Praktiškai visą vasarą leidus „ant asfalto" ir kūrus maršrutus, aplenkiančius masinių susibūrimų „akropolius" ir jūros SPA, artėjant rudeniui jautiesi pasiilgęs teatro - ne to, kuris kaip vienadienis drugelis plevėsuoja virš situacijų komedijos kopūsto, o to, kuris panašus į treniruoklių salę smegenims, nes netreniruojamos smegenys keršija baisiai, - tai, kuo nesinaudojame, prarandame. Tarptautinis vaizduojamųjų ir atlikėjų menų festivalis „PLArTFORMA" rugpjūčio 21-26 dienomis štai jau 9-ąjį kartą metė gelbėjimosi valtį tiems, kuriems neprasideda kokia nors alerginė reakcija išgirdus žodžių junginį „šiuolaikinis menas", kurių netampo konvulsijos nuo įprastai logikai nepaklūstančių sceninių reginių, nebaugina netradicinės scenos menams erdvės ir tik būtiniausi patogumai jose.
Šiemetinis festivalis nuo prieš tai vykusiųjų skyrėsi ne tik tuo, kad buvo organizuotas kartu su Prancūzų institutu Lietuvoje, todėl reikšmingas akcentas jame skirtas šiuolaikinei prancūzų kultūrai pristatyti - festivalio erdvėje („Baroti galerijoje") atidaryta Maios Flore fotografijų paroda „Imagine France", parodyti 4 geriausi pastarųjų metų prancūziški filmai ir trupės „Cirque content pour peu" naujojo cirko spektaklis „Tarp pakilimų ir nusileidimų", skirtas tiek suaugusiųjų, tiek vaikų auditorijai. Pastaroji pozicija - spektakliai vaikams ir visai šeimai - festivalio „PLArTFORMA" naujiena. Kaip ir laike išsitęsusi programa, trukusi net 6 dienas, ir po keleto metų saugaus rezidavimo „Švyturio menų doke" (gyvavęs pusketvirtų metų, 2013-aisiais jis buvo uždarytas) grįžusi būtinybė ieškoti tinkamų festivaliui urbanistinių erdvių. Organizatoriams, be abejo, tapo sunkiau valdyti festivalio tėkmę, bet dėl žiūrovų nebūčiau tikra - asmeniškai man patrauklus toks veiksmo organizavimas, kada įprastos miesto erdvės, įelektrintos menu, pasisuka nauju rakursu ir atsiduoda „kranto arba paribio zonos geografinėms ir metafizinėms interpretacijoms" (pagrindinė festivalį vienijanti koncepcija).
Šiųmetės festivalio programos, orientuotos į šiuolaikinio šokio ir teatro, naujojo cirko ir kino, fotografijos ir medijų menų gerbėjus, spektaklių kokybė buvo argumentuota gana racionaliai - „Auksiniais scenos kryžiais", įvairių festivalių prizais ar spaudoje publikuotomis kritikų recenzijomis. Net apie premjerinį šiuolaikinio šokio spektaklį „ID: D&G" (choreografija ir atlikimas - Marius Pinigis, Mantas Stabačinskas, režisierė Vilma Pitrinaitė, Monikos Jašinskaitė dramaturgija) gerai pasiknisus buvo galima šį tą rasti, o kur dar mestas „jaukas", kad šio spektaklio atlikėjas ir vienas choreografų Stabačinskas 2014-aisiais šokėjo kategorijoje buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi", - tai, pasak festivalio vedėjo Nerijaus Gedmino, tarsi kilsteli spektaklio kokybinę kartelę aukštyn, nes visada atrodo, kad „auksiniais kryžiais" apdovanoti šokėjai geriau šoka. Joks rašytinių nuomonių šleifas nelydėjo tik Jaunųjų kūrėjų platformoje pristatyto klounų studijos „Dulidu" naujojo cirko spektaklio „Šapito" (režisierė Kamilė Kondrotaitė), bet jie gi vietiniai, per penketą gyvavimo metų jau spėję įsisavinti tam tikrą teatrinės rinkos dalį, pernelyg nesikeičiantys, atpažįstami, tiesa, retsykiais vis dėlto nustebinantys kokiu nors gaiviu, stilingu darbeliu (čia turiu omeny lėlių spektaklį vaikams „Arklio Dominyko meilė"). Trumpai tariant, žiūrovui nebuvo siūloma pirkti katės maiše.
