis metų mėnesius dirba užsienyje. Jo užsienis – nuo JAV Milvokio iki Rusijos Omsko, Samaros, Ufos. „Laiko prasmę“ branginantis Paolo Emilio Landi „Triukšmą už scenos“ dar yra išleidęs ir Saratovo jaunimo teatre – tai buvo praeitą vasarą. Aišku, su tokiom pačiom dekoracijom ir kostiumais. Jaunimo teatro „Triukšmą...“ apsirikus galima net pailiustruoti Saratovo jaunimiečių „Triukšmo...“ nuotraukomis.
Spektaklių perkėlimas iš vienos šalies teatrų į kitą – normali teatro pramonės dalis. Ir ne pirmus metus tai egzistuoja, ir ne vien į Lietuvos teatrus koks užsienietis ką nors perkelia. Pavyzdžiui, Rimas Tuminas prieš keletą metų buvo pakviestas į Maskvos J.Vachtangovo teatrą, nes šis matyt norėjo tokio pat „Revizoriaus“, koks vaidinamas Vilniaus mažajame teatre. Ir Rimas Tuminas labai sėkmingai tą padarė. Bet teatrai drovisi tiesiai šviesiai tą pranešti – kad perkėlė. Viskas juk kuriama iš naujo, su naujais artistais.
 |
| Vytauto Taukinaičio personažas Saratove... |
 |
| ... ir Vilniuje. Dmitrijaus Matvejevo (iš Vilniaus) ir www.paololandi.it (iš Saratovo) nuotraukos |
„Triukšme už kulisų“ tuo kūrybos naujumu teko smarkiai suabejoti. Kas šitame vaidinime svarbiau: kur lėkštes su sardinėmis atnešti ir išnešti, ar „kurti, svajoti ir atskleisti“? Toks vaizdas, kad Paolo Emilijo Landi labai skubėjo. Užtat pasikvietė tuos pačius Jaunimo teatro artistus, kurie pas jį gerai vaidina ankstesniame spektaklyje, ir to užteko.
Tada, atsiprašau, man užteko pirmo veiksmo, kuris trunka lygiai valandą. Ko laukti kitas dvi vaidinimo valandas – kad kažkas pasikeis? Žinau, kad antrame veiksme bus neva premjera to spektakliuko, kurį personažai monotoniškai, bet sparčiai repetavo pirmame veiksme, o trečiame – šimtasis, jau byrantis vaidinimas. Pjesė bus šmaikšti, tas aišku nuo 1982 metų.
Prieš išeidama iš teatro, stabtelėjau fojė prie Algio Griškevičiaus paveikslo, tapyto Eimunto Nekrošiaus „Dėdei Vaniai“ 1986 metais. Pastovėjau kaip prie kokio antkapio teatrui. Be abejo, šiame teatre viskas pasikeitė. Ir turėjo pasikeisti. Bet gal ne iki tokio lygio, kad pats scenos menas būtų išdistiliuotas.
Jaunimo teatras suka į pramogą. Tegu. Sėkmės jam. Puikiausią skoningo pramoginio spektaklio pavyzdį „New York“ klube parodė iš šio teatro kilęs Kostas Smoriginas, pasirinkęs amerikietišką „Urvinį žmogų“ ir Dainių Kazlauską kaip pirmąjį jo lietuviško pastatymo atlikėją. Urvinio vaidmuo – vienas iš tų, kuris pelnytai atnešė Dainiui Kazlauskui „Auksinį scenos kryžių“.
Tiktai Jaunimo teatras nusitaikė ne į kokybišką, o į prasčiausio lygio pramogą. Nieko sau – iš Rusijos provincijos vidutiniškas repertuaro vienetas atplevena čia.
Nuo tokio repertuaro, kokį paskutiniu metu vis dažniau pasiūlo Jaunimo teatras, lengva pamiršti kelią į Arklių gatvę Nr. 5. Šita vieta jau niekuo ne ypatinga, tuos pačius reginukus gali pamatyti bet kur. Tarkime, „Domino“ teatre, kur gerbiamas valstybinio Jaunimo teatro meno vadovas Algirdas Latėnas it koks bedarbis artistas vadina girtuoklį savo bendrakursio Kosto Smorigino režisuotoje komedijoje „Melo detektorius“. Vaidina toli gražu ne taip, kaip leistų jo kadaise pažintos galimybės. Ko norėti iš jo vadovaujamo teatro, kuris, atsiprašau, daro tą patį?
O Jaunimo teatro trupėje vis dar dirba talentingi artistai, dėl kurių verta statyti spektaklius ir eiti į teatrą – kol tie artistai dar galutinai nevirto prasto teatro kvailos komedijos personažais, visada vienodais ir su bet kuo supainiojamais. Retas dar čia kuria, svajoja ir atskleidžia. Aplinka neįkvepia.
Vertėtų įsiklausyti į „Triukšmo už kulisų“ turinį kaip į pranašystę: juk šitaip atsipalaidavus daromas teatras patiria bankrotą.
