Pirmadienį Nacionalinio dramos teatro fojė įvyko dar vienas „Pokalbis NE apie teatrą“. Šį kartą diskusijos moderatorius Karolis Kaupinis sociologės antropologės dr. Eglės Laumenskaitės, režisierės Kamilės Gudmonaitės, pranciškono brolio Evaldo ir susirinkusių klausė - kam reikalingas Dievas? Ieškant savojo atsakymo, norisi kalbėti ir apie religiją, ir apie teatrą.
Pradžiai prisiminkime, kad Lietuva visgi niekada neturėjo valstybinės religijos, mūsų Konstitucija pripažįsta kiekvieno žmogaus minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę. O Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžete yra numatytos išlaidos religijai, t.y. mes, mokesčių mokėtojai, gyvenantys jau ne viduramžiais, o dvidešimt pirmame amžiuje, ir toliau mokame dešimtinę (mokesčius) bažnyčiai. Ne paslaptis, kad Katalikų bažnyčia yra atleista nuo bet kokių mokesčių ir gautų pajamų deklaravimo.
Skamba juokingai? Bet ne viskas tebūnie apie pinigus. Verčiau skaitykime kitas Konstitucijos eilutes - „Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja konstitucijai ir įstatymams“.
Lietuvoje nuo pirmos klasės mūsų vaikai siunčiami į „tikybos“ pamokėles, kur jų nemoko pasaulio religijų pažinimo, o tik - katalikybės tiesų. Vaikai mokyklose priverčiami manyti, kad katalikybė yra vienintelė teisinga religija, ir, jeigu ne visi yra katalikai, jaučia spaudimą ne tik iš klasės draugų, bet ir iš mokytojų. O jei dar prisiminsime, jog bažnyčioje yra krikštijami nieko apie šį „pasirinkimą“ nesuvokiantys naujagimiai (ar kartais nėra pažeidžiamos žmogaus teisės?), Nacionalinė televizija transliuoja katalikų mišias ir procesijas, žurnalų puslapiuose, komercinių kanalų eteriuose nuolat šmėščioja kunigų-įžymybių veidai... Ar galime vaikus apsaugoti nuo katalikiškos propagandos, ar įmanoma tokiomis sąlygomis juos auklėti pasaulietiškai?
Pateiksiu paprastą ir labai linksmą palyginimą: įsivaizduokite, kad Valstybė nuo Jūsų nuplėštų mokesčius Dantukų Fėjos karalystės išlaikymui, statytų jai paminklus, skelbtų, kad Dantukų Fėja iš tikrųjų egzistuoja. Skamba juokingai? Bet juk taip laisvamaniui ir atrodo visa ta bažnytinė imperija. Ar neatrodo, kad religija - kiekvieno asmeninis pasirinkimas? Nebūtų tikslingiau, jei religines bendruomenes remtų tik jų nariai?
Daugumai žinoma, kad katalikybė labiausiai paplitusi religija ir Lietuvoje. Bet juk tarp savęs įvardijimo krikščioniu ir nuoširdžių pastangų sekti Kristų dažnai yra didelis skirtumas. Tačiau šiandien, regis, nieko nebestebina, kai žmogus savo krikščioniškąją tapatybę suvokia tik kaip kultūtinį paveldą, giminės tradicijos tęstinumą ir teigia tikįs Dievu. Taip, negalima paneigti praeities, bet ar tai nekvepia nesąmoningu sentimentalumu tradicijai?
Pakalbėkime ir apie teatrą. 2011 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyko Evaldo Jaro režisuota premjera vaikams pagal švedų rašytojo Ulfo Starko knygelę „Murkšlinas ir Turkšlinas“. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus inicijuotos komisijos sprendimu „Murkšlinas ir Turkšlinas“ pripažintas reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2007 metų vertimu vaikams. Scenoje - jauki lakią vaizduotę turinčių berniukų istorija, vaikiški žaidimai, kurių metu įmanoma viskas: kelionės per dykumą, skrydžiai lėktuvu į kitas šalis. Žiūrovas praranda laiko ir erdvės nuovoką, todėl nesąmoningai patenka į tą berniukų sukurtą nesugadintų iliuzijų ir sapnų pasaulį. Nuotaikingų kelionių priežastis - noras rasti tėtį, kuris dar vaikystėje juos paliko.
