Kurių galų čia sąmyšį keli,
Dulkėto šlamšto šūsnį susikrovus?
Ko nors naujesnio išsitraukti negali?
Dabar visus tedomina naujovės!
Valpurgijos naktis praėjo be didesnių negandų ir raganiškų išdaigų. Kažkur užsidegė namas, kažkur mašina vožėsi į medį, kažkur. Tiesa, išvakarėse Gintaras Varnas dar prikėlė Oidipo mitą. Toks atsakymas į faustišką ištarą iš „Valpurgijos nakties“, kad dabar visus tedomina naujovės. Ne visus: Antika nūnai gali būti tokia įdomi ir tikroviška, kad teatre pasijunti lyg pats būtumei helėnas.
Tuo metu „Kino pavasaryje“ prieš kitas kino žvaigždes ir pompastiką kiek nublanko (manau, nepelnytai) lenkų filmas „Valpurgijos naktis“, kuris per parabolę irgi perpasakojo Oidipo mitą, ir, sakyčiau, buvo meniškiausias regėtas kūrinys festivalyje. Dargi teatriškas - vien tuo, kad drama tarp dviejų veikėjų vyko operos teatre, o paties filmo scenarijus sukurtas pagal pjesę. Galvodamas apie Gintaro Varno naujausią darbą ir Marcino Bortkiewicziaus debiutinį ilgametražį filmą regiu tarytum simbolinį tiltą tarp lietuvių ir lenkų, tiltą, kuriuo šito teksto rėmuose dabar pereisime nuo pradžios iki galo - nuo antikinio kranto iki esamuoju laiku ryškėjančių asociacijų.
O pasivaikščiojimą su Bortkiewicziumi ir pagrindinio vaidmens „Valpurgijos naktyje“ kūrėja Malgorzata Zajączkowska pradedame Vilniaus universitete, kur tą patį Goethe´s „Faustą“ studijavo Adomas Mickevičius, mūsų bendras reikalas. Jis tada irgi perskaitė ir įsidėmėjo, kad dabar visus tedomina naujovės - tik ne Antano A. Jonyno vertimą, o vokiškai, nes tuomet dar nebuvo nei vertimo, nei Jonyno. Žvalgydamasi po universiteto ansamblį Malgorzata stebisi, jog filmą ypač palankiai sutiko tie, kuriems jis tarytum turėtų nepadaryti didesnio įspūdžio, - jaunimas. „Tai filmas apie vyresnę divą. Juodai baltas filmas Holokausto tema. Viskas jame taip, kad būtų nepopuliarus. Ir vis tiek jaunimas priėmė palankiau nei vyresni“, - sako Malgorzata.
„Domus Filologia“, - Marcinas balsu perskaito seną užrašą ant fakulteto pastato, tarp kurio sienų Antikos mitus skaitė tūkstančiai galvų ir taip išsaugojo tekstų gyvastį iki šio amžiaus. Mitas susijęs su archetipu, su tuo minties šuliniu. Jo filmas į tokį šulinį, pilną prasmių ir nuorodų, ir paskandina. Sakykime, „Valpurgijos naktis“ prašyte prašosi lyginama su Romano Polanskio filmu „Venera kailiuose“ (2013), kur irgi: 1. teatre plėtojama istorija tarp dviejų skirtingų lyčių herojų; 2. įvyksta analogiškas dramatiškas pokytis, kai įsiveržęs kitas subjektas perima padėties kontrolę.
Marcinas prieštarauja: „Kad mano filme yra priešingai. Polanskio filme režisierius yra tvirtas ir ilgai laikosi, kol galų gale aktorė tama deive. Mano filme tas mūšis tarp solistės ir vyro nėra toks aiškus, o pabaigoje iš viso niekas nelaimi“. Klausau šio pasiaiškinimo ir įtariu, kad abu skirtingai atsimename „Venerą kailiuose“. Bet ne ši analogija, tokia paviršinė, svarbiausia - „Valpurgijos naktyje“ sušvyti ryškesnių asociatyvinių jonvabalių negu nuoroda į Polanskį.
