Gegužės 7-11 dienomis jau ketvirtą kartą Kaune įvykęs festivalis „MonoBaltija" pakvietė net trylikos įvairių šalių menininkus. Penki intensyvūs vakarai - po du ar tris spektaklius - išskleidė ne tik įvairias šios teatro formos tendencijas, bet įrodė, jog talentingų kūrėjų rankose monospektakliai nėra vien saviraiška, bet savarankiški meno kūriniai, savo įtaiga ir prasmėmis prilygstantys didžiųjų formų spektakliams.
Festivalio kraštovaizdis
Šiųmetis festivalis buvo skirtas jo įkūrėjo Stanislovo Rubinovo (1930-2013) atminimui. Prieš pusmetį Anapilin iškeliavusio menininko sūnus Aleksandras Rubinovas ir aktorė Daiva Škelevaitė pratęsė jau susiformavusias festivalio tradicijas (menininkai kviečiami visam festivalio laikui, po spektaklių vyksta aptarimai, rengiamos ekskursijos, Giedriaus Kuprevičiaus varpų muzikos koncertai, sudaroma galimybė nemokamai aplankyti pagrindinius Kauno muziejus ir galerijas), bet pabandė visais įmanomais būdais sukviesti kuo įdomesnius monospektaklių žanrą atstovaujančius spektaklius.
Nors festivalis dirba ir randa rėmėjų, kurių dėka dalyviams sudaromos puikios gyvenimo sąlygos, tačiau pagrindiniai festivalio pinigai šiuo metu - Kultūros tarybos, apie kurių paskyrimą pretendentai sužinojo balandžio 4 dieną.
Festivalis, kuris iki šiol geriausiai reprezentuoja Kauno kultūrinį gyvenimą, paliktas entuziastų rankose: tik „šeimos", „namų" sąlygomis įmanoma kažką sukurti, pasiekti, įrodyti. Festivalį organizuoja viena šeima, - neįmanoma pasisamdyti jokio papildomo vadybininko, nes sužinojus skirtų pinigų sumą ir, svarbiausia, paskelbimo datą, teko atsisakyti numatytų svečių.
Pavyzdžiui, šįmet garsus švedų aktorius Jonas Nerbe, turėjęs atidaryti festivalį, taip ir nepasiekė Lietuvos, nes per tokį trumpą laiką nebuvo įmanoma surasti papildomų rėmėjų apmokėti jo honorarą. Tikriausiai visi Lietuvos scenos menų festivaliai jaučia tą patį, o šiame kontekste „MonoBaltija" išlieka lydere, nes joje puikiai veikia „bepiniginė" festivalio aplinka, kurioje šį žanrą kuriantys kūrėjai, penkias dienas gyvenantys vienoje komunoje, valgydami prie bendrų stalų, kuria ne tik „monomaniją", bet papildo vienas kitą. (Atsitiktinai vieną vakarą sutikau aktorę, užsukusią į Kauną po dviejų dienų gastrolių Klaipėdoje, kuri pasakė, kad nieko nėra nuostabiau, kaip aktoriams susitikti prie bendro pusryčių stalo.) Tai kartais yra svarbiau nei dirbtinai organizuojami seminarai, dirbtuvės ar repeticijų monotonija.
Nors šįmet festivalis nekonkursinis, galima buvo justi, kad kiekvieną vakarą kūrybinė įtampa augo, atsakomybė vienas prieš kitą tik didėjo, o už aštrius pasisakymus buvo dėkojama ne formaliai, bet siekiant pratęsti dialogą. Svarbu ir tai, kad šiame festivalyje vertinama kritikų nuomonė, į jį už savo šalių pinigus atvyksta vis daugiau rašančių žmonių.
Nors festivalis vyko Kauno kameriniame teatre, jo apimtis pranoko mažo festivalio rėmus. Tai pakankamai didelis festivalis, kurį surengė nedidelė šio teatro komanda, todėl techniškai skirtingi spektakliai (jų buvo trylika) galėjo vykti vienas po kito su nedidelėmis pertraukomis dviejose šio teatro scenose. Lankomumu šis festivalis pranoko visus lūkesčius - pagrindinė salė, kurioje telpa 100 žiūrovų, galėjo priglausti net 170 (ypač „lūžo", kai Juozas Budraitis vaido „Paskutinę Krepo juostą"), mažoji, kurioje telpa 50 - net iki 130. Tai šio teatro rekordas, rodantis, kad miestiečiams to reikia.
