Vienas geriausių kultūros veikimo atspindžių - peržiūrėti, kas vyksta miestų gatvėse ir užkampiuose, kokių iniciatyvų, opcijų ir idėjų menininkai gali pasiūlyti savo nuožiūra. Atvirų erdvių renginiai pademonstruoja dar kitą mūsų kultūros identiteto pusę. Rugsėjo 11-17 d. nepriklausoma šiuolaikinio šokio meno organizacija „Be kompanijos“ jau antrąsyk paruošė Meninių akcijų savaitės (MAS) programą.
Pirmoji diena. Savaitė prasidėjo Pauliaus Markevičiaus „Džiaugsmo upe“, iš tiesų sukėlusia tyrą publikos pasigėrėjimą. Performansas kaip disciplina ir žavi įtraukiu. Auditorija keičia pasyvaus stebėtojo poziciją į aktyvaus veikiančiojo, kuriam reikia išbūti čia ir dabar.
Visiškai reali juodų kamuoliukų upė nuo Aušros vartų vingiuoja gatve žemyn. Ji nejuda sava vaga, ją stengiasi suvaldyti 5 performanso atlikėjai, apsiginklavę šluotomis ir komunikaciją imituojančiais garsais. Stebimas sunkus fizinis darbas šluojant ir stengiantis suvaldyti upę, sukelia žmogišką bendruomeniškumo jausmą: kamuoliukus spardo ir renka ne tik vaikai, bet ir į procesą aktyviai įsitraukia suaugę. Performanse veikia ir gatve nepravažiuojantys, signalizuojantys, bandantys lenkti vairuotojai.
Tačiau kelionė užsitęsia - išsenka ne tik minia, bet ir pačių atlikėjų energija. Plaukimas nuo Aušros vartų per Arklių gatvę link Rotušės užtrunka ilgiau nei pusantros valandos, nors buvo numatyta valanda. Tokios masės suvaldymas ir sudėtingas maršrutas pareikalavo per daug tiek iš minios, tiek iš atlikėjų, stebėtojas-dalyvis prie kamuoliukų priprato ir juos rinko labiau iš pareigos jausmo nei iš džiugesio. Galbūt buvo apsiskaičiuota, o galbūt tikslingai numatytas nepasiekiamas tikslas?
Tačiau visą performansą galvoje žybsėjo esminis meno vartotojiškumo klausimas. Šimtai plastiko kamuoliukų, riedančių gatvėmis, užsiliekančių pakelėse ir po mašinomis, - koks jų likimas? Ar kamuoliukai bus perdirbti, panaudoti kitiems meno kūriniams?
Antroji diena. Mėgstu sėdėti teatro salėje ir pasyviai stebėti, todėl jaučiau stresą eidama į šį Busho Hartsorno performansą. Žinojau, kad nebus minios, už kurios galėsiu pasislėpti ir stebėti vyksmą. Atrodo, subliūkš visos žmogiškos pastangos sakyti tiesą. Nes kaip gali būti objektyvus, kai kalbiesi su tėčiu apie tėtį?
Pats darbas „Pasakyk tėčiui“ neduoda publikai kažin ko didingai naujo. Konceptas itin minimalistinis - bet kuris praeivis gatvėje gali prisėsti prie stalo, jei reikia, surūkyti cigaretę ir pasakyti tai, ko galbūt niekada neišdrįso arba neturėjo progos pasakyti savo tėčiui. Vieta taip pat pasirinkta neatsitiktinai: stalas, kilimas, dvi kėdės prie medžių, netoli Valdovų rūmų, kur kiek ramiau ir atokiau, bet, vos pakėlus akis, grįžtama į miesto šurmulio realybę. Sukonstruota erdvė trapi - Edeno sodo iliuzija, į kurią galima trumpai panirti. Iliuzija truks tą vieną pokalbį su tėčiu.
Visas pokalbis veikia projekcijos, kuri artima kiekvienam, principu. Projektuojame santykius su kitais, lūkesčius ir žmones. Projekcija mūsų psichikai itin artimas metodas susitvarkyti su tuo, kas galbūt per sunku. Šis performansas ir grįstas projekcija - nukreipiame savo tėčio iliuziją į menininką. Kyla esminis klausimas: ar galima patirti katarsį, kai kalbamasi su nepažįstamuoju, kuris tą akimirką tampa vienu artimiausių tavo aplinkos žmonių? Šis psichologinis žaidimas tikrai veikia: žmonės čia atėjo ir išėjo su šypsenomis.