Marcinas atskleidžia į siužetą įtraukęs Polanksio biografijos detalę, dėl kurios naudojimo net laišku atsiklausė kino grando. Kai pajudėjus nacių traukiniams ir Krokuvos-Plašovo koncentracijos stovyklos Austrijos kryptimi buvo atskirtos žydų šeimos - tėvai nuo vaikų, kai raudos ir riksmai stelbė garvežio bliovimą, tik Polanskis vyresnysis išliko ramus, nes žinojo - jo mažasis Romanas saugus. Kaip žinia, kino garsenybė išvengė nacių persekiojimo slapstydamasis. Holokaustą išgyvenęs tėvas grįžo į Lenkiją ir isteriškai verkdavo, per radiją išgirdęs dainą „O, mano tėtuk“ (O mein Papa - vok.).
Daina skamba ir filme. Tik vietoje stovykloje kalinto tėvo filme veikia motina, kuri po tremties buvo atskirta nuo savo sūnaus - šiame jų biografijų plyšyje randasi galimybė oidipinei situacijai. Bortkiewicziaus kino pasakojime jiedu, motina ir sūnus, susitinka, tik dar nenutuokia apie savo lemtį. Jaunas vyras, žinodamas, kad operos žvaigždė kalėjusi toje pačioje koncentracijos stovykloje kaip jo motina, apsimetęs žurnalistu bando užuolankomis gauti žinių iš praeities. Tarp kaprizingos vyresnės moters Noros ir jauno įžūlaus vyro Roberto užsimezga perversiškas santykis, mezgasi flirtu ir iššūkiu žaižaruojantys dialogai, žadinami atminties demonai, kol jiedu suvilioja viena skitą - paskutinėje filmo scenoje, lovoje, motina atpažįsta vyro saugomą medalioną, kurį prieš atskyrimą įdavė savo sūnui.
Finalinė scena pateisina Bortkiewicziaus pasirinktą farso manierą, kai viso veiksmo metu vaizduojamas veikėjų tonas stebina ir verčia klausti, kodėl jiedu tokie ribiniai. Varnas savo spektaklyje išsižada psichoanalizės ir preciziškai išgryninęs emocijas rekonstruoja antikinį gaivalą dar iki modernios sąmonės, kai Bortkiewicziaus medžiagai pritiktų psichoanalitinis žiūros taškas. Aiškinant lenkų filmą iki psichoanalizės būtų galima prisikasti kad ir tokia spekuliacine grandine: „Valpurgijos naktis“ yra dalis poetinėje tragedijoje „Faustas“, kurią juk taip mėgo cituoti Carlas Gustavas Jungas. O Jungas dar perrašinėjo ir senelį Freudą, kuris Oidipo mitą įtraukė į klasikinę psichoanalizę kaip svariausiąjį matą. Voilà!
Mums pasiekus Literatų gatvę, kur vienus metus gyveno ir Mickevičius, Malgorzata pasakoja skambindavusi režisieriaus žmonai, kuri yra psichologė, teiraudamasi praktinių patarimų savo vaidmeniui atskleisti: „Turėjau žinoti, kodėl Nora vienaip ar kitaip elgėsi: ar tai įmanoma, ar tai teisinga, ar tai tik mano vaizduotė? Pirmą kartą susidūriau su tokia artistine medžiaga - iki šiol nesu dirbusi su subjektu, kuris taip ryškiai nutolęs nuo manęs. Aš bijojau ją nuteisti pagal savo moralės kriterijus“. Užsiminus apie psichinės sveikatos ir kūrybiškumo sąveiką, prisimenu lenkų režisierių Krystianą Lupą, per praėjusius „kryžius“ aukščiausiai įvertintą teatro autorių Lietuvoje, kuris taip sakė: „Nors mano gyvenime buvo momentų, kai atrodė, kad išprotėsiu, bet jaučiau, jei atsiduosiu į psichiatro rankas, jis mane visai sugadins...“ (Kultūros barai, 2015 Nr. 12).