Kad Lietuva vis dar gili kultūrinė provincija, rodo ne tik sovietmečiu smarkiai tvoskianti Žilinsko galerija ar eilinį barą primenančios rekonstruoto Nacionalinio Kauno teatro prieigos (ypač laidotuvių namus primenančios šlykščiai rainos plytelės fojė), bet ir tai, kad žiūrovai ploja atsistoję ir dažniausiai pradeda dar tada, kai spektaklio ritmas dar nenustojęs plakti. Šis publikos bruožas gyvas visoje Lietuvoje ir jo dar ilgai nebus įmanoma išguiti. Visas miesto dėmesys nukreiptas į kavinių įstaigas, siaubingas savivaldybių suorganizuotas masines šventes, kai vienas ant viso miesto „baubia" pasiėmęs džeržgiantį mikrofoną, o keli žiopliai-praeiviai klauso. Nuo to triukšmo nebuvo kur dingti net per kelis kilometrus, ir tokioje aplinkoje turėjo suktis „Paskutinė Krepo juosta". Neabejoju, kad jei savo darbą būtų stebėjęs režisierius Oskaras Koršunovas, spektaklis tiesiog būtų nutrauktas. Laukinės aplinkos Kaune vis daugėja, laimė, kad inteligentų saujelė išmoksta nuo to atsiriboti.
Aktorių „reabilitacija"
Įdomu, kad kai kurie šio festivalio dalyviai buvo pakviesti antrą kartą ne vien dėl draugiškų ryšių, bet siekiant atskleisti pavienių aktorių unikalumą. Kai kurie jų ankstesniuose festivaliuose pristatė ne pačius geriausius savo darbus (o jie vienaip ar kitaip atstovauja savo šaliai), todėl šįmet Aleksandras Rubinovas nusprendė juos „reabilituoti" ir atvežti nebūtinai naujausius darbus, bet ryškiausiai pristatančius jų kūrybą. Tarp tokių buvo lenkas Januszas Stolarskis, estas Indrekas Taalmaa ir anglas Pipas Uttonas.
Januszo Stolarskio biografija išties įspūdinga. Jis pelnęs daugybę apdovanojimų tiek Europoje, tiek Amerikoje, yra dirbęs pagrindiniuose Lenkijos miestuose - Vroclave, Poznanėje, Krokuvoje, Varšuvoje, o 1994 m. įkūrė teatro asociaciją „Antrakt", kurioje ir stato, ir vaidina. Šis aktorius pasižymi ypatinga aktorine kultūra, akivaizdu, kad gyvena asketišką aktorinį gyvenimą - nuolatiniai trenažai, sudėtingų tekstų analizė ir bandymas juos pasitelkti ne kaip saviraiškos būdą, bet kaip tam tikrą kultūrinį palikimą. Tai kiek primena Jerzy Grotowskį, kuris pasižymėjo ne tik drąsiu požiūriu į tekstą, bet gebėjimu per tekstą suprasti savo unikalią viziją. Visi Stolarskio spektakliai - nesibaigiantys eksperimentai. Šiame kontekste jo spektaklis „Jobas, mano draugas", sukurtas pagal Gdansko Bibliją ir Michos Josefo Berdyczewskio žydų biblines legendas (inscenizacijos autoriai - Renata Stolarska ir Januszas Stolarskis) yra scenos organinės pajautos unikalus pavyzdys. Plastiškas, o kartu ir skulptūriškas aktorius finale persikūnija į Kristų-kankinį. Po Eimunto Nekrošiaus „Jobo dramos" net nejauku eiti žiūrėti kitų jobų, bet šį kartą nusivylimo nebuvo. Anaiptol, savo pajauta tai giliai nekrošiškas spektaklis, o abu menininkai, nors kuria skirtingose geografinėse erdvėse, yra vieno kraujo.
