Lina Navickaitė
Kaunas gali pasididžiuoti bene daugiausiai nuveikęs industrinius objektus verčiant kultūros centrais
Buvusi gamykla, sandėlis, katilinė ar net laivas gali transformuotis į kultūros erdves, kur vyksta spektakliai, renginiai, organizuojamos parodos. Tokios pramoninių pastatų panaudojimo „mados“ jau veržiasi ir į Lietuvą, nors entuziazmo kol kas esama daugiau nei finansinių galimybių.
Kailių fabrike vaidinami spektakliai
 |
| Buvusio kailių fabriko erdvėse jau seniai statomi spektakliai. Nuotrauka iš www.dramosteatras.lt |
„Meno ir kultūros fabrikai“ – taip vadinamos bankrutavusios gamyklos ir pramoninės patalpos, kur vietoje staklių atsiranda molbertai, o darbininkus keičia menininkai.
Tokių meno fabrikų esama ir Lietuvoje, nors realiai veikiančių – vos vienas kitas. Vakar sostinėje, Šiuolaikinio meno centre, nepriklausomų Europos kultūros centrų atstovai pirmą kartą turėjo galimybę pasidalyti patirtimi ir įsitikinti, kad pramoninių erdvių transformacijos į kūrybos citadeles vyksta ne taip sparčiai, kaip norima.
Tiesa, Kaunas šį kartą turėjo progos pasigirti bene daugiausia nuveikęs „jaukinantis“ apleistus pramonės objektus.
Kauno valstybinis dramos teatras dar prieš 17 metų įkėlė koją į šalimais esantį kailių fabriką, kur jau seniai įrengta Ilgoji salė, nuo 2005 metų veikia Sriubos teatras, vaikų teatro mokyklėlė. Pirmasis gamyklos patalpomis susidomėjo režisierius Jonas Jurašas, kuris Ilgojoje salėje pastatė legendinius „Smėlio klavyrus“.
Teatro direktorė Ina Pukelytė pripažino, kad fabriko patalpos suteikia teatralams naujų saviraiškos formų, o žiūrovams – naujų pojūčių netradicinėje erdvėje.
Preciziškas remontas nėra būtinas
Prieš kelerius metus Kauno valstybinis dramos teatras puoselėjo nemažai vilčių, kad buvusiose fabriko patalpose pavyks įkurti meno inkubatorių, tačiau tokie planai žlugo, taip ir nepavykus rasti lėšų patalpų renovacijai ir nesulaukus miesto valdžios paramos.
„Manau, kad ateityje fabriko patalpos vis tiek taps kultūrinės ir socialinės veiklos erdve. Mes labai pasistengėme, pritaikydami gamybinius pastatus teatrui. Vadinamoji kultūros industrija jau sulaukia pritarimo ir tarp valdžios atstovų. Belieka tikėtis, kad ir daugiau apleistų gamybinių patalpų bus pritaikyta meno ir kultūros reikmėms, kultūriniams-socialiniams projektams“, – vylėsi I. Pukelytė.
Teatro direktorė nemato jokios būtinybės preciziškai suremontuoti gamyklos patalpas ir pritaikyti scenos reikmėms – specifinė ir šiek tiek apleista aplinka kaip tik gali labiau traukti žiūrovus.
Kad menui kol kas nėra lengva įsitvirtinti industrinėse zonose, „Kauno dienai“ patvirtino ir dar vieno Kauno meno fabriko „Potiomkinas“ savininkas Arūnas Matulis.
Kai prieš 7 metus A.Matulis įsigijo Aleksote esančias buvusio mėsos kombinato patalpas, jam iš karto kilo mintis čia įkurdinti meno ir verslo sąsajas turinčią viešąją įstaigą.
Bendruomenės kultūros centras
 |
| „Potiomkino” kaimo erdvės. Nuotraukos detalė iš www.ekos.lt |
Pirmiausiai teko įdėti nemažai jėgų ir lėšų, kol buvusios katilinės teritorijoje ryžtasi įsileisti menininkus – iš patalpų teko išvežti šimtus tonų metalo laužo ir šiukšlių.
Dabar čia veikia netradicinių būsto elementų projektavimo ir gamybos studija, kur gaminami židiniai ir įvairūs metalo dirbiniai, o po tuo pačiu stogu organizuojami renginiai, festivaliai, parodos, veikia dirbtuvės, mokyklos, prie vieno stalo diskusijai gana dažnai susėda menininkai ir verslininkai.
„Kol kas sekasi sunkiai. Nors tapome Aleksoto bendruomenės kultūros namais ir darome tai, ko turėtų imtis valstybė, iš valdžios jokios finansinės paramos nesulaukiame. Stengiamės suktis patys, bet uždirbti iš to kol kas neįmanoma. Dirbame iš entuziazmo“, – pripažino A. Matulis.
Nors privati kultūros įstaiga veika ne vienus metus, jos savininkas nėra garantuotas dėl jos ateities.
„Atrodo, kad kaip tik šiuo metu vyksta persilaužimas. Milijonų, aišku, neuždirbsime, bet gal bent jau išsilaikysime iš savo veiklos“, – vylėsi įstaigos savininkas.
Šiuo metu „Potiomkinas“ išgyvena iš metalo, židinių gamybos, interjero kūrimo. Įstaigoje dirba 15 asmenų, o renginių metu čia suplūsta šimtai kauniečių.
Idėjų kurti kultūros fabrikus turi ir klaipėdiečiai bei šiauliečiai. Tikimasi, kad sutvarkyti buvusių gamyklų teritorijas padės ir valstybinės institucijos, ir privatūs asmenys.
Bene labiausiai šioje srityje lietuviai galėtų pasimokyti iš kaimynų latvių. Rygoje meno centrai kuriami net laivuose – paaiškėjo, kad tokia aplinka jaunimą vilioja kur kas labiau nei oficialios paveikslų galerijos.