Bene labiausiai intriguojančiu festivalio renginiu / reginiu tapo pirmą kartą Lietuvoje besisvečiuojančio „Aštuntosios dienos teatro" (Теаtr Ósmego Dnia, Lenkija) spektaklis „Laivas", Piliavietės aikštėje rodytas du vakarus iš eilės.
1964-aisiais Poznanės universiteto lenkų filologijos studentų įkurtas „Теаtr Ósmego Dnia" - vienas ryškiausių alternatyvių, socialiai ir politiškai aktyvių teatrų Lenkijoje. Tai legendinis teatras, kuris nepaisant pakitusios socialinės ir politinės tikrovės, etikos ir estetikos suvokimo siekia realizuoti vis tą pačią idėją - kurti teatrą kaip susitikimų ir diskusijų apie šiandieną erdvę, „čia ir dabar" kalbėti apie žmogaus likimą. Tai ne politinis ir ne „žurnalistinis" teatras - teatro trupė, atsispirdama nuo realybės, nuo konkrečių likimų ir istorijų, visada ieško universalijų, stengiasi pakilti į poetinį / metafizinį lygmenį.
Teatro pavadinimas nevienareikšmis - jis siejamas su lenkų poeto Konstanty Ildefonso Gałczyńskio eilute („Septintąją dieną Viešpats Dievas ilsėjosi, o aštuntąją jis sukūrė teatrą") ir su „aštuntąja diena", neoficioziniame kalendoriuje simbolizuojančia laisvės dieną. Teatro meninį stilių įtakojo Jerzy Grotowskio darbai, bet per ilgus kūrybinių ieškojimų metus trupė sukūrė savo darbo su spektakliu metodą, kurio esmė - aktorinio improvizavimo technika. Teatras - geidžiamas daugelio festivalių bei teatrinių projektų dalyvis - dešimtis sukurtų spektaklių rodė ne tik Europos, bet ir Amerikos bei Azijos žiūrovams, yra gavęs įvairių prizų ir apdovanojimų.
„Laivas" („Arka", pačios trupės scenarijus ir režisūra) - tai įspūdingų, estetiškai pagavių, įtaigių, universalios simbolikos „prifarširuotų" sceninių paveikslų rinkinys, vaizdų punktyrais pasakojantis tragišką džiaugsmo, skausmo ir vilties istoriją: linksmos Balkanų melodijomis skambančios vestuvės; kruvinas, viską naikinantis antpuolis; liepsnojančių langų procesija, besiskverbianti į žiūrovų minią; medinėmis kopėčiomis keliaujantys likę gyvieji - dabar jau benamiai, beviečiai su savo rūkstančiais lagaminais ir degančiomis knygomis (sunaikintomis istorijomis); didžiulis laivas (keliaaukštė mobili scena) - pabėgėlių, priverstinių emigrantų laikini namai, kurių metalu kaustytas bures pamažu pakeičia raudoni sparnai, galbūt nunešiantys laivą su jo gyventojais į Pažadėtąją žemę, į Naująjį Pasaulį. Laivas čia interpretuojamas kaip dar vienas Nojaus laivo įkūnijimas ir kaip Enėjo, Mayflower laivas ar kubietiškas plaustas, dreifuojantis link Floridos krantų.
„Laivas" - tai išraiškingas gatvės teatro pavyzdys, įdomus ne tik kruopščiai apgalvota scenografija, šviesos ir muzikiniais sprendimais, efektingu ugnies šou ir teatrinio vaizdo organišku santykiu su mistinį atspalvį vakaro prieblandoje įgavusia Piliavietės teritorija, kruiziniame laivų terminale sustingusiais kranų, pastatų, konstrukcijų siluetais, bet ir nepaprastu savo mobilumu, išjudinančiu žiūrovų mases, priverčiančiu jas judėti nematomomis spektaklio veiksmo trajektorijomis. Pastatytas prieš 14 metų, tebekariaujančio, degančio, griūvančio, globalaus ir integralaus pasaulio fone, spektaklis „Laivas" tebėra aktualus ir gražus pasižiūrėti (kaip festivalio atidarymo „fejerverkas" šis spektaklis labai tiko), bet - kaip jau įprasta - klaipėdietiška auditorija liko ištikima savo pasyvumui ir nemokamai rodomo lenkų spektaklio nepagerbė anšlagais.