Stolarskis naudoja ir videoprojekcijas (autorius - Tomaszas Jaroszas), kuriuose šmėžuoja eilinių žmonių gyvenimai, tačiau aktorius perskrodžia sceninės erdvės kelis planus ir teatrine kalba prabyla apie žmogiškumo esmę, apie šėtono egzistavimą greta. „Jobas ir Žmogus - nugalėjo ar buvo nugalėtas, pažemintas? Ar atpildas, kurį gavo, nubraukė jo išgyventas kančias ir praradimus?" - klausia aktorius ir palieka šį filosofinį klausimą atvirą žiūrovams. Fizinių ir psichinių reakcijų visuma, kontrastingas apšvietimas (daugiausia regime aktoriaus veidą) atlieka tam tikrą mūsų dienų civilizacijos terapinę funkciją. Stolarskio meninis aktas, gimęs „iš savęs", tampa aktoriaus gilaus pašaukimo pavyzdžiu.
Talino „Kammerteater" vadovui, tarptautinio Vieno aktoriaus teatro festivalio „Monomaffia" meno vadovui Indrekui Taalmaai turbūt niekada nerūpės, buvo Jobas ar išvis jo nebuvo. Taalmaa yra stotingas linksmų plaučių vyras, kuris, beje, net savo festivalį pavadino nusikopijavęs Kauno kamerinio teatro tradicinį akcentą - unikalų metro dydžio „Monomaffijos" degtinės butelį, kuris išgeriamas kiekvieno aptarimo metu.
Suomijoje gimusio švediškai rašančio Bengto Ahlforso pjesė „Rainerio rytas" - tai tragikomiška istorija apie aštuoniasdešimt ketverių metų viengungio kasdienybę, kurioje vyrauja gniuždanti vienatvė. Iš pradžių atrodo, kad tai eilinė bulvarinė pjesė, kuriai trūksta elementarios veiksminės dramaturgijos, bet po kiek laiko supranti, jog ši Šiaurės šalyse garsėjančio dramaturgo, režisieriaus ir kompozitoriaus medžiaga nėra tokia primityvi. Tiesiog Indrekas Taalmaa yra perkandęs „nuoseklios daugumos" intelektą (o tai jis galėjo padaryti suvaidinęs netoli šimto vaidmenų Estijoje, Suomijoje, Rusijoje). Nors yra dar pakankamai jaunas (g. 1967), kasdieniškų rūpesčių rutiną jis pristato kaip linksmai liūdną istoriją. Moralas - meilė yra svarbiausia gyvenimo vertybė. Spektaklį režisavo garsus estų prozininkas, scenaristas, dramaturgas ir dailininkas Ervinas Õunapuu. Kūrinys labai estiškas - lėtas, specifinio humoro. Spektaklis lyg prisukamas vilkelis vis greitėjo, o kai pasidarė visai linksma, ėmė ir nutrūko. Saiko jausmas - puiki savybė, todėl tos visos istorijos apie gydytojus - gerus žmonių klausytojus, apie šunį, Alzheimerio ligą, apie vaikščiojimą į kitų žmonių laidotuves, o vėliau - į vestuves, tampa „demokratiško" teatro pavyzdžiu.
Britas Pipas Uttonas pristatė 2007 metais sukurtą spektaklį „Chaplinas". Šiame spektaklyje ne tiek ryškus, kiek svarbus tampa režisierius Geoffas Bullenas ir filmuko autorė Melissa Wishart. Šių trijų žmonių komanda sukūrė spektaklį, kurį galima pavadinti eilėraščiu proza. Spektaklis apie Charlie Chapliną, o iš tiesų - tyrimas apie savo jausmus ir prisiminimus. Multimedijos pagalba sukurta iliuzija, kad aktorius tai įžengia į ekraną, tai vėl išlipa į sceną. Iš pradžių kiek nuobodokai pasakojęs, kaip jis patiki viskuo, ką pasakė Chaplinas, Uttonas įsikūnija į patį personažą ir tampa lyriniu kūrinio herojumi. Iš pažiūros paprastas spektakliukas tampa filosofine replika apie žinomiausią visų laikų kino aktorių, po savo profesine kauke slėpusį sudėtingo likimo žmogų. Įvairios Chaplino filmų citatos susipynusios su sceniniu tekstu, naudoja triukus, bet sukuria metaforas. Spektaklis ritmiškas ir nuoseklus. O didžiausias džiaugsmas ištinka tuomet, kai buitinis spektaklio sluoksnis kontrastingai lūžta, virsta filosofiniais apmąstymais, kai matai, kad lengva ranka kuriamas meniškas vaidmuo.