Ulfo Starko knygoje nerasime atviros didaktikos, spektaklyje irgi savo tiesų tiesiogiai lyg ir nedeklaravo nei aktoriai, nei režisierius. Netgi galima buvo susikurti aliuziją, jog pasakojama apie laimingus tėvų neturinčius ar našlaičius vaikus, vis ieškančius atsakymo, kodėl juos paliko, kur rasti kitus tėvus ir kaip galima pažinti pasaulį be jų. Tačiau vaikų ieškomo tėvo interpretacija privertė pasvarstyti apie teatro žaidimų galią, ypač vaikams. Ar scenoje galima rodyti visiems atpažįstamus tiesioginius religinius atributus - Jėzaus Kristaus ir angelų statulėles? Ir ar tas berniukų ieškotas tėvas gali būti Dievas Tėvas? Šis pavyzdys ne vienintelis - Valstybiniame Jaunimo teatre galima pamatyti ir daugiau katalikiška morale grįstų spektaklių: ir „Paika pelytė“ (rež. Arnoldas Jalianiauskas), „Angelų pasakos“ (rež. Vytautas V.Landsbergis), ir Stalo teatras mažiesiems turi spektaklį „Avinėlio kelionė“ (rež. Saulė Degutytė).
Religijos temos ir aliuzijos nėra svetimos didžiajai Lietuvos teatro scenai - režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Giesmių giesmė“ arba Oskaro Koršunovo „Kelias į Damaską“ - istorijos iš Biblijos. Šiuolaikinė lietuvių religinė drama taip pat gilinasi į pačias skaudžiausias mūsų visuomenės dvasines problemas. Nemaža diskusijų ir įvairiopų vertinimų sukėlusi Biblijinės Izaoko ir Abraomo istorijos interpretacija - Sigito Parulskio pjesė „P.S. byla O.K.“, Oskaro Koršunovo pastatyta Nacionaliniame dramos teatre 1997 m. Autorius apie šią pjesę yra pasakęs, jog būtent ja norėjo sau svarbią tikėjimo problemą „ne apmąstyti, o išgyventi“.
Bažnyčios imperija ir jos taisyklės ironiškai išjuokiamos Menų spaustuvės jaunųjų teatro kūrėjų spektaklyje „Ribos“ (režisierius Tadas Montrimas), kurio premjera įvyko dar 2011-aisiais. Spektaklyje tardymo procesą pertraukia kasdienės situacijos, o ribiniai „susidūrimai“ su taisyklėmis ir kažkieno nustatytomis normomis perteikiami hiperbolizuotai vien dėl to, kad dar labiau išryškėtų jų absurdiškumas.
Lietuvos nacionaliniame teatre rodomas ir spektaklis suaugusiems pagal suomio dramaturgo Juha Jokela pjesę „Fundamentalistai“, kurį režisavo Jonas Vaitkus. Pagrindinė „Fundamentalistų“ tema, mano nuomone - ne tik religinis fanatizmas, o fanatiškas poreikis turėti vedlį. Ir vedliu gali tapti bet kas. Dar vieno fanatiško tikėjimo pavyzdys - Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal Mariuso von Mayenburgo pjesę „Kankinys“ (premjera - 2015-aisiais). O šio teatrinio sezono pradžioje įvyko dvi Jono Vaitkaus režisuotos premjeros „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ ir „Apreiškimas Marijai“.
Teatras suaugusiems, priešingai nei teatras vaikams, dažniau siūlo ne priimti religiją, o suabejoti ja - biblijinę istoriją suaugęs priima kitaip nei vaikas: jam tai - ne tikrovė, o meno kūrinys. Religiniai simboliai nėra pasyvūs, o juo labiau pasaulieški - tekstas ir vaizdai vaikų sąmonę veikia kitaip, nei suaugusių, kurie jau supranta, kurią informaciją reikia priimti, kuriai nepasiduoti. Sunku ir galbūt nereikia katalikiškosios moralės atskirti nuo pasaulietiškos, bet religinio tiesmukumo teatre norėtųsi išvengti. Visų pirma vaikas per teatrą turėtų išmokti bendrauti ir išsiaiškinti savo vietą sociume. Vaikui reikia formuoti ne kritiškumą, o kaip tik - sudėti jam pamatines vertybes, su juo diskutuoti, apie tai, kas vyksta visuomenėje, kas vyksta šeimoje. O mes dar viską darome ne taip.