Akivaizdu, kad devintą kartą organizuojamas festivalis netapo skaitlingai lankomu renginiu, ir nors tikrai vertas 2011-aisiais pelnyto reprezentacinio miesto festivalio vardo (2013 m. festivalis „PLArTFORMA" buvo pripažintas ir geriausiu miesto 2012-ųjų kultūriniu įvykiu), jis veikiau panašus į pusiau slaptus masonų ložės susiėjimus nei į miesto teatrinę bendruomenę - praktikus, teoretikus ir žiūrovus - išjudinantį festivalį. Tačiau šioje lankomumo statistikoje keisčiausia ne tai, kad suinteresuotų žiūrovų „iš šalies" skaičius yra apibrėžtas, o tai, kad praktikuojančių teatralų bendruomenė, nuolat kritikuojanti žiūrovų pasyvumą, pati demonstruoja neįtikėtiną tingumą. Be visada aktyvių Klaipėdos jaunimo teatro aktorių, atvirų meniniams eksperimentams Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjų ir KU menų fakulteto choreografijos katedros studentų bei absolventų, keleto pavienių teatrinių personų, spektakliuose nematyti nei teatrų vadovų (o jų Klaipėdoje, kaip „suskaičiavo" pavasarį vykęs Klaipėdos teatrų festivalis „Namai", apie 20!), nei režisierių, nei scenos menų dėstytojų, nei būsimųjų teatrologų, kone asmeniškai kviestų į renginius (tikriausiai dėl jų menkos profesinės motyvacijos, ambicijų stokos 2012-aisiais vykusios „PLArTFORMOS" metu atverstas naujas festivalio edukacijos puslapis - suorganizuotas scenos menų kritikos seminaras „Kritika@naujosiosmedijos" būsimiems profesionalams - jau kitais metais buvo užverstas). Sunku įsivaizduoti, kur derėtų ieškoti šio totalaus abejingumo priežasčių - ar itin siaurai suprantamoje festivalio koncepcijoje (dažniausiai „PLArTFORMA" suvokiama kaip šiuolaikinio šokio spektaklio prezentacijos erdvė), ar bendroje teatrinio organizmo anemijoje, ar į šiuolaikinio gyvenimo dažnius neįtaikančioje festivalio reklaminėje sklaidoje, ar tame, kad nedidele kultūros vartotojų bendruomene dažnai dalinasi besidubliuojantys renginiai. Šįsyk festivalio atidarymo diena sutapo su Klaipėdos senamiesčio turgaus naktimi, kurią jau ne pirmus metus inicijuoja Klaipėdos jaunimo teatro vadovas Valentinas Masalskis su savo komanda, o penktadieninį festivalio labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklį „CONTEMPORARY?" ne vienas iškeitė į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjerą - Emmerich´o Kalmn´o operetę „Misteris X" (režisierė Rūta Bunikytė). Žinoma, taip nutinka ne kasdien, bet ir ne taip jau retai. Kiekvienąsyk tenka apgailestauti dėl tokių sutapimų net ir suvokiant, kad renginių grafikai planuojami gerokai iš anksto ir kai kada jų tiesiog nebeįmanoma pakoreguoti. Tiek apgailestavimų.
O pozityvu štai kas: kokybine prasme nuoseklus, metodiškas šiuolaikinio šokio pozicijų stiprinimas, profesinis angažuotumas, užmojai ir ambicijos, sveika nuovoka, atkaklumas, stiprėjanti konkurencija ir aktyvus tarpusavio bendradarbiavimas Klaipėdoje jau duoda rezultatų. Apie tai byloja Agnijos Šeiko ir šokio teatro „PADI DAPI Fish" spektakliai, daugiau mažiau sėkmingi debiutai, jei ir nenurodantys naujų gairių, tai bent signalizuojantys apie perspektyvaus menininko radimąsi - tokį šokio kritikė Violeta Milvydienė atrado choreografo Taurūno Baužo asmenyje, kurio šokio spektaklį „Spalio tylėjimas" pagal Jenso Christiano Grøndahlio to paties pavadinimo romaną matėme festivalyje, o stiprią ir daug žadančią kūrėją Aušrą Krasauskaitę praėjusiais metais „aptiko" teatro kritikė Akvilė Eglinskaitė, recenzavusi šios menininkės (KVMT balerinos, KU choreografijos magistrės) spektaklį-diplominį darbą „Akvariumai" (jis taip pat buvo pristatytas festivalio žiūrovams). Asmeniškai man „Oberhaus" biure atliktas Krasauskaitės spektaklis pasirodė kur kas įtaigesnis nei romantizmo dvasia alsuojantis „Spalio tylėjimas" (gal todėl, kad plėtojant „Akvariumų" dramaturginę idėją bendradarbiauta su teatrologe Silvija Čižaite-Rudokiene), tačiau šie abu „Made in Klaipėda" darbai įtikina, kad pajūrio choreografai yra atviri įvairioms temoms, stilistinei raiškai, partnerystei, skirtingų patirčių ir šokio tradicijų sintezei (kokia jau seniai realizuojama pasaulio choreografijoje), nors iš šiuolaikinio šokio katilo dar turės nemažai košės išsrėbti, kad plastinis žodynas taptų gausesnis, estetinė šokio įtaiga - stipresnė, reakcija į aktualijas - aštresnė, judėjimas - laisvesnis, asmeniškesnis, vizualiai efektingas ar emociškai paveikus. Būtent šiomis savybėmis operuoja vilniečių šiuolaikinio šokio spektaklis „ID: D&G" (pirminis spektaklio pavadinimas „ID: nr-688e" - tai legenda tapusio lėktuvo „Lituanica" registracijos numeris), kviečiantis permąstyti, atrasti XX a. pradžios Lietuvos herojų ir šiuolaikinio XXI a. pradžios žmogaus sąlyčio taškus.
