„Buvau ramus, pabūgau tik koncerto vakarą, jau kildamas akmenimis grįsta gatvele, jau užuodęs slogų šiukšlių vyno kvapą. Rodės, įžengiu į sklidiną slaptų pavojų savo praeitį.“[1] Stovėdama Švč. Trejybės bažnyčioje, kur kadaise vyko Gavelio aprašytas koncertas, klausausi balsu skaitomo „Vilniaus pokerio“. Kaip atsidūriau ten, kur niekada nebuvau? Kodėl dabar esu ne savo istorijoje, ne savo praeityje? Girdžiu „Bažnyčios vidus buvo veik nepakitęs: tos pačios purvinos sienos, uždažytos freskos, sulaužyti suolai ir neįsivaizduojamai prišniaukštos grindys“[2] ir pažvelgiu į žemę, dabar - „Fortepijonas stovėjo tiesiai po altorium, aplink buvo prikrauta būgnų būgnelių, dėžių, puodų puodelių, lazdelių, virbų, pristatyta skrabalų, prikabinta gongų. Visa tai - aptrupėjusių sienų, šiukšlių, kaži kokių nuolaužų, suniokotų šventų skulptūrų fone“[3] - mano akys nusliuogia siena tolyn į bažnyčios gilumą. „Dabar susigūžęs sėdžiu šiukšlių ir vyno bažnyčios vidury, dabar išgirstu pirmuosius akordus, jie taiko tiesiai į širdį, suvirpintą keisto pavadinimo“[4]. Vilniaus Pokeris. Ar tai mano laikas? Ar tai mano praeitis? Ne? Tuomet, kieno ji? Kieno prisiminimus aš saugau savo galvoje? Ar visa tai tebuvo sapnas?
Tas pats jausmas iš koncerto bažnyčioje atsiveja mane į „Vilniaus Pokerio“ parodą MO muziejuje. Ir nors parodos kuratoriai įspėja atvykusius, jog ši paroda tėra „Vilniaus pokerio“ ir jo laiko refleksija, vis dėlto malonu, kad muziejaus erdvėse nepasiklysti padeda Ričardo Gavelio romano citatos. Sakydama „padeda nepasiklysti“ turiu galvoje, jog žodžiai užrašyti ant sienų tampa tam tikru žemėlapiu šiame labirinte. Ir net jeigu Gavelio romanas tėra vienas iš kelrodžių, jis pasiglemžia visą parodos lankytojo dėmesį. „Vilniaus Pokerio“ citatos kalba apie žmones, kurie gyveno, ir žmones, kurie tebegyvena Vilniuje. Tie žodžiai kuria bendro laiko ir bendro išgyvenimo atmosferą - žodžiai, kurie parašyti prieš kelias dešimtis metų praeivio širdį pasiekia ir šiandien.
Menas padeda keliauti laiku - teatras, kinas, fotografija, dailė, literatūra nukelia, kur tik panorėsi. Ten, į kur keliaujama, galioja atskiros taisyklės, nes keliaujama į labai individualius pasaulius. Į fotografijas keliaujama dokumentiškai, net jeigu tai Vito Luckaus „sustatytas“ natiurmortas - tuo metu jame juk stovėjo nuoga ir tikra, o ne įsivaizduojama Tatjana. Dar stipriau veikia „Mirties dienoraščiai“, amžinantys istoriją. Kiek kitaip dokumentiškumas veikia Algimanto Kunčiaus Vilniaus „Fotorefleksijose“, kuriose Vilnius toks išblukęs savo ryškume, savo bandyme pabėgti iš kalėjimo į nepriklausomybę. Visa tai faktai, kuriuos interpretuojame. Tapyba - artefaktas, kurį interpretuoti nebereikalingas laikas. Ar tai būtų Eglės Ridikaitės prie Jurgos sudėtos „plytelės“; ar Kipro Kisarausko „Žvaigždžių karų“ kardas, įduotas Gediminui; ar Dainiaus Liškevičiaus ambulatorinis gulbių ežeras - tarsi paminklas nuolat mūsų galvose iš naujo mirštančiai Tarybų Sąjungai.