Pipas Uttonas iki aktorystės daugelį metų dirbo juvelyru. Šį jo pašaukimą gali regėti ir scenoje, nes jis labai kruopščiai kuria visas scenas. Jos nepergrūstos, skaidrios ir, svarbiausia, jis labai švelniai kreipiasi į žiūrovą. Jis stengiasi jį prijaukinti, tarytum pabudinti, atverti, kad stebintieji galėtų spektaklį suvokti kaip sapnų pasaulį. Mes regime paskutinę Chaplino dieną žemėje. Aktorius tyrinėja jo šlovės fenomeną ir jo fone - tiesą. Todėl Chaplino personažas tampa Uttono transformacijos simboliu. Genijų suvaidinti praktiškai neįmanoma. Tai suprasdamas, aktorius pabandė ne atkartoti, pavaizduoti ar susitapatinti, o tarytum švelniai pasijuokti, į gyvą spektaklio audinį įvesdamas specialiai sukurto filmuko intarpus. Labiausiai šį spektaklį vertinčiau dėl jo subtilių jungčių, kurios lietuvių teatre yra jau beveik išnykstantis spektaklio struktūros elementas.
Žmogaus ir istorinės pagirios
Festivalis atskleidė iš pažiūros paprastą, bet monožanrui būdingą situaciją, kad egzistuoja šios mažosios formos spektaklių, kurie kuriami ir aukščiausiai gali būti įvertinti tik vienos ar kitos šalies auditorijos, o kartais net ne vienos šalies, o tam tikro miesto (pavyzdžiui, Vilniaus ir Kauno). Ir tai nėra trūkumas. Monožanrą kuriantys juvelyrinės sielos aktoriai, tik galvodami apie būsimą auditoriją, gali pasiekti reikiamo rezultato. Šiame kontekste gal mažiau suprasti buvo keli spektakliai, bet jie pakankamai plačiai yra nuskambėję kitose teatrinėse aplinkose.
Toks pasirodė armėnas Robertas Akopianas. Pats parašęs tekstą „Kreipiuosi į jus..." (pagal Levono Zaveno Surmeliano to paties pavadinimo autobiografinį romaną), jis pabandė paliesti skausmingą šios šalies istoriją - 1915 metų armėnų genocidą Osmanų imperijoje. Amerikoje gyvenančio tėvynainio romane dokumentiniai faktai pateikti aštuonmečio berniuko akimis. Akopianas našlaičio išgyvenimo istoriją bandė papasakoti kaip savo išpažintį, tačiau pasirinkta žaidybinė forma trukdė šį tekstą suvokti, galėjome tik išklausyti jaudinančią istoriją. Be santykio su dabartimi spektaklis tiesiog virto literatūrinio teatro pavyzdžiu.
Armėnai - savo siela lyrikai, nors jų išraiška karinga. Įvairūs specialistai teigia, kad armėnų teatro kontekste tai yra tobulas spektaklis. Sunku tai įvertinti objektyviai, tačiau „MonoBaltijos" festivalyje pasirodė, kad jam trūksta universalumo. Pasirinktas tam tikras patosas trukdė prasiskleisti spektaklio temai, kitaip tariant, forma prieštaravo pasirinktai temai.
Armėnai moka gerti. Jie geria daug ir negirtėja. Jų gėrimai - paslaptingi, nes nuo jų neskauda galvos. Robertas Akopianas spektaklyje replikuoja: „Šiandien jis, kaip paprastai, girtas", - o mes to nejaučiame. Kolegos iš Suomijos festivalyje elgėsi „kaip senais gerais laikas", kada dėl alkoholio visa komanda, suvaidinusi spektaklį, dingo į pogrindį.
Suomių kino režisierius, scenaristas, radijo pjesių autorius Heikki Taneli Huttu-Hiltunenas ryžosi antram sceniniam gyvenimui prikelti sudėtingo likimo aktorių Pekka Heikkineną (g. 1970), kuris sukūrė daugybę vaidmenų didžiausiuose Suomijos teatruose (Nacionaliniame, Tamperės), vaidino kino filmuose, TV serialuose, tačiau vos po poros aktorystės metų patyrė motociklo avariją ir liko prikaustytas prie invalido vežimėlio. Praėjusį rudenį, po 15 metų pertraukos, šis aktorius grįžo į sceną, pristatydamas autobiografinį spektaklį „Ant ratų".