Spektaklis „ID: D&G" žavi šokėjų technika (sinchroniškomis scenomis ir individualiai vystomu judesiu), intriguoja žiūrovą, kuris šiame legendos revizavimo etape yra labai svarbus, savo pačių buvimu, net ne konkrečių personažų įkūnijimu. Dvi spektaklio dalis (pirmąją, pasakojančią Dariaus ir Girėno istoriją, ir antrąją, supažindinančią žiūrovus su aukštakulnius mūvinčiais, stilingais drabužiais vilkinčiais D&G vyrukais) trumpam vieną nuo kitos atskiria žiūrovams išdalintų vokų šiugždėjimas ir kolektyvinis gautų pranešimų skaitymas (Dariaus ir Girėno istoriją pasakojantys monologai, jų tikrų laiškų nuotrupos etc.); jungia - gaivališka vyriško seksualumo energija ir vyriškumo / herojiškumo kategorijų reflektavimas: kokie tie personažai, žymimi D&G inicialais? kokie yra lakūnai, spektaklio pradžioje ant scenos postamento besimėgaujantys savo atletiškais kūnais, o vėliau ant scenos grindų kreida fiksuojantys kažkokias schemas, „kreidos ratu" gaudantys savo pačių lavonų keistas, konvulsijų tampomas pozas? kokie tie ekstravagantiški vyrai su aukštakulniais? koks tas „norminis" vyriškumas? kokius herojus turėjome vakar ir kokie jie šiandien?).
Galbūt kiek tiesmukiškai ir nerangiai, bet vienu aspektu Mariaus Pinigio ir Manto Stabačinsko spektaklį „ID: D&G" norisi gretinti su Aistės Krasauskaitės „Akvariumais" - pastarojo kūrėjai irgi pasikvietė dramaturgą tapti bendraautoriumi. Ši praktika nėra dažna šokio spektaklių kūrimo procese, ir visiškai be reikalo. Išspręsta vidinė spektaklio logika, tinkamai sudėlioti akcentai ir kontekstinės nuorodos, prasminiai kirčiai gerokai praplečia šokio spektaklio suvokimo ribas, sustiprina jo intelektinę dimensiją. Todėl neabejoju, kad ir teatro bei šokio kritikė-dramaturgė Sigita Ivaškaitė ženkliai prisidėjo prie spektaklio „Contemporary?" „Auksiniu scenos kryžiumi" paženklintos sėkmės, o dramaturgė asistentė Jasna Lays Vinrovski gražiai papildė spektaklio „Allege" (Vokietija) choreografo Clément´o Layes darbą, iš tikrųjų vertą griausmingų aplodismentų. Šis monospektaklis, kupinas satyros, cirko ir šokio elementų, stebinantis fiziniais atlikėjo gebėjimais, įdomiu teksto ir veiksmo santykiu, atskirų teatrinės raiškos segmentų ryšiu, intelektualumu ir humoru, filosofiniu požiūriu į ekologiją, politiką, kultūrą ir žmogų tapo nuostabiu IX-ojo festivalio uždarymo akcentu.
„Allege" - keliasluoksnis spektaklis, kuriame nebylus veiksmas generuoja vienas prasmes ir visiškai naują prasminį lauką atveria vaizdinės informacijos verbalizavimas: stiklinė - tai mechanizmas, vandens bala - tai vandenynas, skuduras - svajonė etc. Iš šių metaforų kombinacijų gimsta netikėtos prasmės, kurias įpusėjus spektakliui imasi dešifruoti atlikėjas: vandenynas + svajonė = poezija, dėmesys + technologijos = kinas, dėmesys + stalas = spektaklis ir t.t.
