Su teatrologe Ina Pukelyte apie žydų teatrą tarpukario Lietuvoje kalbasi Elvina Baužaitė
Elvina Baužaitė. Knygoje „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ rašote, kad šis „teatras turėjo geografiją, bet neturėjo istorijos“. Kas labiausiai paskatino atkurti istoriją tų, kurie turėjo vien geografiją?
Ina Pukelytė. Miglotai prisiminiau vienoje iš Lietuvos teatro istorijai skirtų knygų skaičiusi apie tai, kad Kaune tarpukariu vaidino žymiausia žydų teatro trupė Habima. Tarpukario teatras man visada buvo įkvėpimo šaltinis - gerte gėriau įvairius to laikotarpio menininkų prisiminimus, nesunkiai įsivaizduodavau, kaip Laisvės alėja vaikštinėja stotingasis Borisas Dauguvietis ar Balys Sruoga, mūvintis bavariškomis kelnėmis, kaip vargsta pirmojo profesionalaus lietuviško spektaklio režisierius Juozas Vaičkus, iš Amerikos sugrįžęs į Kauną kurti filmų... Reikėjo tik nedidelio paraginimo, kad mintimis vėl nusikelčiau į tą laiką ir pasižiūrėčiau, kas dar, be herojų, jau tapusių legendomis, priklausė to meto teatrinei bohemai. Siūlo galą radau, skaitinėdama tarpukario žydų laikraštį Apžvalga. Nuo čia ir prasidėjo mano kelionė į žydų teatrą, apie kurį iki tol beveik nieko nežinojau.
Kas Jus asmeniškai labiausiai nustebino?
Šis teatras buvo labai judrus, lyg koks bičių spiečius, vieną dieną vienoje vietoje susiburdavo didžiausios žydų teatro „žvaigždės“, intensyviai vaidindavo, mėgaudavosi publikos dėmesiu, o kitą dieną Kaune - jų jau nė kvapo. Po kelerių metų Laikinosios sostinės spaudoje išnyra tos pačios pavardės, atsiranda naujų, bet ir vėl staiga pranyksta. Pasirodo, per tuos kelerius metus aktoriai spėjo aplankyti Europos didmiesčius (vaidino Londone, Paryžiuje, Varšuvoje, Vienoje, Kopenhagoje), nuvyko į Pietų ir Šiaurės Ameriką, Palestiną, Pietų Afrikos Respubliką... Tokios įspūdingos kelionių trajektorijos, turint omenyje kuklias ano meto susisiekimo priemones, tiesiog stulbina. Kaip jie galėjo taip daug ir toli keliauti? Kas padėjo organizuoti keliones, statyti spektaklius, suburti žiūrovus? Norėjau perprasti tokio klajojančio teatro savastį.
Kad išsiaiškinčiau aktorių maršrutus, susidariau jų buvimo vietų žemėlapį. Nustebau, kad jis labai panašus į tą, kokį matome susidarant socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, Facebook´e. Tai nomadų, „likvidžių“ piliečių, niekur nepaliekančių siūlo galo, istorija. Nepamirškime, kad didesnė Europos tarpukario žydų dalis žuvo Holokausto mėsmalėje, taigi nebeliko ir galimybių išgirsti jų istorijas iš pirmų lūpų.
Su kokiais sunkumais susidūrėte?
Dėl įvairių politinių aplinkybių žydų kultūra mums, lietuviams, buvo ir tebėra beveik visiškai nepažįstama. Norėdama išsiaiškinti, koks buvo žydų teatras Lietuvoje, turėjau susipažinti ne tik su šio teatro istorija, bet ir su žydų kultūra apskritai. Pastudijuoti jos kilmę bei raidą Lietuvoje, pasidomėti įvairiais politiniais judėjimais, lėmusiais skirtingų kalbų - jidiš ir hebrajų - vartojimą. Žydų kultūros širdis tiek tarpukariu buvo, tiek dabar yra YIVO - žydų tyrimų institutas. Įkurtas Vilniuje 1926 m., jis - vienintelis tokio pobūdžio tyrimų institutas pasaulyje. Tai žydų kultūros lobynas. Po karo dalis vertybių atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, dalis liko Lietuvoje. Todėl teko paplušėti ir Niujorke, ir Vilniaus centriniame archyve, kur saugomi įvairūs dokumentai. Tarpukariu rašytų straipsnių apie žydų teatrą radau Paryžiaus Arsenalo bibliotekoje, įvairiose Lietuvos bibliotekose, archyvuose. Dalį informacijos surinkau, susirašinėdama su žydų teatro veikėjų palikuonimis. Surasti šiuos žmones interneto platybėse buvo netikėtumas ir didžiausias džiaugsmas.