Bet vis dėlto stipriausiai šis keliavimas vyksta tada, kai keliaujama iš dabarties. Iš to, kuris keliauja, perspektyvos. Ir nesvarbu, kaip keliaujama - vaizdais, žodžiais ar daiktais. Tad ši „Vilniaus Pokerio“ paroda - ne apie Gavelio „...pokerį“, o apie Vilniaus menininkus, o tiksliau, apie juos, glūdinčius mūsų atmintyje, - kiekvieno skirtingai, kiekvieno labai individualiai. Galbūt be jokios kolektyvinės sąmonės, galbūt mėginant tą kolektyvinę atmintį susikurti iš naujo. Lėta sraigė iš laidos „Kūrybos metas“, dar jauni kūrėjai mažose kino salytėse, užtikrintai kalbantys apie tai, kuo tuo metu tikėjo, o šiandien, matyt, prisimenantys tai lyg sapną, nukelia į mūsų visų pradžią, kurią prisimename, nes išgyvenome. Tai paroda apie laiką, kuris buvo (nesvarbu, ar jis buvo prieš trisdešimt, ar prieš trylika metų), - jis jau praėjęs, jis jau į mūsų atmintį nusėdęs laikas. Jis gyvas tik fotografijose, puslapiuose, tapyboje, filmuotoje medžiagoje. Jis užšaldytas ten, kur galima konservuoti laiką. Turbūt todėl parodoje visai (be keleto performansų vaizdinės medžiagos ir nuotraukų) nėra teatro, nors parodą „režisuoja“ teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Tiesa, pati paroda teatriška - čia daug scenografo Gintaro Makarevičiaus, šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko ir kompozitoriaus Antano Jasenkos sukurto atmosferiškumo. Jų dėka klaustrofobiškos erdvės tampa jaukios; blyksinčios ir spragsinčios šviesos koridoriuje vilioja žengti į nežinomą tamsą; garsai, lydintys stebinčiojo žingsnius, leidžia pasitikėti tuo, kuris yra šalia.
Gal užrašyta istorija tampa tikra? „Niekur neliko nė vieno paukščio. Rodės, juos visus kažkas ištrynė iš pasaulio dideliu pilku trintuku. Žmonės ėjo savais keliais, nė vienas nesižvalgė apstulbusiu veidu, kaip aš. Jie nieko nematė. Paukščių pasigedau aš vienas. Gal jų nė neturi būti, gal jų išvis nėra pasaulyje ir niekad nebuvo? Gal vien sapnavau nesveiką sapną, mačiau jame kažką negera ir pavadinau tatai „paukščiais“? O visa, ką prisimenu, žinau apie paukščius, tėra patologiška fantazija, paukščio paranoja?“[5] Ši paroda savo nuotaika ir Gavelio šešėlis joje (nors tamsos čia ir ne tiek daug) primena Parulskio pjesę Koršunovo spektakliui „P.S. byla O.K“. Tai ano meto šiuolaikinių žmonių požiūris į savo istoriją. Grubus, tiesmukas, neideologinis požiūris, sulaukęs didelio pasipiktinimo, tačiau radęs kelią į to meto jauno žmogaus sąmonę. Ir išties, tai tik dar vienas pavyzdys, kaip svarbu keliauti laiku iš dabarties, iš savo patirties, iš savo požiūrio ir savo jausenos. Tuo metu Parulskis ir Gavelis turėjo įžūlumo nenusilenkti dirbtinai suformuotai tradicijai, o spjauti jai tiesiai į veidą. Tai buvo laikas, kai savo (Vilniaus) istoriją rašėme iš savo autentiškos, o ne kolektyvinės atminties. Žinoma, jie abu tai darė žodžiais, todėl šis spjūvis paliko ir tam tikrą skonį burnoje. Aštrų, bet gerą skonį.
„Pro tuos laikus kažkaip prasprūdau - sako Gavelis. Kai buvau jau visai priėjęs ribą, pribrendęs savižudybei, lageriui ar spec. beprotnamiui - sistema ėmė ir griuvo. Kaip tik tuo metu lėtai ir nuobodžiai tvarkiau galutinį „Vilniaus pokerio“ variantą. Ir ūmai pajutau, kad nutiks neįmanomas dalykas - aš tą knygą galėsiu laisvai išleisti. Ji išvys pasaulį. Žmonės ją skaitys.“[6] Pranašystė išsipildė. Žmonės tą knygą ne tik skaito, žmonės ja gyvena. Vilniuje, kur gavai kortas, iš kurių nesudėsi jokios pokerio kombinacijos. Nieko tokio, juk mūsų istorija mus išmokė sukčiauti.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000).
[1] Gavelis, Ričardas. Vilniaus pokeris. Vaga: Vilnius, 1989, p. 125.
[2] Ten pat, p. 126.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat.
[5] Ten pat, p. 5.
[6] Sud. Nijolė Gavelienė, Antanas A. Jonynas, Almantas Samalavičius. Bliuzas Ričardui Gaveliui. Tyto alba: Vilnius, 2007, p. 230.