Šiuose spektakliuose dramaturgija suvokiama ne kaip literatūros rūšis, o kaip įrankis struktūrai, prasminiams ir emociniams taškams sudėlioti, pamatui pakloti, veiksmo dinamikai plėtoti, dėl ko spektakliai netampa nei perdėm racionalizuoti, nei logocentristiniai, bet išvengia nykaus abstrahavimo ir paviršutiniškumo.
Būtent dėl paviršutiniškumo norėtųsi papriekaištauti klounų studijos „Dulidu" naujojo cirko spektakliui „Šapito", šiaip jau estetiškam ir turinčiam visokeriopą potencialą - neprastą idėją, penkis talentingus, bet čia visiškai neišnaudotus atlikėjus. Vizualiai patrauklūs tradicinio cirko personažai, į kuriuos transformuojasi atlikėjai (konferansjė, klounas, dresuotojas, stipruolis ir gimnastė), atlikdami tradicinius cirko numerius stato savo šapito. Paradoksas slypi tame, kad tų numerių paprasčiausiai... nėra, nes personažų veikimas scenoje tėra paviršutiniška imitacija, „nudavimas", šimtąsyk matytų dalykų neišradinga kartotė. Spektakliui tikrai nepakenktų dramaturginis stuburas ir drąsesnė, aktyvesnė, preciziškai tiksli aktorinė išraiška, kokia pademonstravo trupės „Le cirque content pour peu" duetas naujojo cirko spektaklyje „Tarp pakilimų ir nusileidimų". Spektaklis absoliučiai paprastas: du gerai treniruoti, virtuoziškai judantys, puikiai vienas kitą jaučiantys aktoriai Loïse Manuel ir Hugo Marchand´as vis mėgina atlikti įprastą savo numerį - akrobatinę ekvilibristiką, bet kiekvienąsyk įsipainioja į absurdiškiausias situacijas - tai pasirenka „nesurepetuotą" kelią, tai pasiduoda nenumatytai improvizacijai, tai pamiršta įsijungti muzikinį foną... Duetas publikai priminė, kad genialumas slypi paprastume (ir tikslume), kad paviršutiniškas žiūrovų linksminimas ir stebinimas yra ne kas kita kaip praeities reliktas, kad nekokybiškas technikos demonstravimas naujojo cirko spektaklyje yra visiškai neįmanomas, nebent jis grindžiamas originaliu idėjiniu / režisūriniu sumanymu (tą derėtų įsisąmoninti „Šapito" kūrėjams), kad teatras niekada nebus išmoktas ir iki galo sukurtas - nei baigiantis darbo savaitei, nei aštuntąją dieną.
Ir štrichas pabaigai. Jei reikėtų skirti specialų prizą už gyvą / gyvenantį teatrą, savąjį įteikčiau muzikinio interaktyvaus spektaklio visai šeimai „Gaidelis pinigautojas" kūrybinei trupei. Dėl to, kad: 1. Spektaklis tikrai gyvas - jis turi akis, ausis, burną ir smegenis, suprantančias, su kuo ir apie ką bendraujama; 2. Spektaklio kūrėjai nesistengia pranokti patys savęs ir ausį krapštosi rankos, o ne kojos pirštu; 3. Spektaklio kūrėjai supranta, kad vaikai yra ne kvailas prieauglis, o žmonės, todėl su jais bendrauja normalia žmonių kalba. 4. 2012 m. „Menų spaustuvės" spektaklis „Gaidelis pinigautojas" nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimui kaip geriausias spektaklis vaikams, o kūrybinė komanda - Šarūnas Datenis ir Antanas Dubra už šį spektaklį apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi" Jaunojo menininko kategorijoje. Apmaudu, kad klaipėdiečiai tėveliai nesubruzdo savųjų atžalų, šiaip jau nelepinamų specialiai jiems adresuotų spektaklių gausa, pradžiuginti smagia dovana - teatru, į kurį norisi sugrįžti.
Tai tiek. Jei mieste dar liks nors viena festivaliui tinkama netradicinė erdvė, susitiksime jubiliejuje - X-ojoje „PLArTFORMOJE". Festivalio prodiuserė Goda Giedraitytė užtikrino, kad taip būtinai ir bus.