Iš tikro: savo dvasinius pelėsius ir potrauminius grybelius apkuopę individai nebetenka tos tamsios jėgos, kompleksų pinklaus rezginio, kurie būtini teatro scenoje - nevaldomų emocijų sprogimo. Kai terapeuto kabinete atrandi raktą į traumą ir tau paaiškėja, tebūnie vien sąmonės lygmeny, kodėl, pavyzdžiui, beprasmiškai aukojiesi, tu jau ko gero nebepulsi kaip Antigonė žutbūt laidoti numirėlio brolio, ypač žinodamas, kad toks poelgis grės mirtimi. Kreontas Kremliuje įmanomas turbūt tik todėl, kad savo laiku jo iš dziudo būrelio niekas nenuvedė pas psichologę. O dabar jau per vėlu, ir veda rusų Kreontas savuosius Tėbus į rublio prapultį. Metų pradžios premjeroje „Pabaigos ugnis“ Varnas suvis pristatė psichinės patologijos solidų rinkinėlį, kad užuot dalyvavus su personažais ir kitais žiūrovais tokioje kolektyvinėje kankynėje, kūną traukė pasišalinti iš įvykio vietos „Jaunimo teatre“ - nuo streso.
Ar tik vaikų teatre nūnai berodomos teigiamai susiklostę likimai ir taurūs charakteriai?.. Arba ar tik vaikai teteikia šviesią viltį, kai suaugėliai priimdami sprendimus pasiklysta tarp išorinių ir vidinių impulsų? Ar tai tokią idėją taikėsi mestelėt Varnas paskutinėje spektaklio scenoje?
Marcinas pabėga nuo psichologinės tematikos šūktelėdamas: kokia puiki rendez-vous gatvė! Marcinas ir Malgorzata kuria asmenukes prie bareljefais margų Literatų gatvės sienų. Aš jiems rodau cilindrinę akutę, skirtą Jean-Paul Sartre´ui, kurio romane „Brandos amžius“ viena siužetinė atšaka irgi vaizduoja vyresnio amžiaus scenos dievaitę, vardu Lola, tik jos romantinis ryšys su jaunesniu meilužiu Borisu tiesiog šiaip egzistenciškai graudus, be išryškintos patologijos. „Valpurgijos naktyje“ neradau nieko panašaus į dvasiškai pervargusios dainininkės ir jauno lovelaso aistrų verpetą, kurį dabar vadintume kliše, todėl jis taip nustebino - tikiu, ne tik mane. Mums pėstinėjant Mickevičiaus keliu Vilniuje, pamažu aiškėja Bortkiewiczius kinematografinė „klasta“ ir užmojis.
Malgorzata pasakoja pažįstanti žmonių iš operos pasaulio - puikių primadonų, ir jos iš tikro elgiasi truputį kitaip negu „normalūs“ žmonės. Reaguodamas galvoju: jos turbūt truputį labiau mitinės, helėninės, ikifroidinės? Tragiško registro pačiomis savimi? Po praėjusios Valpurgijos nakties jau gali sakyti: varniškos? „Kai pasitelki savo emocijas per balsą didelėse scenose, niekada nebūsi toks kaip buhalteris (su visa pagarba buhalteriams). Operos divos kitokios netgi negu aktoriai, o kurdama šį vaidmenį aš iš tikro jaučiau įstabią šios profesijos jėgą“, - sako puikioji lenkų aktorė, vaidinusi ir pas Woody Alleną.