Atlikusi tyrimą, nustačiau, kad žydų teatro jidiš kalba centras buvo Niujorke. Iš čia sėkmingiausios pjesės pasiekdavo ir Europos žydų teatro scenas. Vienas populiariausių autorių Abraomas Goldfadenas teatrinę karjerą pradėjo XIX a. viduryje Rumunijoje, o baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. pradžioje. Žinomiausios jo pjesės „Sulamita“, „Burtininkė“, „Bar Kohba“ rodytos ir Lietuvos žiūrovams. Žydų teatras statė ir kitų dramaturgų - Jakobo Gordino, Šolom Aleichemo, Izaoko Leibos Pereco, S. Anskio kūrinius.
Vienas iš didesnių iššūkių, atliekant šį tyrimą, - nustatyti Lietuvoje rodytų spektaklių kokybę. Ikonografinės medžiagos beveik nėra, o iš keleto nuotraukų, rastų spaudoje ar muziejuose, sunku spręsti apie meninį lygį. Tenka pasikliauti to meto vertinimais. Kritikai - ne tik žydų kultūros atstovai, bet ir lietuvių teatro autoritetai (Balys Sruoga, Borisas Dauguvietis, Vytautas Bičiūnas ir kt.) - žydų teatrą vertino labai palankiai.
Jidiš teatro menininkus vadinate nomadais - tai „klajojančios žvaigždės“ pagal Šolom Aleichemo kūrinio pavadinimą. Morteno Thingo teigimu, viena svarbiausių priežasčių, lėmusių jidiš artistų vagabundizmą, buvo tai, kad jų nevaržė nacionalinės valstybių sienos. Ar tokia jidiš kultūros laisvė - tai daugiau žydiško mentaliteto, ar aktoriaus fenomeno ypatybė?
Jidiš teatro aktorius galima prilyginti tam, ką Zygmuntas Baumanas apibūdino spiečiaus terminu. Tai menininkų arba kūrybinės klasės konglomeratai, kur visi vieni kitus palaiko, konkuruodami tarpusavyje. Tokie menininkų spiečiai būdingi didiesiems kosmopolitiniams miestams, jie traukia į save talentus iš įvairių pasaulio kampelių. Nemaža dalis žydų artistų ir antreprenerių Jungtinėse Amerikos Valstijose asimiliavosi, juos įtraukė Brodvėjaus, Holivudo pramogų industrija, jie tapo pasaulinio lygio „žvaigždėmis“. Tačiau buvo ir kitas žydų teatro vektorius - aktoriai, Lietuvoje vaidinę hebrajų kalba, vyko į Palestiną kurti Izraelio valstybės, paremtos vieninga kalba ir religija.
„Nomado gyvenimas yra intermezzo“, - knygoje cituojate Gilles´io Deleuze´o ir Félixo Guattari´o žodžius. Intermezzo reiškia pertrauką. Šis muzikinis terminas įvardija žanrą, dažniausiai fortepijoninę XIX a. miniatiūrą, muzikinį komišką draminį intarpą, XVII-XVIII a. vaidintą per operų pertraukas. Kaip šį terminą susiejote su jidiš teatru?
Nuostabu, kad prancūzų filosofai nomadui apibūdinti pavartojo būtent teatrinį terminą. Kita vertus, intermezzo gali būti suprantamas kaip intarpas, skečas, anekdotas, t. y. linksmas, atpalaiduojantis trumpalaikis reiškinys. Intermezzo į operą atkeliauja iš turgaus aikštės, iš commedia dell´arte. Tai lyg aukštojo ir žemesniojo meno sankirta, susitikimo vieta. Toks buvo ir jidiš teatras tarpukariu - linksmas, šmaikštus, trumpalaikis, trapus, tačiau keliantis ir tautos, tapatybės, amžinybės klausimus.
Monografijoje rašote apie susibūrusią Žydų teatro draugiją, kuri rūpinosi teatro ir apskritai meno rėmimu, kad būtų užtikrintas aukštas kūrybos lygis. Žvelgdama į tarpukario Lietuvą, kaip nusakytumėte tą aplinką, kurioje plėtojosi žydų teatras?