Trečioji diena. Metraštininko kiemelyje, Stiklių gatvėje, ant medinės pasvirusios pakylos išsitiesę du atlikėjai (Denisas Kolomyckis ir Inga Galinytė) rankose laiko švieslentes su prabėgančiais tekstais. Keturi ekranai su mirgančiomis raudonomis raidėmis nuolat transliuoja įvairių pokalbių, pavienių frazių nuotrupas. Arkoje susirinkę žiūrovai tyliai stebi menininkus. Stovėdamas ir keliaudamas nuo vieno prie kito ekrano pradedi girdėti žodžius.
„Failing at my best“ - turbūt vienas geriausių pavadinimų, puikiai perteikiantis tą skausmingą išgyvenimą, kurį patiria daugelis. Nerimas, kai pasieki aukštumas, rūpiniesi savimi, o viduje kažkas negerai. Bėga ir nubėga mintys: net savo namuose jautiesi vienišas, reikia gerti vitaminą B ir D, visiška nesąmonė, bet saulė kaitina kūną ir visai malonu. Nuo vieno šokama prie kito, tačiau neapleidžia vienišumo jausmas. Kiekvienas žiūrintis gali atrasti save.
Ketvirtoji diena. Reikia pagirti Gretą Grinevičiūtę ir Agnietę Lisičkinaitę už pasirinktą vietą - Žemaitės skverą, kuris jau turi savą istoriją, kai kalbame apie feminizmą.
Stebiu performansą „Mano kūnas - mano projektas“ ir galvoju: kur tai mačiau? Dvi moterų figūros lėtai juda šalia skulptūros - aukštakulniai ir karišką uniformą primenantys drabužiai (motina, laikanti kūdikį, laisvės kumštis, keliamas į viršų ir pan.). Viskas gerai, tačiau jau daugybę kartų matyta. Tiesmukas būdas vaizduoti feministinę discipliną nebeveikia publikos, ji jau matė ir deginamas liemenėles, ir keliamus kumščius, ir moterų kovą prieš abortų uždraudimą. Lėtas apsinuoginimas ir sportbačių apsiavimas nesukelia per didelių emocijų.
Penktoji diena. „Reaching Up“ yra Evaldo Aleknos ir 6 trimitininkų kūrinys, paliečiantis itin skausmingą Vilniaus kūno tašką - miesto urbanistikoje nelieka vietos medžiams.
Šeši LMTA studentai išsirikiuoja šalia Lukiškių aikštės ties džiūstančiomis liepomis ir groja trimitais, atsisukę į saulę. Kartais atsistoja ant suolelio, kartais atsisėda. Pučia tol, kol leis plaučiai. Kažkuris jau nori eiti, bet kolega nesiliauja grojęs, todėl turi groti ir tu. Apima absurdiškumo jausmas. Galbūt buvo užsibrėžta per daug, galbūt ne iki galo sutarta, o galbūt ir diena pasitaikė ne ta...
Tačiau idėja įdomi - ne užsibrėžti tikslą per pusvalandžio performansą išdėstyti doktriną, bet išreikšti, kad dega čia ir dabar tavo mieste.
Šeštoji diena. Šešios valandos tylaus kybojimo po Mindaugo tiltu. Supakuotai plastike su besisukančiu ginklu - tai vaizdas, kurį teko išvysti pavieniams praeiviams. „Rusiška ruletė“ (autoriai Aira Naginevičiūtė, Erika Vizbaraitė ir Arūnas Adomaitis) - estetiškai šokiruojantis, miesto garsų neužgožiamas vaizdas, priverčiantis susimąstyti, kuri pusė teisi ir į kurią ginklas atsisuks, nepaisant jos teisumo.
Septintoji diena. Performansas, kaip meno forma, nereikalauja iš publikos prisiimti teatro žiūrovo pareigos išbūti jį visą. Gali išlaukti, gali pasitraukti, supratęs, kad pakanka. Performansų būna visokių - pusvalandį ir savaites trunkančių savo kūno išbandymų. Ir žiūrovas nėra įpareigotas kartu su atlikėju tūnoti tą pusvalandį ar savaitę. Vieni užeina, kiti išeina, treti prisijungia prie šito būvio.
Kaip tai susiję su „Kolektyviniu protesto šokiu Vol. 2“? Su jo autore A. Lisičkinaite? Nuėjusi daugiau nei valanda iki performanso pabaigos į K. Sirvydo skverą, radau tik ant suolelio sėdinčią kitą kritikę, kuri mane apšvietė: atlikėjai susirinko daiktus ir išėjo likus valandai iki performanso pabaigos. Aš prie vyksmo taip ir neturėjau galimybės prisijungti, todėl ir neturiu ko pasakyti nei apie kūrėjus, nei apie jų publiką.
-----
Agnė Zėringytė - jauna rašytoja, besidominti scenos ir performatyviųjų menų laukais.