Tuo metu Marcinas kaip rabinas prie Raudų sienos prapuolęs mūsiškėje sienoje - Literatų. „Kur Szymborska?“ Venclova, Mickevičius, Milošas, vardija Marcinas. „A Szymborskie nie ma?“ Aktorė pašnibžda, kad režisierius rašė savo magistrantūros darbą iš Wyslawos Szymborskos poezijos. Pabendravęs su rašytojų „akmenimis“ gatvėse sienose, režisierius lyg tarp kitko tarsteli į filmą įtraukęs lenkų poetės eilėraščio „Pašnekesys su akmeniu“ parafrazę, kad neturėdamas dalyvavimo pojūčio į operos pasaulį nepateksi - gali jį nebent įsivaizduoti. Tomo Venclovos vertime tai skamba taip:
- Neįeisi, - taria akmuo.
Neturi dalyvavimo pojūčio.
Joks pojūtis jo neatstos.
Net skvarbiausia akis,
netgi visaregystė nepadės,
jei nebus dalyvavimo pojūčio.
Neįeisi, turi tik to pojūčio planą,
tik užuomazgą - savo vaizduotę.
Po Varno premjeros svarstau: jeigu žiūrovas mūsų lietuviškame teatre jaučiasi kaip antikiniame (kurį, žinoma, galime tik įsivaizduoti), ar tai žiūrovas jau įgalus, ar pajėgus „įjungti“ dalyvavimo pojūtį? Kaip jums patinka toks efektas: patirtį dalyvavimo pojūtį aplinkybėmis, kurios mums pasiekiamos tik vaizduote?! Stebuklas, vertas Hario Poterio burtų lazdelės, kurios 2 vnt. pats Varnas įdėjo helėnams į rankas „Oidipo mito“ pačioje pabaigoje.
Varno spektaklyje be jo paties estetikos ir daugumos aktorių galingos, ties tragiško fatalizmo riba balansuojančios vaidybos itin didelį svorį turėjo stulbinanti scenografija ir kostiumai, kurių sintezė didžiąja dalimi ir rekonstravo antikinį pojūtį dabartyje; antikinę jonizaciją didino ir muzikos krūvis su adekvačiomis projekcijomis. Gintaro Makarevičiaus sukurtos judančios kolonos-sarkofagai, tokie kalnai, kurie virsdavo tai rūmų sienomis, tai platoniškomis olomis, tai domino kauliukais, pagal funkcionalumą scenoje prašosi lyginami su „iPhone“ aparatais kasdienybėje.
Kai Varno režisūrą sutvirtina šitie fasadiniai elementai, Bortkiewicziaus filmą - vidinė pasakojimo organizacija, kuri prašosi kritinės echoskopijos: juk ypatingą svorį pjesės-scenarijaus medžiagai suteikė intertekstai - ta pati Szymborska ar nuoroda į Polanskį „Juokinga, kad kritikai filme regi tokių dalykų, apie kuriuos niekada nebuvau pamanęs. Viena scena - atseit kadras prie kadro iš Ingmaro Bergmano, o kita paimta iš Michelangelo Antonioni... Ką, rimtai?“, - juokiasi režisierius. Čia būtų galima tęsti ir tęsti: gal rastume užuominų ir iš Lilianos Cavani filmo „Naktinis portjė“ (1974)? Pats režiserius atskleidžia nudžiovęs vieną tik vienintelę - paklodžių - sceną iš Andrzejaus Wajdos filmo „Deimantas ir pelenai“ (1958), ir tiek.
Pagaliau aiškėja Bortkiewicziaus filmo originalumo priežastis, apie kurią kino salėje tik nujaučiau - tai pirmiausia tvirtas literatūrinis pagrindas. Pasirodo, filmo atomazga paremta ne vien Antika, bet ir Thomu Mannu, ir aš suprantu klimpstąs į aliuzijų gausybę tarytum tiršto medaus korį. Mums jau atsidūrus prie Mickevičiaus paminklo, bet nužiūrinėjant Šv. Onos bažnyčią, prielaidą patvirtina ir pats autorius. Anot Marcino, meno kokybė nepriklauso nuo inscenizacijos ir jos kitoniškumo. „Menininkai atranda stiprių sprendimų, kai jie tikrai daug galvoja apie atitinkamą tekstą. Manau, kai kurių šiuolaikinių režisierių bėda, kad jie dėl tekstų nesivargina“, - ištaria jis kūrybinę aksiomą.