Tai pats vyriškiausias spektaklis, kokį teko matyti apskritai. Kitaip tariant, pats tekstas sukonstruotas taip, lyg būtų berniukams skirtas lego. Bet jį įdomu žiūrėti visiems, nes jis turi nemažai profesinės paslapties. Šio spektaklio tekstą norėjosi išgirsti ne vien per subtitrus, nes jis protingas ir buvo tariamas jausmingai. Devynios potemės aprėpia beveik visą žmogaus gyvenimą. Tai lyg tam tikra žmogaus Biblija („Namo remontas", „Kelionė prie miško ežerėlio", „Namo remonto valsas", „Baras", „Pagirios", „Rąstas", „Kovotojas", „Miško ežerėlis", „Gyvenamas namas"). Kūrėjai „žaidžia" lyg ir nekaltą žaidimą, bet jis smogia į širdį. Staiga, „Pagirių" dalyje išgirsti Jobo žodžius: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių ir nuogas ten sugrįšiu. Viešpats davė, Viešpats atėmė! Tebūnie pašlovintas Viešpaties vardas". Aktorius degančiomis akimis tęsia: „Atsisakyti žiauru, Jobai. Kančia nesutaurina. Kančia yra kančia. Mėšlinas darbas per visą dieną. Supranti?" Arba paskutinėje dalyje: „Sunku suvokti, kas per daiktas yra užbaigtas namas. <...> Oi, ką patiri pajutęs, kad visa aplinkui gyvena taip, kaip gyveno šimtus metų."
Heikkinenas - virtuozas. Jis greitakalbe pažeria ne pavienius sakinius, bet didelę dozę prasmės. Žiūrovai sėdi pastėrę. Aktorius iš sapnų ir savo realybės remontuoja namą, keičia pamatus, o tu regi prisikeliantį žmogų. Finale aktorius klausia: „Kas suteikia namui gyvybės?" Ir supranti, kad visą spektaklį dominavę tam tikri „pokštai" („Žmogus - tikrai trenktas daiktas. Bent jau aš") verti įdėmesnio įsiklausymo ir suvokimo. Ir teisti negali, kai baras - pagirios ir raugėjimas - gali tęstis ir toliau, statant gyvenimo namą. Spektaklis virsta unikalia poezija, kai supranti, kad „ne vien aš galiu žiūrėti į namą, bet ir jis - į mane".
Garsiausi, prastesni, dar geresni
Vienintelį žiūrovų prizą pelnė Wioleta Komar, Gdanske gimusi ir šiuo metu Amerikoje gyvenanti aktorė. Monospektaklio „Diva" tekstus kūrė Magdalena Gauer, režisavo Stanisławas Miedziewskis. Komar biografija labai sodri. Ji - aktorė, režisierė, rašytoja, prodiuserė, instruktorė. Viskas, ko reikia šiuolaikiniam CV. Apdovanota ir Europoje, ir Amerikoje. Spektaklis sukurtas apie dainininkę Norą Sedlel, kuri drauge su kitais žydų menininkais 1941 metais buvo deportuota iš Vakarų Europos į Lodzės getą Lenkijoje. Ji išvengė holokausto, tapo garsia dainininke, tačiau sužalota siela liko pažeista visam gyvenimui.
Aktorė nė per žingsnį nepajudėdama iš vieno taško šią istoriją papasakojo naudodama tik savo psichofizinius duomenis. Man labai trukdė jos perdėm rafinuotas kostiumas (dailininkė Magdalena Franczak), bet, laimei, šią istoriją teisingai išgirdo žiūrovai.
