Jei bent kartais domitės kultūriniu Lietuvos gyvenimu (o jei susidomėjote šiuo komentaru – taip tikrai yra), tuomet „Naujasis Baltijos šokis“ jums nėra naujas pavadinimas. Nuo 1997 metų rengiama šiuolaikinio šokio šventė kadaise ne tik supažindino su tada dar neįprasta meno raiška, bet iki šiol suburia ir toliau ugdo, plečia jos bendruomenę tiek scenose, tiek ir žiūrovų salėse.
Skirtingai nei kitų šalies festivalių atveju, „Naujasis Baltijos šokis“ ne tik išlaiko tradiciją kasmet turėti temą, bet ir aktyviai ją išvysto savo programoje. „Patirti dabar“, – taip šiemet į sales kviečia organizatoriai su vadove Gintare Masteikaite priešakyje. Sakysite – labai abstraktu? Iš pirmo žvilgsnio – taip, tačiau balandžio 28 d. spektakliai įrodė šiame šūkyje slypintį poveikį.
Tiek naujoji lietuvių choreografo Luko Karvelio premjera „Kur krantas“, tiek ir pagrindinis atidarymo spektaklis – graiko Christos Papadopoulos „Larsen C“ – panardino žiūrovus į vandenį, hipnotizuojantį judesį ir nenuspėjamus minties vingius. Na, o svarbiausia, – parodė, kaip organiškai į pasaulinį kontekstą šiandien įsilieja jaunosios mūsų šalies kartos kūrėjų darbai, atrasdami savitą santykį su juos supančiomis tendencijomis.
Šokėjos Dominykos Markevičiūtės atliekamas „Kur krantas“ atsispiria nuo Jūratės ir Kastyčio legendos. Iš tamsos į saulės (ar gintaro) spindesio pripildytą dangaus ir vandens plotmę, subtiliai kuriamą šviesų dailininko Povilo Laurinaičio, išneria Mortos Nakaitės lyg jūros bangos puta perregimu baltu kostiumu dėvinti šokėja. Vos ilgiau nei pusvalandį trunkantis kūrinys iš tiesų yra didžiulis iššūkis jaunai atlikėjai, demonstruojančiai neeilinę fizinę ir psichologinę koncentraciją, ką jau kalbėti apie tvirtą techninį atlikimą.
Jei įprastai undinėms gyventi žemėje trukdo vietoje kojų esantis pelekas, Karvelis judesį suvaržo „atimdamas“ iš šokėjos rankas. Paguldydamas atlikėją ant žemės ir viso spektaklio metu plaštakas surakinantis kišenėse, choreografas iš karto konkretizuoja pasirinktą žmogaus laisvės ir suvaržymo temą. Jai besivystant, kiekvienas žiūrovas gali sau leisti nuklysti į gerai žinomos lietuvių legendos siužetą ir sekti jos interpretaciją, kuri čia ne tik pasakojama iš Jūratės perspektyvos, bet iš esmės kelia klausimą, ar tikrai jai reikia Kastyčio. Juk ir be kito asmens kiekvienas turime „išplaukti“ iš savo dvejonių ir sprendimų jūros. Galbūt dėl to finale Markevičiūtės Jūratė ne verkia, o juokiasi.
Beje, ankstesniame savo darbe „Yet another day in paradise“ Karvelis jau buvo pradėjęs naudoti ir nagrinėti „Krante“ išplėtotą judesio formą. Matant, kaip skirtingai ji panaudota abiem atvejais, smagu, kad ilgų ieškojimų ir darbo procese tiek judesys, tiek ir istorija scenoje tapo tiek pat Markevičiūtės, kiek ir Karvelio.
Kitas būdas patirti šį spektaklį – pasiduoti grynojo judesio stebėjimui ir abstrakčiai minties eigai. Tiesa, tokiu atveju nenutrūkstami šokėjos sukiniai ir bangos net ima liūliuoti, o mane pačią „aukštyn kojomis“ apversta undinės struktūra patirties vingiais atvedė prie Emilijos Škarnulytės audiovizualinės instaliacijos „t ½“. Tam įtakos turėjo ir spektaklio kompozitoriaus Dominyko Digimo darbas, leidęs užsimiršti ir neieškoti, kas atsiranda pirmiau: garsas ar judesys. Panašiai, kaip ir patiriant instaliaciją, būdamas vienoje erdvėje, staiga „išsimuši“ į kitą, o tavo dėmesį traukia visiškai kitokia undinė.
Netikėtai man pačiai Škarnulytės paroda „Švytintys kambariai“, nagrinėjanti gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas, tampa dėsningu lankstu į „Larsen C“ spektaklį, kuris prasideda nuo tirpstančio ledyno. Jei lietuvės tyrinėjimai į branduolines jėgaines žvelgia lyg į menines skulptūras, tuomet Papadopoulos spektaklis bando pamatyti nematomą ledynų judesį ir scenos vyksmu atkurti jį kaip patirtį.