Ar ne ši paradigma suartina Varną ir Bortkiewiczių - ar ne atida tekstui? Varnui pavyko sklandžiai iškupiūruoti antikines tragedijas ir vieną šiuolaikinę pjesę sujungiant paskirus tekstus į vieną tvirtą kompiliaciją tik todėl, kad jis yra įsigilinęs į kiekvieną originalą. Tiesa, spektaklio „Oidipo mitas“ trečioji dalis atrodė perskubinta, suspausta, bet literatūrinės inžinerijos visuma vis tiek daro įspūdį, o apdorotas pasakojimas sklandus ir įtraukiantis.
O minėtoji šiuolaikinių režisierių spraga - abejingumas tekstui, scenarijaus svoriui, atsiskleidžia plačią programą siūlančiame „Kino pavasaryje“, ypač jeigu lyg žiedus puokštėje dedi vieną filmą prie kito. Šit festivalis pristatė du filmus su šizofrenijos akcentu - brazilų „Nizė, beprotybės širdis“ ir čekų „Aš, Olga Hepnarova“. Abu paremti tikrais faktais ir plėtoja šizofrenijos motyvą, bet viena istorija papasakota sklandžiai, o kito klampiame naratyve pradingsta potekstės ir kiti galai. Filmas apie Nizę, sukurtas pagal tikrą istoriją, atrodo net neįtikėtinas, užtat įtikina; filmo apie Olgą, irgi kilusio iš tikro įvykio, situacija atrodo visai tikėtina, bet neįtikina. Kodėl taip atsitinka?
Manding, jaunųjų kino autorių kūryba dažnai lieka veidrodžio plokštumos lygumo su ribota galimybe pažvelgti į atvaizdo gylį, ir ta problema užkoduota dar scenarijaus lygmeniu (režisierius Roberto Berlineris medžiagą „Nizei...“ rinko 13 metų!) Tokia pati yda lydėjo ir lenkų juostą „Šokių aikštelės dukterys“, kurioje pagrindinį vaidmenį, kaip ir anoje čekų juostoje, sukūrė jaunoji lenkų kino žvaigždė Michalina Olszanska, žavingoji Vilniaus festivalio viešnia. Analogiški kino pasakojimai plėtojami be motyvacijos ir priežastinio ryšio, tarytum savaime, lyg pirštu braukiant nuotraukas „Instagrame“, kur vieno atvaizdo su kitu nesieja svari potekstė, nebent atsitiktinumas ir abejotina autoriaus valia ar „intuicija“. Todėl po seanso aptariant „Šokių aikštelės dukteris“ Olszanska kiek suglumo iš salės paklausta paprastučio klausimo: apie ką filmas? Manau, jeigu scenaristo ar režisierės paklaustume, kodėl vienoje scenoje Olszanskos herojė nukando kitam veikėjui nykštį, turbūt jie atsakytų bet ką: iš keršto, pykčio ar panašiai. O kodėl tada nykštį, o ne?.. Arba kurių velnių apskritai kando?
Tekstu tvirtumu ir užtikrintumu neparemto metodo apoteoze laikyčiau festivalyje parodytą Yorgos Zoiso „Įsibrovimą“ - pasakojimą apie banditų gaujos sutrikdytą spektaklį teatre, kur tariamą intrigą kuria permaišyti ir perpinti publikos ir atlikėjų vaidmenys, o aukos tampa agresoriais ir atvirkščiai. Filmą pavykusiu gali laikyti tik tuo atveju, jeigu patikėsi režisieriaus įtikinėjimu, kad jis yra pavykęs. Instagraminio hipsterizmo filosofija: aš sakau, kad gerai, nes patinku pats sau. Autoriaus užmačia pavaizduoti teatrinę hiperrealybę, kai neaišku, kur brėžti ribas tarp dramos scenoje ir gyvenimo, yra didžiai pasigėrėtina, užtat išpildymas toks nuviliantis, kad lieka tik užjausti aktorius, kurie buvo priversti nuolat savo išraiškomis spausti ir stenėti su faktine padėtimi nederančias emocijas arba vaizduoti tą pačią tariama įtampa atmiežtos nuostabos veidą, kurį laisvai gali pridėti ir prie stebinančios kalafioro kainos, ir prie akyse įvykdytos žmogžudystės. Šiuolaikiniai Europos kino menininkai puikiai įvaldę technologijas, bet kokia nauda iš kombaino, kuris ima idėjų sausros išdegintą derlių?