Žydų teatras nebūtų galėjęs reikštis be savo bendruomenės palaikymo. Kaune veikė net keturi žydų teatrai, jų gastrolių labai laukė provincija. Būta metų, kai žydų aktoriai įvairiose Lietuvos vietovėse vaidindavo iki penkiolikos kartų per mėnesį. Kaip rodo statistika, salės būdavo sausakimšos, o 1931 m. Kaune žydų teatrai surinko daugiau žiūrovų negu Valstybės teatras, kartu sudėjus dramos, operos ir baleto trupes. Reikia turėti omenyje, kad tuo metu žydai sudarė beveik trečdalį Kauno gyventojų, tad aplinka žydų kultūros sklaidai buvo labai palanki.
Rachelė Berger, 1936 m. tapusi Žydų teatro Lietuvoje vadove, - „viena pirmųjų moterų Lietuvos teatre, kuri gebėjo ne tik talentingai vaidinti, bet ir vadovauti tarptautinei teatro trupei.“ Papasakokite apie šią asmenybę.
Rachelės Berger fenomenas gana paslaptingas. Biografinių duomenų esama mažai, nors oficialiuose dokumentuose nurodoma, kad ji buvo Žydų teatro Lietuvoje direktorė, sudarinėjo repertuarą, susirašinėjo su Švietimo ministerijos atstovais. Ieškodama duomenų apie šią aktorę, parašiau į Australiją, kur šiuo metu gyvena ir dirba kita Rachelė Berger, populiari stand-up žanro spektaklių aktorė. Tačiau jos šeimos žydiškosios šaknys nesusijusios nei su Lietuva, nei su Rumunija, iš kur kilusi mūsiškė teatralė.
Vaikystėje su tėvais vaidinusi įvairiose Europos šalyse, Rachelė Berger ilgesniam laikui apsistojo Kaune 1936 m., čia sutikusi savo antrąją pusę - Dovydą Aronovskį. Paskutinės žinios apie ją susijusios su 1941 m. birželį vaidintu spektakliu „Kaip grūdinosi plienas“. Koks buvo tolesnis aktorės likimas, galima tik spėlioti, nes nepavyko rasti jokių duomenų, susijusių su jos žūtimi ar pabėgimu.
Verta paminėti dar kelias žydų kilmės moteris, gimusias Kaune. Visų pirma, tai pasaulinio masto anarchistė Emma Goldmann, XIX a. pabaigoje emigravusi į JAV ir iki pat mirties (1940 m.) kovojusi už darbo žmonių, ypač moterų, teises. Kita litvakė - Lea Goldberg - išvyko iš Kauno, būdama 15 metų, studijavo Vokietijoje, vėliau Izraelyje tapo garsia poete ir literatūros tyrinėtoja. Žymiausia Vilner Trupe aktorė Liuba Kadison irgi gimė Kaune. Jos šeima emigravo Pirmojo pasaulinio karo metais. Kartu su vyru Josephu Buloffu, gimusiu Vilniuje, ji buvo laikoma įtakinga Niujorko teatrinio gyvenimo veikėja.
Knygoje rašote: „Žydų teatro dramaturgija neretai yra persmelkta tik šiai tautai būdingų religinių pasakojimų ar etnografinių vaizdinių.“ Tai nuteikia klausti, kuo žydų teatras buvo, galėtų būti, yra įdomus kitoms tautoms, konkrečiai lietuvių publikai?
Nesu išstudijavusi visų Lietuvoje statytų žydų dramos veikalų, tačiau iš daugelio aprašymų aiškėja, kad žydų scenos kūriniai artimiausi operetės žanrui. Čia daug muzikinių intarpų, qui pro quo scenų, kad žiūrovai galėtų ir paverkti, ir pasijuokti. Muzikinė operečių kokybė nenusileidžia garsiausiems to meto kūriniams, tad jų mielai klausėsi ne tik žydų, bet ir lietuvių publika. Tokie spektakliai, kaip S. Anskio „Dybukas“ leido žiūrovams susipažinti ir su chasidiškąja, religine žydų kultūros istorija.
Monografijoje minite Nahumą Zemachą, Habimos teatro iniciatorių, studijos prie Maskvos dailės teatro įkūrėją, rašote apie teatrą GOSET, pradėjusį veikti 1919 m. ir tapusį ryškiausiu žydų teatro pavyzdžiu. Kaip šiandien Europoje gyvuoja teatrinė jų kūryba?