Nesėkmė ištiko spektaklį „Kritimas į tamsą" (Vladimiro Nabokovo romano „Kamera obskura" motyvais) iš Juozo Miltinio dramos teatro. Nemalonu tai, kad šiuo spektakliu buvo pradėtas festivalis, ir tai smarkiai paveikė visų sąmonę. Inscenizacijos autoriai Nina Mazur ir Saulius Varnas, kuris taip pat ir spektaklio režisierius, sukurpė tokį šiuolaikinį rafinuotą naujadarą, kuriame aktorius Vidmantas Fijalkauskas tiesiog užduso. Įvyko kažkokia naujos kokybės akcija, kuriai apibūdinti trūksta pažinimo. Tekstas gali būti aktualus tik „vystantiems" žmonėms. Jei scenoje naudoji prozą, privalai žinoti, kuo ji aktuali. Kokiomis priemonėmis kuriamas teatras? Tai pats didžiausias klausimas, į kurį spektaklio kūrėjams nepavyko atsakyti.
Tačiau tą patį vakarą scenoje pasirodęs Aleksejus Devotčenko, peterburgietis, šiuo metu kuriantis Maskvoje, iki pat festivalio pabaigos išliko nedideliame lyderių sąraše. „Sašos Čiornyj koncertas fortepijonui ir artistui", kurį dar 1990 metais režisavo Grigorijus Kozlovas, aktualus ne tik unikalių Sašos Čiornyj poetinių tekstų prasme, kurie pasakoja apie rusų inteligento likimą pačiais nykiausiais XX a. pradžios metais Rusijoje, - tai neįtikėtinai profesionaliai suvaidintas spektaklis. Nors aktorius niekuo neišsiskiria - neaukšto ūgio, paprastas - tačiau tokio plano aktoriaus Lietuvoje nėra. Tai žmogus simfonija - teksto logika tokia, kad kiekvienas siužetas tampa atskira minidrama. Aktorius groja, juda, dainuoja, jaučia žiūrovą... Spektaklio tempas neįtikėtinai greitas. Valandos spektaklis aprėpia plačiausią priemonių ir prasmių amplitudę. Aktorių su šiuo pastatymu galėtų nusipirkti Muzikos ir teatro akademija, ir vienas vienintelis kartas jauniesiems praktikams ilgam įrėžtų ne tik aktorinės technikos pagrindus, bet ir privalomą jų siekiamybę.
Juozo Budraičio suvaidintą Samuelio Becketto „Paskutinę Krepo juostą", kurią režisavo Oskaras Koršunovas, Kauno publika prisimins ilgai. Šis spektaklis tapo festivalio favoritu. Žiūrovų buvo lygiai du kartus daugiau, nei galėjo sutalpinti salė. Aktorius vos įsispraudė į erdvės sukurtas aplinkybes (netgi kilo naujos prasmės), tačiau spektaklis praėjo ypač gerai. Publika vienu ypu įkvėpė šį spektaklį. Finalinėse scenose salėje pasigirdo kūkčiojimas, apsiverkė ne vienas. Patirtas katarsis - rečiausia, kas nutinka teatre. Budraitis pademonstravo, kaip galima suvaidinti Beckettą atsisakius savęs. Tai metafizinis procesas, kurį taip pat gali išgyventi ne kiekvienas aktorius. Nė lašelio saviraiškos. Viskas nukreipta tik į vaidmens prasmę. Nors sakoma, kad aktorius yra svarbiausias elementas monoteatre, tačiau be bendro spektaklio konteksto jis išlieka tik aktoriumi.
Budraitis Koršunovo pagalba vaidina potekstes. Šis spektaklis kitų monospektaklių kontekste pasirodė neįtikėtinai monumentalus. Abu menininkai susitapatino su šiuo kūriniu. Beckettas buvo perskaitytas kaip visos civilizacijos pabaiga. Be šviesos, be grožio. O tuo tarpu tai lyg himnas meilei. Ir mus, ir aktorių „iškankinusi" lėtai besisukanti juosta, „įsijungus" gyvam aktoriaus balsui, tapo bjaurasties kulminacija. Paradoksalu, ši tamsos kvintesencija virto šviesą pakeitusiu jausmu. Spektaklis skausmingas ne vien dėl to, kad jis depresyvus, beketiškai niūrus, jame gali justi egzistencinės pabaigos akordus. Bananas nulupamas ir valgomas lyg praėjusio gyvenimo kąsniai. Po sceną vos judantis aktorius, keičiasi kiekvieną mikrosekundę. Kelių prasminių sluoksnių lygiagretus formavimas leidžia šį darbą laikyti geriausiu ne tik Budraičio kūrybinėje biografijoje, bet ir Koršunovo.