Ir net skylėta kinematografinė medžiaga sukelia asociaciją ir nukreipia žvilgsnį į Johno Fowleso romaną „Magas“, kurio veiksmas irgi vyksta Graikijoje ir kur pagrindinis veikėjas yra fatališkai ir brutaliai tąsomas tarp laisva valia apibrėžtos tikrovės ir nematomos pikto genijaus režisūros. Šiame galingu psichoanalitiniu užtaisu paremtame trileryje nei herojui, nei skaitytojui iki pat galo lieka šiurpiai nepažini riba tarp tikrovės ir fikcijos, kai „Įsibrovimas“ pasiūlo tik tokios skirties tolimą aidą, blausų šešėlį. Nes kaip „Valpurgijos naktyje“ iš „Fausto“ atitarė
RAŠYTOJAS
Ar apskritai ką nors bedomina
Pakankamai rimta knyga?
O kai žiūriu į mieląją jaunuomenę, -
Jų arogancija jau virtusi liga.
Lygindamas „Valpurgijos naktį“, kurioje režisierius sudarė palankias sąlygas atsiskleisti Malgorzatai Zajączkowskos meistrystei, su „Įsibrovimu“, kur aktoriai buvo mažne sadistiškai įkalti į sudžiūvusį režisūrinį medį, atsimenu Lietuvoje kartkartėm girdimą kritiką, kad aktoriai kine dažnai vaidina pernelyg teatrališkai. Marcinas nesutinka, kad tokia skirtis apskritai įmanoma: „Yra arba gera vaidyba, arba bloga, ir viskas. Tad sakyti, kad vienoks kinas atrodo teatrališkas, yra nesąžininga kino atžvilgiu, kai jis suteikia neribotų meninių įrankių ir galimybių“. Bet Varno teatras irgi turi neribotų galimybių, kai pasitelkia vaisingą mūzų sandaugą.
Per interviu-ekskursiją su lenkų kino autoriais atsiduriame prie paskutiniojo Mickevičiaus relikto mūsų maršrute - jo vardo muziejaus Žurnalistikos instituto kiemelyje. „Kaip miela, norėčiau čia gyventi“, - sako Marcinas ir fotografuojasi asmenukės žanru su Mickevičiaus barljefu, savo išraiška atkartodamas poeto povyzą. Taip jaunasis lenkų režisierius įsirašo į lietuvišką kultūrinę topografiją - net jei tik per asmenukę.
Marcinui patinka šis kiemelis, nes jis kaip Polanskis apskritai vertina ribotas erdves ir mėgsta filmus, pririštus prie konkrečios vietos. „Tuomet gali sutelkti savo dėmesį į žmonių emocijas“. Visai kaip teatre, pastebiu, kur vyksmas irgi apribotas scenos. Marcinas ima aiškinti, kaip supranta skirtumą tarp teatro ir kino: „Teatre jūs turite tik vieną žiūros tašką, nes sėdite - negalite matyti stambaus kadro ar veiksmo iš įvairių pusių. Daugiau tarp teatro ir kino nėra jokio skirtumo“. Kažin ar taip jau lemtingas šis skirtumas, abejoju, kuomet skausmo ar įtampos koreguojamą Nelės Savičenko veido reljefą, atrodytų, regi stambiausiu planu - lyg kameros pritrauktą.