Pernai rudenį lankiausi Bukarešto tarptautiniame Jidiš teatro festivalyje, kurį organizuoja Rumunijos Žydų teatras. Tai vienintelis tokio pobūdžio festivalis Europoje. Daugiau kaip savaitę trupės iš Lenkijos, Izraelio, JAV vaidino jidiš kalba. Nors žydų bendruomenė Bukarešte nedidelė, Žydų teatrą, gyvavusį per visą XX a., mielai lanko rumunai, šalies svečiai. Festivalis pristatė atgimstantį jidiš teatrą Lenkijoje. Tikėtina, kad bandymų atkurti tai, kas prarasta, daugės, nes jaunoji karta vėl stengiasi mokytis jidiš kalbos.
Žydų teatrą tarpukario Lietuvoje, o ir didesnėje pasaulio dalyje, jei kalbame apie teatrą jidiš kalba, lyginčiau su praskriejusia kometa - nušvito, trumpam paliko pėdsaką ir dingo. Ar dar kartą nušvis mūsų orbitoje? Į šį klausimą atsakys ateities kartos.
Monografijoje rašote „Svarbų tarpininko vaidmenį vaidino teatrą aktyviai palaikiusi kultūrinė ir bendroji Lietuvos spauda“. Ar šiandien žiniasklaida deramai palaiko teatro ir publikos ryšį?
Teatro žurnalisto ir kritiko vaidmenys buvo ir tebėra svarbūs profesionalios teatro meno minties sklaidai užtikrinti. Šiuolaikinė žiniasklaida, deja, vis mažiau dėmesio skiria gilesniam turiniui ar tyrimui, nesvarbu, ar tai būtų kultūros, ar politikos, ar kasdieninio gyvenimo reiškiniai. Todėl ir teatro kritiko, kaip profesionalaus tyrėjo, vaidmuo žiniasklaidoje silpsta. Tai, be abejo, apmaudu, nes silpsta ir kritinė mintis, visuomenė labiau pasikliauja ne argumentais, bet emocijomis, vienadieniais efektais. Labai nedaug Lietuvos leidinių puoselėja kritinę mintį.
Rugsėjo mėnesį įvyko Jūsų spektaklio „Shalom, Bellissima!“ premjera. Papasakokite apie jį.
Kaunietė Bella Shirin norėjo perkelti į sceną savo istoriją, apimančią Holokaustą, gyvenimą sovietiniame Kaune, emigraciją į Izraelį ir sugrįžimą į Kauną, savo gimtąjį miestą. Tai pasakojimas, skatinantis, kad susitaikytų tautos, kurias kartais vis dar bandoma dirbtinai supriešinti. Bellos istorija padeda mums, lietuviams, geriau pažinti Lietuvoje ilgai gyvenusių žydų emigracijos ar sugrįžimo motyvus, supažindina su žydų šventėmis, patiekalais, tradicijomis. Džiugu, kad šiemet spektaklį galės išvysti ne tik Kauno, bet ir Šiaulių, Tryškių, Jonavos, Molėtų žiūrovai. Tai vietovės, kuriose tarpukariu gyveno ypač didelės žydų bendruomenės. Spektaklyje vaidina puiki vyresnės kartos aktorė Olita Dautartaitė su jaunais aktoriais Rūta Kumpikaite, Roku Lažaunyku.
Šį spektaklį Kaune matė ir žydų žiūrovai, kartais specialiai atvykdavę iš kitų miestų. Jie reagavo šiltai, gyvai, replikuodami aktoriams kaip ir tarpukario teatre. Lietuvos žydai - kultūrai imlūs žmonės.
O ką Jums pačiai reiškia teatras?
Man teatras yra gyvenimo būdas. Scenoje susilieja realybė su fantazija, tai padeda įsiklausyti į save, rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Džiaugiuosi, kai teatrinė kūryba geromis emocijomis, gyvenimo džiaugsmu užkrečia ir žiūrovus.
Dėkoju už pokalbį.
***
Teatrologė Ina Pukelytė anglų kalbą ir literatūrą studijavo Lietuvoje, teatrologiją - Prancūzijoje ir Vokietijoje. 2002 m. Leipcigo universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Teatrologijos katedros docentė, Kauno miesto tarybos narė, Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkė, teatro festivalio Žaliakalnio turgus iniciatorė teoriją derina su praktika. Neseniai išleido monografiją apie žydų teatrą tarpukario Lietuvoje ir pristatė spektaklį „Shalom, Bellissima!“ (premjera Teatro klube, įsikūrusiame Architektų namuose, įvyko 2017 m. rugsėjo 27, 28 d.).