Kūrinio pristatyme rašoma: „Spektaklis LARSEN C yra įkvėptas tirpstančių ledynų lėtumo tam, kad kalbėtų apie gyvenimo veržlumą. „Ledynas“ arba „ledo šleifas“ – 10 000 metų senumo nejudantis „Larseno C“ vandens telkinys Antarktidoje. Jis juda taip lėtai, kad jo neįmanoma aptikti žmogaus pojūčiais.“ Tad kodėl visą valandą stebime nenutrūkstamai judančius juodai apsirengusius šokėjus, staiga pasirodančius ar pranykstančius tamsioje erdvėje?
Ar jie – tai plika akimi nematomos vandens bakterijos, planktonas, mailius, o gal scenoje kaip akvariume uždarytos žuvytės ar po stogu prispausti paukščiai? Choreografas mini, kad gamta jo kūryboje visuomet yra pirmasis įkvėpimas. Manyčiau, kad ne tiek svarbu, kas tokie scenoje yra šokėjai, ką konkrečiai jie daro, o tai, kaip į juos reaguojame, kaip mes, nejudri didžiulė masė, atrodome jų akivaizdoje.
Scenos gilumos vertikalę perpjauna nuleista veidrodžio horizontalė, subtiliai matoma ir nepastebima vienu metu (scenografija Clio Boboti). Kartais pasitarnaujanti vizualinės apgaulės triukams, dažniau ji matoma tarsi atskilus ledkalniui susidariusi properša ar jos įvaizdis. Galime galvoti, kad spektaklio metu stebime pačius save ar abstraktų gyvybės įvaizdį, tačiau geriau pagalvojus visai smagu mąstyti apie tai, jog būtent scenoje esantys akylai stebi mus, tamsius ir nejudančius, susėdusius į monolitą, į kalną, lyg patį ledo luitą. Galbūt jie laukia, kol pajudėsime mes?
Judesys įvyksta, kaip ir nurodoma aprašyme, mūsų viduje. Akylai sekant smulkmenišką ir didžiulių pastangų bei atlikimo tikslumo reikalaujančią, lyg plaukimą ant linoleumo imituojančią choreografiją, atrodo, pameti save. Palaipsniui supranti, kad paveikiausias spektaklyje – veiksmo centras, egzistuojantis kiekvienos detalės ašyje, kaip ir kiekvieno šokėjo svorio centre. Rodos, tuoj pamatysi tą nematomą kūrėjo pravertą siūlą, taip tvirtai suveriantį visas spektaklio dalis. Tam antrina ir puikiai Giorgos Poulios sudėtas garso takelis, pradžioje panardinantis žiūrovą į povandeninę akustinę patirtį. Vis labiau įsitraukiant į stebimą veiksmą, jauti, kad tave bando ne tik panardinti po vandeniu, bet ir kviečia įnerti į potyrį kuriantį garsą, išjausti jį per šokėją.
Ir kai atrodo, kad galima būtų stebėti dar ir dar vieną choreografinę kompoziciją, – pasirodo dūmai. Prisijaukintoje tamsoje staiga išnyra lyg nuo paties ledkalnio atskilusi baltuma, užpildanti salę. Joje, lyg debesyse, pasirodo kelios žmonių figūros, skaidančios baltąjį spindulį (šviesos – Eliza Alexandropoulou), vyksta finalas, kurio pabaigoje scenoje lieka vienišas šokėjas. Iš vienos pusės galime sakyti, kad šiandienos kontekste tokia pabaiga gali kalbėti apie vis artėjančius globalinio atšilimo padarinius ir žmonijos išnykimo klausimą. Visgi lygiai taip pat (o gal net labiau) svarbus esamojo laiko patyrimas. Įsitraukti taip, kad išnyrantys dūmai nustebintų kaip niekuomet anksčiau. Pasiekti būseną, kurioje galima iš naujo patirti tą Papadopoulos minimą „įspūdį, trunkantį nieko“. Ir iki pat pabaigos stebėti jo poveikį savyje.
„Naujojo Baltijos šokio“ atidarymo spektakliai man suveikė panašiai, kaip ir pirmos penkios „Larsen C“ minutės: viduje jutau neapsakomą jaudulį ir laimę vėl galėti stebėti tokį aktualų ir kokybišką scenos meną. Žinau, kad kai kuriems jau atsibodo liaupsės šiam festivaliui, tačiau neįmanoma pakeisti ar paneigti to, jog daliai scenos menais besidominčiųjų tai yra metų renginys. Jo programavime bent iki šiol išlaikomas santykis tarp norų ir galimybių, duotomis sąlygomis pristatant didžiausius rezultatus, svarbius ne tik pavardėmis, kokybe, bet ir aktualumu esamajam laikui, taip pat pristatant Lietuvos teatrinėms mokykloms nebūdingus kūrybinio mąstymo modelius. Visgi čia nepamirštamas ir į antrąjį planą nenustumiamas gimtosios šalies kūrėjų kontekstas.
Po tokių ditirambų belieka laukti tolesnių festivalio spektaklių.