Varno spektaklyje ir Bortkiewicziaus filme veikėjus pasiglemžia lemtis, bet tiek ištarti negana - juk Oidipo mito variacijos abiejuose kūriniuose yra kitoniškos. Kad ir kaip netikėta, Varno meninei galiai paaiškinti visgi tiktų psichoanalizė, nors jis pats nuoširdžiai vengė sąsajų su XX amžiaus mintimi ir, maža to, perkėlė išgrynintą Antiką į nūdieną atžariai prašokdamas daugiau kaip du tūkstančius metų. Jo premjeros nektaras, antikinis distiliatas nacionaliniame teatre ataidi Jungo ištarme: „Kūrybinis procesas (...) yra nesąmoningas archetipo atgaivinimas, o meno kūrinys - plastinis archetipo įforminimas. (...) Nepasitenkinimo šiandiena ir kūrybinio ilgesio vedamas menininkas leidžiasi į pasąmonę ir ištraukia iš jos itin veiksmingus pirmykščius vaizdinius, kompensuojančius šiuolaikinės dvasios skurdą ir ribotumą“ (Psichoanalizė ir filosofija. Pradai, 1999). Varnas su pirmiausia Makarevičiaus svaria parama tai ir padarė - plastiškai įformino archetipą, o spektaklio įtaigą įgalina pirmykščių vaizdinių jėga. Todėl ir ta Antika atrodo tokia tikra, todėl ir pats žiūrovas salėje atrodai toks antikinis, net jei iš pradžių tikėjasi, kad geriausiu atveju pasikartosi Sofoklio ir Euripido mokyklinį kursą.
Ir pabaigai. Marcinas mano, kad jo filmas be tokios pabaigos būtų beprasmis. Ta oidipinės situacijos forma atseit leidžia parodyti, kad motina ir sūnus abu yra aukos, o vyras būtent per lovą pagaliau atsiduria moters „operiniame“ pasaulyje, į kurį taip desperatiškai veržėsi, bet kurį nuo pat pradžių draudė Szymborskos parafrazė: „Neturi dalyvavimo pojūčio“.
Štai tau ir dalyvavimo pojūtis, po šimts - patirti, kad meilužė yra tavo motina. O man atrodo, kad ši siužetinė pabaigos staigmena kaip tik yra menkavertė, todėl ja taip drąsiai žongliruoju nebijodamas būsimiems filmo žiūrovams sugadinti atradimo džiaugsmo. Be numatyto finalo filmo fabula turbūt liktų nepaaiškinama, bet pirmiausia gudrus ir mandrokas farso, dviprasmybės, nuorodų žaidimas yra stiprioji filmo pusė.
- Do you know, why it is fun to work with Marcin? Because he´s very bold, - sako Malgorzata baigiantis mūsų pasivaikščiojimui pro Vilniaus universitetą, Literatų gatvę, Mickevičiaus paminklą ir namą, kuriame buvo redaguojama „Gražina“.
- Bold? - abu perklausiam.
- Odważny, - patikslina lenkiškai.
Ak, aišku: drąsus. Dar pridėčiau: sveikai savimi pasitikintis. Genamas ne instagraminio aikštingumo ir miglotų kūrybinių pretenzijų, o apgalvotos intelektualinės strategijos. Tebūnie Bortkiewiczius yra kaip tas Menoikėjas, kuris kartu su Antigone „Oidipo mito“ pabaigoje, kad ir iš Hado pasaulio, netikėtai mostelėjo burtų lazdelėmis lyg iš filmų apie Harį Poterį. Varno juokingas finalas yra užuomina apie literatūros svarbą. Menininkai dar geba pamojuoti (ne tik pretenzijomis ir skambiomis ambicijomis), kai nenutolsta nuo tekstų. Net jeigu tai J. K. Rowling. Pradžiai. O po tokios pradžios jaunąjį šių laikų helėną pasigaus ir Fowleso „Magas“. Ir kiti literatūros lobiai. Kurie išvaduos iš dvimatės veidrodžio stadijos.