Įsimintinų metaforų meistrė iš Izraelio, Šveicarijoje gimusi Gabrielle Neuhaus, parodė spektaklį, kurį drąsiai galima būtų rodyti ir didelių festivalių kontekste. „Moteris, norėjusi nusileisti ant žemės" ir pati pakankamai aukštai iškilo, ir žiūrovus iškėlė.
Tiksliai žinodama, apie ką nori kalbėti, aktorė savo kūnu sukuria talpias prasmes. Nors stilistiškai jai adekvačių kūrėjų Lietuvoje nėra, bet savo kūrybos prasmėmis kiek primena ankstyvuosius Beno Šarkos darbus. Aktorė kuria spektaklį kaip ištisinę metaforą - visa žemė permirkusi krauju, tad į ją nusileisti nenori. Aktorė techniškai labai stipri. Laikydama dulkių skudurėlį, ji, valydama namus, ima valyti visą pasaulį. Stalas valomas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Žmogaus sielos taip lengvai neišvalysi. Ir kuo daugiau buities veržėsi į sceną, tuo labiau aktorė apsiplėšė nuo žemės. Pirmą spektaklio dalį aktorė vaidino visoje erdvėje, nė karto neprisiliesdama prie grindų - šokinėjo nuo vieno daikto ant kito. Stalas, kėdė, šluota, kabykla, semtuvas, lempa, vėliau - plastikiniai vandens buteliai - viskas siūlo vis kitas prasmes. Spektaklis kuriamas iš šiuolaikinių priemonių, tačiau kalba apie universalius dalykus. Mes valome namų dulkes, o už lango vis garsėja pranašiški karo garsai. Gaila, kad antroji spektaklio dalis „Kabėjimas" kiek per lėta, „sodina" visą spektaklį. Ima stigti lengvesnių atokvėpių, aktorinės sielos. Tačiau trečioji dalis, „Vaikščiojimas vandens paviršiumi", vėl tampa pranašiška, skelbianti apie žmogaus siekį išsilaikyti šiame pasaulyje.
Finale pati aktorė su ta pačia melsva švaros skepetaite nusivalo dulkes nuo savo veido, įrodydama, kad aktorius gali viską. Paprastai aktoriai siekia sukurti gerą spektaklį, o šiai aktorei svarbiausiu dalyku tampo fizinio veiksmo dėlionė, spektaklį leidžiantį laikyti postmodernizmo pavyzdžiu. Kliūčių skrydžiams po namus Gabrielle Neuhaus nepaliko.
Šįmet pirmą kartą savo organizuojamame festivalyje dalyvavo Aleksandras Rubinovas, pristatydamas paskutinį savo Tėčio režisuotą monospektaklį - Edvardo Radzinskio „Koba". Spektaklis lietuviams jau gerai pažįstamas, nes rodomas nuo 2010 metų, tačiau nustebino gausa žiūrovų, kurie nuščiuvę klausėsi iš pažiūros neaktualios, bet prasmėmis svarbios dramos. Šiandien stalinizmas įgijęs kitus atspalvius, pasireiškia dar baisesniais pavidalais, atrodytų, reikalingas ir kiek kitoks kreipinys į žiūrovą. Kūrinyje kalbama apie baimę, kuri yra didžiųjų nusikaltimų priežastis, tačiau aktoriaus sugebėjimas neskubant ir nuosekliai auginti siužetą tarytum išnarplioja Stalino mechanizmą, sunaikinusį ne tik savo priešus, bet ir geriausius draugus. Šis spektaklis išlieka kaip tam tikra Stanislovo Rubinovo vizitinė kortelė, nusakanti jo teatro meninę programą. Stebint Aleksandro Rubinovo norą auginti Tėčio puoselėtą teatrą, atrodo, kad ieškojimų dar bus nemažai.
Reikia manyti, kad festivalio programą ateityje Rubinovas formuos iš kuo įvairesnių spektaklių - ne tik turinio, bet ir formos prasme, nes šiųmetis festivalis parodė, jog žiūrovo skonis darosi kaskart įvairesnis, reikalaujantis kuo platesnės monospektaklių amplitudės. Jeigu festivalis augs, tvirtės, Kaunas taps ne tik monomafijos centru, bet ir europinės teatro kultūros dalimi.
